LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Rokiškio rajono kaimuose slypi daugybė pačių netikėčiausių gamtos ir žmogaus sukurtų stebuklų. Vieni didžiuojasi vietos žmonių bendruomeniškumu, kiti – aštuntą šimtmetį kuriama istorija, rūdinga pelke ir kadaise veikusia metalurgijos gamykla. O kur dar ežeras ant kalno ir Palangos kurorto ritmą „įsisavinęs“ kaimas? Akiratyje – Sėlynė, Aukštakalniai, Kalviai ir Salos.
Daugiatautis kaimas
Sėlynės (Rokiškio kaim. sen.) biblioteka – kaimo kultūros židinys, kuriam vadovaujanti bibliotekininkė Renata Baltrūnienė veiklos nestokoja. Ant jos darbo stalo „auga“ iš nurašytų knygų lankstomi, klijuojami žaislai artėjančioms Kalėdoms ir vaikų bei aktyvių moterų, susibūrusių į klubą „Spiečius“, gaminamos puošmenos eglutei. Sėlyniečiai turi ir keliautojų klubą: nors keliauja nebūtinai kartu, rudenį susirenka ir dalijasi įspūdžiais, demonstruoja sukurtus filmukus iš įprastų kelionių maršrutų po Turkiją, Graikiją, Egiptą ar egzotinių šalių. R. Baltrūnienė gyrė bendruomenės pirmininką Vytautą Šukį, kuris, nors nemėgsta popierinių darbų, ūkiniuose kaimo reikaluose ar teikiant paramą – pirmas. Kaimui nepavyko išrinkti seniūnaičio, nors siūlomas kandidatas buvo sutikęs, bet sulaukė vietos žmonių piktokų žinučių ir pareigų imtis atsisakė.
Bibliotekos pagrindiniai lankytojai – pagyvenę sėlyniečiai ir jaunesnio amžiaus mokiniai. Vyresnieji ateina ne tik knygų, laikraščių, bet ir pasikalbėti, pasidalinti džiaugsmais ar bėdomis. Moterys mieliau renkasi knygas apie meilę, vyrai – detektyvus, yra besidominčiųjų alpinizmu, viena moteris gilinasi į užkalbėjimus. Mėgsta skaityti Valsčių serijos knygas, bet jos tokios storos ir sunkios, kad retas nešasi į namus, domisi buvusio Litviniškio dvaro istorija, ieško pažįstamų žmonių ir jų gyvenimo istorijų. Į biblioteką žmonės ateina ir konkrečios pagalbos. Vienam gyventojui bibliotekininkė tvarkė dokumentus, reikalingus išvykti į Ameriką. Vietiniai susibūrė į feisbuko grupę „Sėlyniečiai“ ir visą naujausią informaciją, pasiūlymus, kvietimus randa akimirksniu.
Gražina Matiukienė (kairėje) ir Stasė Gruoblienė didžiuojasi gilia kaimo istorija ir kadaise čia veikusia metalurgijos gamykla.
„Sėlynė – labai įdomus kaimas. Beveik visi čia iš kur nors suvažiavę, įvairių tautybių žmonės. Esame arti Rokiškio, tai dauguma išvažiuoja dirbti į miestą. Neturime mokyklos, taigi vienintelė vieta ir liko biblioteka, suburianti kaimo žmones. Ir mūsų jaunimo pagrindinė veikla – Rokiškyje. Bet kai reikia, mokinius lengva prisikviesti. Turėjome gražią akciją „100 žvakučių“, kasdien vis kitas vaikas prie Leonardo Grigonio paminklo degė žvakę ir rūpinosi, jei kas žvakę uždegti pamiršdavo ar vėjas ją užpūsdavo“, – apie kaimo bendruomeniškumą pasakojo R. Baltrūnienė. Jos ir aktyvių sėlyniečių iniciatyva organizuojamos pyragų dienos, diegiamos saugios kaimynystės idėjos. Kaime gyvena apie 150 žmonių, bibliotekos sąraše, įskaitant aplinkinius kaimus, – apie 300 skaitytojų. Už bibliotekos langų – jauki poilsio zona su pavėsine, kurioje šiltuoju metu vyksta renginiai. Tačiau šią vietą labai pamėgo ir svetimi: atvažiuoja, surengia išgertuves ir palieka šiukšlių. Pernai Sėlynės kaimo bendruomenė buvo apdovanota kaip bendruomeniškiausia šalyje organizuojant darbus.
Kaimas ant kalno
„Aukštakalniai todėl, kad esame ant kalno. Net mūsų ežeras ant kalno, kito tokio niekur nerasi“, – apie kaimo kilmę šmaikštavo Aukštakalnių (Kamajų sen.) kultūros centro vadovė Esmiralda Smalstienė, vadovaujanti kaimo kapelai „Barškutis“.
