Kiekvienas patyręs sodininkas turi savo būdų ir patarimų, kaip išsirinkti gerą ir sveiką sodinuką, tačiau dauguma sako, kad daug galima sužinoti tiesiog į jį pasižiūrėjus.

Vizualinis apžiūrėjimas

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, ar sodinuko mediena nesuskilinėjusi, ar nėra tamsių dėmelių (jos gali būti ligos požymis), ar augalas nepadžiūvęs, nepašalęs (įlenkus ūgelį turėtų matytis žalios medienos).

Visi vaismedžiai turi turėti aiškiai susiformavusią viršūnę. Šalia jos vertikaliai augantys ūgliai konkurentai pašalinami, todėl vienmečiai sodinukai neturėtų būti šakoti. Kiekvienas pardavėjas paprašytas gali patrumpinti tas šakeles.

Dvimečiai sodinukai turėtų turėti ne mažiau kaip keturias horizontaliai kampu augančias 20–30 cm šakas, jos neturi būti įlūžusios. Visų perkamų sodinukų šaknys turi būti gerai išsivysčiusios, o pats šaknyno vidus – baltas. Reikėtų nepamiršti, kad nupirktus sodinukus svarbu tinkamai supakuoti, sudrėkinti šaknis.

Augalo pasas

Kiekvienas augalas turėtų turėti pasą. Jei pirkėjas perka iš sertifikato neturinčio medelyno, augalas tokio paso neturės. Tiesa, tam tikros tarnybos turėtų susidomėti, ar toks prekeivis iš viso pageidautinas.

Augalo pase įrašomi pagrindiniai augalo duomenys: pavadinimas (lietuvių ir lotynų kalbomis), išauginimo vieta, data, būsimas derlius. Ši informacija svarbi pirkėjui – ją perskaitęs jis žinos, ar augalas yra kokybiškas.

Žinoma, negalima 100 proc. garantuoti, jog valstybiniai ar privatūs medelynai, turintys sertifikatus, nepadaro klaidų. Pardavėjas gali nė nežinoti, kad augalas anksčiau buvo pakliuvęs į infekuotą vietą, todėl gali išdžiūti ar susirgti. Tačiau tikimybė, kad iš sertifikatus turinčio medelyno nusipirktas augalas bus kokybiškas – didesnė.

Tinkamiausi medelynuose

Specialistai pataria sodinukus pirkti iš medelynų, kuriuose augalai auginami, o ne perpardavinėjami. Dabar dalis sodmenų pardavinėjami konteineriuose (vazonėliuose ar kitokiuose induose). Tai sudaro sąlygas rinktis augalus ir kitais mėnesiais, ne tik sodinimo sezonais – balandį ir spalį.

Tačiau ši sistema, be abejo, turi ir privalumų, ir trūkumų. Pirkėjas negali pamatyti konteineryje augančio augalo šaknų – gal jos peraugusios ir netinkamos sodinti. Taip pat reikia atminti, jog 3 metus konteineryje pabuvęs augalas pradeda merdėti ir gali žūti.

Norint įsitikinti, kad konteineryje augančio augalo šaknys geros, galima pabandyti jį patraukti (šis veiksmas bus pavojingas, jei augalas per daug išdžiūvęs). Šaknys neturėtų būti peraugusios ir labai susipynusios, nes tokiu atveju tikėtina, kad augalas auga jau daugiau negu metus.

Lietuviškos veislės

Patyrę sodininkai pataria rinktis Baltijos šalių ar Lenkijos selekcininkų išvestas veisles, tinkamas auginti mūsų regione. Pirmiausia jos turi būti atsparios šalčiui. Lietuviškos vaismedžių veislės dažnai beveik nenusileidžia užsieninėms (rudeninė – „Rudenis“, žieminė – „Skaistis“). Jos pasižymi kompleksišku atsparumu rauplėms ir filostiktozei, yra ištvermingos žiemą ir tinka auginti mūsų ekologiniuose soduose.

Obelų veislė „Auksis“ – klasikinė lietuviška veislė. Ji buvo sukurta 1961 m. Leipcigo parodoje gavo aukso medalį. Ši veislė labai populiari Latvijoje bei Estijoje, o lenkai ją tik dabar atranda. Žinoma, kaip ir visos veislės, ši irgi turi trūkumų – „Auksio“ veislės obuolių odelė minkšta, todėl juos sunku transportuoti. Tačiau didieji sodininkai tai puikiai žino.

Lietuvoje sukurta labai daug juodųjų serbentų rūšių. Pasaulinėje rinkoje vyrauja Škotijos mokslininkų sukurtos „Ben“ serijos veislės. Jos visos naudojamos pramoniniuose ūkiuose, kur uogos skinamos kombainais. Šios serijos serbentai turi kietą odelę, gerai nukrinta nuo kotelio. Lietuviškų veislių serbentai itin vertingi, nes turi labai daug vitamino C. „Titanija“ – apie 50 mg, tačiau galima rasti veislių, kurios turi net apie 300 mg šio vitamino 100 g uogų.