Jeigu netoli sodybos vingiuoja upeliukas ar telkšo tvenkinys, tikėtina, kad netrukus šią idilę ims drumsti bebrai. Su šiais gyvūnais kovojama įvairiais būdais, tačiau rezultatas dažniausiai būna trumpalaikis. Verčiau susitaikyti su vandens graužikų kaimynyste, kaip išmokstama gyventi sergant nepagydoma liga. Tuo labiau kad yra veiksmingų taikaus sambūvio priemonių, padedančių sumažinti bebrų daromą žalą.

Kuria šeimas

Išaušus pavasariui, bebrai pradeda ieško naujų vietų. Tačiau šių gyvūnų ketinimai nuspėjami iš anksto, mat jau rudenį galima pastebėti pirmuosius ryškesnius jų veiklos padarinius. Tai pagraužti krūmai, dėl rausiamų urvų sudrumstas vanduo, suręstos nedidelės užtvankos. Prieš žiemą patartina jas išardyti – išvydę, kad jų gyvenimas trikdomas, nepageidautini atėjūnai gali apsigalvoti ir išsikraustyti. Norint išvengti šių graužikų kaimynystės, pačius juos pasitraukti skatinančių priemonių verta imtis naujai statomose bebravietėse, kuriose iš pradžių įsikuria vienišas bebras. Tuomet lengviau jį išguiti. Uždelsus tai padaryti ir gyvūnams sukūrus tvirtą šeimą, juos išvaryti tampa beveik neįmanoma.

Palieka namus

Pavasarį dvejų metų bebrų jaunikliai palieka tėvų namus ir iškeliauja ieškoti naujų vietų, kuriose galėtų kurti savo šeimas. Būtent šiuo laiku jų veiklos žymių aptinkama ten, kur anksčiau nebuvo. Beje, migruoti vandens graužikai gali ir kitu metų laiku, ne tik pavasarį. Pavyzdžiui, rudenį išleidus vandenį iš žuvininkystės tvenkinių gali pasitraukti ir juose gyvenę bebrai. Jie iškeliauja ir iš kitų vietų, ištikus sausrai ir nusekus vandeniui.

Bebrų šeimynėlės sukrauta pilis matoma iš tolo. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuleidžiamas vanduo

Sodybas bebrai dažniausiai puola iš jau susiformavusių, ne vienus metus gyvuojančių bebraviečių. Tokiu atveju užtvankų ardymas netenka prasmės. Siekiant sumažinti šių graužikų daromą žalą tenka pasitelkti efektyvesnes priemones. „Šiaurės Amerikoje ir Skandinavijoje plačiai naudojami įrenginiai vandens lygiui bebrų patvankose pažeminti. Nauda ta, kad pažeminto vandens lygis tenkina ir žmogų, ir bebrą. Paprastai šie graužikai pakelia vandenį aukščiau, negu jiems reikia. Vandens lygis pažeminamas tiek, kad angos į bebrų urvus liktų po vandeniu. Priešingu atveju, jie pastatys užtvanką kitoje to paties vandens telkinio vietoje“, – pasakojo žinomas gamtininkas, Vilniaus universiteto docentas dr. Alius Ulevičius.

Įleidžiamas vamzdis

Vandens lygio žeminimo įrenginį sudaro vamzdžiai. Jie gali būti plastikiniai, asbocementiniai arba mediniai. Vanduo į juos turi patekti iš apačios, tuomet nešmenys neužkimš vamzdžio. Darant vamzdžius iš lentų, ant apatinės sienelės skersai kalami tašeliai. Plastikinių ir asbocementinių vamzdžių apatinėje dalyje trimis eilėmis gręžiamos angos, o į tvenkinį įleidžiamas vamzdžio galas turi būti aklinai uždarytas ar užtvertas retu metaliniu tinklu, kad jo neužkimštų bebrai. Vamzdis turi būti ne trumpesnis kaip 5–6 m. Jo skersmuo turėtų būti ne mažesnis negu 20 cm.

Mažinant vandens kiekį patariama neatverti olų, kad bebrai nepradėtų rausti naujų olų.

Vandens lygį žeminančiam įrenginiui konstruoti ypač tinka gofruoti plastikiniai 30 cm skersmens vamzdžiai, skirti vandens pralaidoms. Vietoj vieno storo galima įtaisyti kelis plonesnius vamzdžius. Svarbu, kad dėl bendro jų pralaidumo užtvankoje žemėtų vandens lygis. Prie žemės vamzdis pritvirtinamas kuolais.

Kaip montuoti

Montuojant minėtą įrenginį, bebrų užtvankoje padaroma įduba, į kurią vamzdis paguldomas, o paskui vėl viskas kruopščiai užtaisoma. Į vandens telkinį įleistas vamzdžio galas užsandarinamas, o vandens paėmimo anga atveriama vamzdžio apačioje, į dugno pusę. Vamzdį reikėtų gerai įtvirtinti, prispaudžiant, pavyzdžiui, stambiais akmenimis. Jo apačia į vandenį turėtų būti įleista tiek, iki kiek siekiame nuleisti užtvanką.

Žemiau užtvankos esantis atvirasis vamzdžio galas turėtų būti kelių metrų ilgio. Kuo jis ilgesnis ir nusidriekia toliau užtvankos, tuo geriau, nes mažėja grėsmė, kad bebrai jį užkimš. Šis galas taip pat turi būti pritvirtintas kuolais.