„Gimtojo…“ žmones kaimo kultūros židinys pasitiko su vaišėmis: puodu karštų blynų su mėsa, pyragais ir kava. Blynų iš ankstyvo ryto prikepusi Nijolė Raukėnienė sakė: jai toks darbas – malonus užsiėmimas ir graži bendravimo forma. O jos pyragų receptai – tikras lobynas, bet kitiems ji padėti niekuo negali, nes maistą ruošia „iš galvos“ ir be jokių užrašų. Kaimo moterų klubas „Gera nuotaika“ susibėga kiekvieną antradienį aptarti, ką nuveikti, suplanuoti. Ir, žinoma, su vaišėmis. Kaimo bibliotekininkė Genė Mikėnaitė ir E. Smalstienė šmaikštavo, kad per tokius susibūrimus greitai į rūbus nebeįtilpsiančios. Bet dėl figūrų malonaus bendravimo atsisakyti moterys nesirengia. Jos šmaikštavo turinčios net viešbutį. Mat viename kambarių ant sofutės po koncerto nakvojo dainų atlikėjas Laimutis Purvinis. Tai ta sofutė ir buvo praminta „Purvinio sofa“. Bibliotekininkė G. Mikėnaitė žino viso kaimo rūpesčius ir laimes: pas ją ateina nuo mažo iki seno ir visus reikia išklausyti, patarti, pasikalbėti bei padėti nepasiklysti knygų ir laikraščių karalystėje. O kur dar kompiuteris, internetas, šių technikos subtilybių čia išmoksta ne vienas vyresnio amžiaus aukštakalnietis.
Tarp aktyviausių kaimo moterų – Regina Kulikauskienė, Janina Balaišienė, Jūra Juknienė, yra ir kaimo renginiuose ar darbuose visuomet pasirengusių pagelbėti vyrų. Neseniai seniūnaičiu išrinktam kaimo ūkininkui Artūrui Kulikauskui negailėjo gero žodžio: nors savo rūpesčių jis turi iki kaklo, bet darbuose – pirmas. „Jis mažai kalba, bet daug padaro“, – apibūdino kuklų seniūnaitį aukštakalnietės. „Mes esame kaip kumštis. Iš kaimo labai mažai žmonių emigravo, beveik nėra ir „bambalinių“. Kaime yra 11 gandralizdžių ir visi jie pavasarį apgyvendinti. Tai ženklas, kad pas mus viskas gerai“, – šviesiomis emocijomis dalijosi E. Smalstienė. Kilus diskusijoms, kaimas jaunas ar senas, buvo pasitelktas vietinių žinomas pasakojimas apie čia kadaise veikusią „karčemą“. Na, jei jau buvo „karčema“, tai ji negalėjo stovėti vieniša… Ir dar pasakojama, kad tą „karčemą“ supleškino moterys, supykusios, kad jų vyrai ten praleidžia daug laiko ir palieka daug pinigų.
Dabar Aukštakalniuose yra apie 50 sodybų ir apie 150 gyventojų bei viena parduotuvė. Tuščių namų čia beveik nėra, nes vos kuris atsilaisvina, greitai atsiranda pirklių. E. Smalstienė apskaičiavo, jog kaimas labai jaunas: vidutinis žmonių amžius – apie 50 metų. Kaimo įžymybė – žiemą veikianti slidinėjimo trasa, prieš kelerius metus įrengta pačių aukštakalniečių iniciatyva ir lėšomis. „Tik sniego nebelabai būna“, – pridūrė E. Smalstienė.
Kalviuose – apie metalurgijos fabriką
Kalvių kaimo (Kamajų sen.) bibliotekininkė Gražina Matiukienė ir bendruomenės pirmininkė Stasė Gruoblienė susitikimą su „Gimtuoju…“ pradėjo ypatingu eksponatu: nedideliu geležies rūdos gabaliuku ir jo istorija. Moterys pasakojo, jog greta esančioje pelkėje buvo rūdos klodai. Žmonės ją kasė, o ant kalno rūdis buvo plaunama. Taigi Kalviuose kadaise veikė metalurgijos gamykla. Jos pramonės liudininkų randama iki šiol, neseniai vienas žmogus aptiko masyvų geležies rūdos gabalą, sveriantį 10 kg. Jis ruošiamas eksponuoti. Taigi Kalviai turi rimtą pagrindą taip vadintis: nes čia buvo ne tik daug nagingų kalvių, bet ir žaliavos.
Į Kalvių biblioteką – ne tik laikraščių ir knygų, bet ir aptarti kaimo reikalų.
