Persodinti tinka tik sveikos, vešliai augančios ir ne senesnės kaip 10–15 metų obelys ir kriaušės. Ar vaismedis sveikas, galima įsitikinti išpjovus vieną kitą storesnę šaką. Pašalusių vaismedžių mediena būna patamsėjusi, apmirusi ar net sutrešusi. Šitokių vaismedžių, nepaisant jų amžiaus, persodinti neverta. Jeigu sode ar laukuose yra gražiai išaugusių, sveikų ir nepašalusių menkais vaisiais arba net laukinių vaismedžių, ypač kriaušių, jas taip pat verta persodinti ir tuojau ar po metų paskiepyti.

Persodinami jauni

Vyšnios ir slyvos persodinamos tik jaunos, nepašalusios. Persodinant žagarvyšnes, rūgščiąsias vyšnias ar vengrines slyvas, geriau imti jaunas atžalas. Jas reikia parinkti tik iš žinomų augalų ir kasant žiūrėti, kad tikrai būtų išaugusios iš šaknies, nes kitaip galima pasodinti menkaverčius sėjinukus.

Agrastus ir serbentus persodinti galima tik jaunus, kelerių metų. Jei yra vertingų agrastų veislių, senus krūmus geriau dar metams palikti, senas šakas išpjauti, o jaunas apkaupti, kad įsišaknytų, ir tada atžalas persodinti į naują vietą. Senus juo­duosius serbentus persodinti pavojinga dėl to, kad gali būti perkeliamos pavojingos ligos (virusinė garbenė) ar kenkėjai (pumpurinės erkutės), todėl visada geriau sodinti sveikus krūmelius iš medelynų.

Medžių iškasimas

Vaismedžiai persodinami rudenį ar pavasarį su žemės kamuoliu. Jis turėtų būti toks: 7–10 metų vaismedžių – 1–1,25 m skersmens, 10–15 metų – 1,3—1,5 m, 20 – 30metų — 1,7–2 m skersmens. Žemės kamuolys gali būti paliekamas cilindro arba kubo formos. Kasant mechanizuotai, patogesnė yra kubo forma. Mažu ekskavatoriumi (pritaisytu prie traktoriaus) iš keturių pusių iškasama žemė, paliekant reikiamo dydžio kamuolį su šaknimis. Šaknų galai nupjaustomi aštriomis žirklėmis ar peiliu. Storos šaknys nupjaunamos pjūkleliu.

Šakos patrumpinamos apie vieną trečdalį jų ilgio, vainikas smarkiai praretinamas (praretinant geriausiai išpjauti keletą stambių šakų). Būsimam vainikui numatomos gera kryptimi augančios šoninės smulkesnės šakos.

Žemės kamuolį reikia sutvirtinti: apvynioti maišine medžiaga ir virvutėmis arba apkalti lentelėmis. Kamuolio apačia atpjaunama lanksčia stipria viela ar plonu lynu. Viela ar lynu apjuosiama apatinė kamuolio dalis, o galai užkabinami prie traktoriaus, kuriam pajudėjus įsitempusi viela ar lynas palyginti gražiai atpjauna žemės kamuolį kartu su gilyn einančiomis šaknimis.

Didesnius medžius persodinimui reikia iš anksto paruošti. Rudenį ar pavasarį numatytu atstumu iškasamas apie 60 cm gylio griovelis, į jį pripilama derlingos žemės. Per vasarą šaknų priauga į pagerintą žemę, o rudenį, kai reikia medį iškasti, kasama toliau už pagerintos žemės ir persodinama jau aprašytu būdu.

Persodinti galima ir žiemą. Rudenį šaknys apkasamos aprašytu būdu, kamuolys suliejamas vandeniu ir laukiama, kol sušals. Kai žemė sušąla, vaismedis su sušalusiu žemės kamuoliu parvežamas į sodinimo vietą.

Sodinimas

Duobės paruošiamos tokio dydžio, kad laisvai tilptų persodinamo vaismedžio šaknys su žemės kamuoliu. Jeigu žemės kamuolys buvo apkaltas lentelėmis su dideliais tarpais, sodinti galima su visa apkala, jei tankiau – reikia nuardyti lenteles, nuimti ir medžiaginius apraišalus. Duobėje vaismedį reikėtų orientuoti pagal saulės kryptį taip, kaip augo senoje vietoje. Jeigu vaismedžiai sodinami buvusių vaismedžių vietose, duobes reikia iškasti daug didesnes, negu reikia vaismedžio šaknims, ir užpilti atvežta nauja žeme, kurioje vaismedžiai neaugo. Užpilamą žemę verta pagerinti pridedant pūdinio ir mineralinių trąšų.

Pasodinus (nesvarbu, rudenį ar pavasarį) reikia gausiai palieti, kad užsipildytų tarpai tarp pasodinto vaismedžio šaknų kamuolio ir užpiltos žemės. Vaismedį reikia pririšti iš trijų pusių, kad nejudintų vėjas. Geriausiai rišti viela prie įkaltų baslių. Vaismedžiai geriau prigyja ir greičiau auga, kai jų kamienai ir šakų pagrindai aprišami samanomis, šiaudais, drožlėmis ar panašia medžiaga. Sausrų metu aprišalai drėkinami.

Petras Klimas