Pažeminus užtvankos vandens lygį iki nustatytos ribos, bebrų urvų angos neatveriamos ir jie nejaučia jokios grėsmės, todėl nepuola statyti papildomos užtvankos. Norėdami pakelti vandenį bebrai gali kiek norėdami didinti pagrindinę užtvanką, tačiau jo lygis nekils, nes vandens perteklius ištekės pro vamzdį, įkastą į užtvanką. Taip gyvūnas apgaunamas“, – sako A.Ulevičius.

Užkemša pralaidas

Bebrai imasi ne tik upelių. Jie užkemša ir vandens pralaidas. Patvenktas vanduo kartais pradeda tekėti virš kelio dangos. Šios problemos galima išvengti pralaidas aptveriant arba įrengiant jas priešais vandens nuotėkį esančioje kelio pusėje. Išvalius bebrų užkimštą pralaidą, ji atitveriama stambiu metaliniu tinklu, sutvirtinamu metaliniais strypais. Kai bebrai surenčia užtvanką palei tinklo atitvarą, vamzdžiai įmontuojami kaip ir anksčiau minėtu atveju. Tinklo viršus turi būti bent 0,5 m aukščiau nei vamzdžiai. „Yra tekę matyti nemažai užtvankų, pastatytų prieš pralaidas išgaubtu puslankiu, tarsi bebrai suvoktų, kad pralaidų užkimšti nevalia. Tokiais atvejais belieka įrengti vamzdį, jei vandens lygis per aukštas“, – teigė A.Ulevičius.

Senus medžius bebrai gali nugraužti per kelias dienas. P. Lileikio nuotr.

Pralaidas pravartu aptverti prevenciškai, t. y., kol bebrai dar nespėjo jų užkimšti. Ypač tai rekomenduotina, jei pralaida sudaro upelio ar melioracijos griovio nuotėkį, o šių tėkmių pakrantėse gausu karklynų – mėgstamo bebrų maisto.

Būtina saugoti medžius

Vertingi pavieniai medžiai taip pat gali būti apsaugoti nuo bebrų. Dažniausiai pavojaus varpais imama skambinti, kai žala jau padaryta ir medžio išgelbėti nebėra galimybių. Geriausias apsaugos būdas – apvynioti medžio kamieną spygliuota viela iki maždaug 1 m aukščio, ne didesniais kaip 5 cm tarpais tarp vijų. Tarp kamieno ir vielos būtinai reikia padėti tašelius, kad viela nesiliestų su žieve. Vielos galus reikia tvirtinti ne prie medžio kamieno, o prie tašelių.

Dažniausiai medžiai apjuosiami metaliniu tinklu. Tai labai patikimas būdas, nors ir brangesnis nei vielos tvorelė. Naudojant tinklą nereikia kuolų – pakanka jį sulenkti žiedu ir sujungti galus.

Paprastai bebrai neatsiranda tarsi iš niekur ir nepuola staiga graužti visų aplinkui augančių saugotinų medžių. Tad taikyti jų apsaugos priemones galima ir jau atsiradus bebravietei. Jų verta imtis, net jei net jei gyvūnai jau pradėjo graužti vertingą medį, bet nepažeidė visos žievės.

A. Ulevičius puikiai pažįsta bebrų gyvenimą. Asmeninio archyvo nuotr.

Baido kvapais

Nuo bebrų apsaugoti medžius galima apatines jų kamienų dalis aptepant latekso dažais, sumaišytais su kvarciniu smėliu. Santykis turėtų būti 150 g smėlio ir 1 litras dažų. Matyt, graužikams nepatinka tarp dantų girgždantys akmenukai, tad jie nustoja tokį medį graužti. Dažų dangą reikia atnaujinti kas keletą metų.

Nuo bebrų daromos žalos medžiai saugomi ir jų kamienų apatines dalis aptepant kanopinių žvėrių repelentais, mat vandens graužikams nepatinka aštrus jų skonis.

Atbaidyti bebrus liaudyje siūloma ir naudojant įvairius kvapus, tarkime, plėšrūnų išmatų ir pan. Tyrimų duomenimis, labiausiai šie vandens gyvūnai vengia ūdrų, lapių, vilkų kvapų, o mažiausiai reaguoja į žmonių ir naminių šunų kvapus. Kadangi kvapas, kad ir koks aitrus būtų, paprastai greitai išsivėdina, norint apsaugoti medžius, reikėtų juos kone kasdien „pakvepinti“. Tai pernelyg sudėtinga.

Tiesti tinklą

Bebrų polinkis rausti urvus – dar vienas jų daromos žalos aspektas. Šie gvūnai rausia daug laikinų urvų, kuriuos retai naudoja. Juose slepiasi tik iškilus pavojui. Gamtoje bebrų urvai naudingi daugeliui kitų gyvūnų, tačiau žmonių sukurtoms struktūroms jie žalingi. Ardomi melioracijos kanalų, tvenkinių krantai, polderių, kelių pylimai. Specialių šios žalos mažinimo priemonių nėra. Tenka taikyti bendras prevencines bebrų atgrasymo priemones – šiems graužikams tinkamų medžių ir krūmų šalinimo, aptvėrimo ir kt. Įrengiant pylimus prie vandens telkinių būtų pravartu pylimų papėdes po vandeniu apsaugoti patiesiant metalinį tinklą.