Šis, kaip ir kiti rajono kaimai, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kaime vienintelė parduotuvė, o daugelio kasdienių prekių kainos – beveik dvigubai aukštesnės nei Rokiškyje. „Būna brangiau net kelis kartus. Kilogramas bananų pas mus kainuoja apie 1 eurą 60 centų, Rokiškyje – apie 60 centų“, – G. Matiukienė paaiškino, kodėl žmonės važiuoja apsipirkti į miestą. Kaime netrukus išdygs naujas objektas – koplytėlė, kurios vieta jau paženklinta, projektas parengtas. Mat Kalviai bažnyčios neturi, o norinčiųjų pasimelsti – nemažai. Gražiame gamtos prieglobstyje įsikūręs kaimas turi savo aktyvis
tų: nė vienas renginys ar rimtesnis darbas neapsieina be bendruomenės aktyvisto, seniūnaičio Gintaro Kepalo, šviesuolės Reginos Juzelskienės. Kaimas turi savo kapelą „Pasaga“, ji dalyvauja rajono renginiuose ir savus linksmina. Kalviai puikiai sutaria su netoliese esančiu Juodinių kaimu. Jame užaugusio Broniaus Juzelskio iniciatyva kaimo sodybas puošia vėliavos ir dėl to jis pramintas „Vėliavų kaimu“. Kalvių ir Juodinių žmonės artimi ne tik geografiškai, daugelį jų sieja ir giminystės ryšiai. Biblioteka, kultūros centras – pagrindinis traukos ir šviesos taškas, į kurį renkasi kaimo žmonės. Kai kurie gyventojai bibliotekoje esančias knygas perskaitę jau pora kartų, bet kaskart atranda čia ir naujienų – pačių naujausių leidinių, atgabentų iš Rokiškio. Kalviuose veikė „Smile“ būrelis, bet vaikai užaugo ir dabar tik fotografijose liko veiklos prisiminimai. „Mūsų kaimo istorija labai didelė. Kalviai – daug vyresni už Rokiškį.
Mūsų kaimui – 765 metai“, – rodydama žemėlapį istoriją pasakojo S. Gruoblienė. Todėl vietiniai tikisi, kad regionų nykimo rykštė Kalvių iš žemėlapio neištrins. Nors vietiniams darbo vietų čia beveik nėra, išskyrus kelis stambesnius ūkius, bet dirbti norintys veiklos randa. O tinginiai, kurių „alga“ – socialinė pašalpa, turi savo dienotvarkę: prieš 10 val. jų galima sutikti prie kaimo parduotuvės. „Pas mus moterų našlių kraštas. Jos susibūrė į „Pakalnučių“ klubą ir prisideda prie kaimo gyvenimo savo veikla“, – pasakojo G. Matiukienė ir pridūrė, kad klubo pavadinimas nereiškia, jog kaimas rieda į pakalnę.
Salose – apie Palangos sindromą
Salos (Kamajų sen.) – kaip Palanga: vasarą žmonių antplūdis, jai pasibaigus – štilis. Taip sakė į susitikimą su „Gimtuoju…“ atėję vietiniai. Jaunimo čia beveik nebeliko, mokslus baigę visi išvažinėja kas kur. Nes kaime nėra darbo, žmonės gyvena iš pensijų, o kas jų dar negauna – iš pašalpų, prisiduria trumpalaikiais darbais.
Bažnyčios remontas įnešė į Salas gyvasties.
Kaimo bendruomenės pirmininkė Irina Kalnietienė norėtų, kad žmonės būtų aktyvesni ir bendruomeniškesni. Šaltuoju metų laiku daugelis lindi savo namuose, tik sekmadieniais pajuda į bažnyčią. Bet ir tai – vos 15–16 žmonių. Salose jaunimo nėra, į mokyklą Kamajuose važinėjantys vaikai grįžta vėlai, turi savo rūpesčių. Kas trečias namas čia – tuščias. Tiesa, ištuštėjusias sodybas išperka ne vietiniai, jas remontuoja kaip vasarnamius. Kaime nuolatinių gyventojų – mažiau nei 200, skaičiuojama, kad našlių čia apie tris dešimtis. Susisiekimas su Rokiškiu sališkiams prastas, todėl į miestą žmonės važiuoja nuosavais automobiliais, kooperuojasi su kaimynais. Leonorai Strumskienei labai skauda širdį dėl daugybės kačių, likusių be globos. Sodybos šeimininkui sunegalavus, jos liko badauti, tad moteris iš savo pensijos perka gyvūnams maistą ir kasdien juos maitina. Moterys svarstė, jog ilgais vakarais galėtų kaimynai susitikti, bendrai pavakaroti, būtų linksmiau nei kiekvienam „prie savo pečiaus“. Jos svarstė, kad kaime būtų labai gerai turėti pirtį ar bent viešą dušą, nes dalis gyventojų neturi kur nusimaudyti, juos gelbėja kaimynai. Salų pažiba – dvaras – galėtų tokią paslaugą teikti. Vasarą jis klega nuo renginių, stovyklautojų, o rudeniui įsibėgėjus apmiršta. Šiuo metu Salose yra judesio: pradėtas bažnyčios remontas, zuja technika ir statybos darbus atliekantys darbuotojai. Tad kurį laiką kaimiečiams gyventi bus linksmiau. Kokia Salų ateitis? Į susitikimą susirinkę vietiniai sakė, jog suklestėjimo prošvaisčių kol kas nematyti: jauni kaime nepasilieka dėl nepalankios socialinės aplinkos, o dvaras ir įspūdinga gamta – Dviragio ežeras, sutvarkyta pakrantė, parkas – traukia tik svečius, poilsiautojus ir vasaroti grįžtančius gimines.
Kaimai
