Širvintų rajone, Levaniškėse, gyvenanti Jūratė Lėlytė gyvenimo svetimoje šalyje neįsivaizduoja. Ištekėti už kitataučio vaikino ji sutiko tik su sąlyga, kad abu gyvens Lietuvoje bei su mama Ona Lėliene rūpinsis ūkiu ir žirgais.

Darbo užtenka visiems

„Duona gali pamaitinti kūną, o žirgas maitina sielą. Taip kadaise yra pasakęs vienas arabų poetas. Tik ne kiekvienas gali suprasti, ką reiškia šis posakis. Žmonės tolsta nuo gamtos. Dažnas jau bijo prieiti prie žirgo, paglostyti jį. Mano tikslas – ir vaiką, ir suaugusįjį išmokyti pamilti arklius. Juk kadaise jie buvo laikomi šeimos nariais“, – kalbėjo Jūratė.

Gyvenimo kaime mergina nemainytų į jokius rūmus. Pabuvojusi tolimojoje Indijoje pas savo išrinktąjį Balvinderį, ji visada su džiaugsmu grįždavo į Lietuvą. „Darbo ūkyje yra daug, bet kai pavargsti nuo kasdienių rūpesčių, gali ištrūkti paviešėti pas draugus, nulėkti prie jūros. Aš išleidžiu pailsėti mamą, o ji mane. Dabar, kai darbų imasi ir mano vyras, daug kas einasi sparčiau“, – pasakojo moteris. Pagrindinis jos užsiėmimas – prižiūrėti ir treniruoti žirgus, tačiau, kai reikia, ji melžia karves, šeria kitus gyvulius, važiuoja į sostinės Šeškinės turgų prekiauti pieno gaminiais.

Raita ant Vėtrungės

Silpnybę, pasak Jūratės, tobuliems Dievo kūriniams – žirgams ji jautė nuo mažens. Vaikystėje vasaras J. Lėlytė leisdavo kaime. Diedukas, kaip meiliai senelį vadina Jūratė, turėjo širmą kumelę, vardu Vėtrungė. „Kas kartą, kai tik reikėdavo kur važiuoti ar dirbti įvairius žemės darbus, senelis mane užsodindavo ant širmutės. Jis turbūt nė nemanė, kad tokie pasijodinėjimai mane rište pririš prie žirgų. Nuo vienuolikos metų mama leido treniruotis Vilniaus rajone esančiame Riešės žirgyne. Įgijau daug patirties. Žinoma, būdavo dienų, kai nesinorėdavo eiti į žirgyną, nes yra tekę skaudžiai nukristi nuo žirgo. Tik įkalbėta vyresnės sesers, kuri taip pat treniravosi, tęsiau treniruotes“, – dalijosi vaikystės prisiminimais pašnekovė.

Abi seserys – Genutė ir Jūratė – Kaune įgijo žirgų trenerių specialybę. Net O.Lėlienės anūkės Paulina ir Jurgita paveldėjo meilę žirgams. Vos pradėjusios vaikščioti, jau buvo užsodintos ant ponio. „Nieko nuostabaus. Juk mergaitės nuo mažens matė, kad joja visi artimieji. Tad pačios prašosi užkeliamos ant arklio“, – pasakojo ūkininkė.

Begalinė meilė

Šiandien Jūratė turi savo žirgų ir nebeįsivaizduoja gyvenimo be jų. Kartais jai pakanka tiesiog stebėti šiuos gyvūnus, jų tarpusavio bendravimą. Tokiais momentais, anot J.Lėlytės, širdis prisipildo gėrio ir meilės. „Mano diena prasideda ir baigiasi žirgais. Treniruodama juos mokausi ir pati, ugdau kantrybę, stengiuosi išlikti rami. Tik su žirgais jaučiuosi laisva. Šiems gyvūnams nepatinka, kai ant jų rėkiama, tada jie dar labiau išsigąsta. Todėl prie arklių negali eiti blogos nuotaikos, supykęs – jie kaipmat tai pajus“, – tikino žirgininkė.

Pasak Jūratės, arklių gyvenimas labai įdomus. Šie gyvūnai ypač šeimyniški – motinos nė minutei nepalieka savo kumeliuko vieno.

„Jei pats mažiausias kumeliukas užsimano miego, visa banda palauks, kol jis pailsės. Niekada nepamiršiu vieno žirgo. Tai buvo didelis, bėras eržilas, vardu Fordas. Iš visos bandos kumelių jis išsirinko nedidukę kumelaitę ir akylai ją saugojo. Kiekvieną kartą, kai vesdavau kumeles į arklidę, Fordas atsisveikindavo ir nubėgdavo prie tos sienos, kur buvo jo draugės gardas. Kantriai laukdavo, kol išauš nauja diena, kai vėl galės ją išvysti ir kartu ganytis pievoje. Sulaukęs ryto, jis lėkdavo prie arklidės durų ir trypčiodamas laukdavo, kada ateisiu ir išleisiu jo simpatiją į lauką. Pamatęs ją taip sužvengdavo, kad net persmelkdavo širdį. Štai tokia yra besąlygiška meilė. Fordas net paskutinę savo gyvenimo dieną parėjo iš ganyklos ir užmigo amžinu miegu mūsų namų kieme“, – pasakojo Jūratė.

Tvarkdarys Dakaras

Kiekvieno žirgo istorija moterų ūkyje kitokia. Išskirtinio dėmesio verti visi, bet labiausiai – ponis Dakaras. Mama Jūratei jį padovanojo 20-ojo gimtadienio proga. Neįtikėtina, tačiau Dakaras puikiai suvaldo visą bandą. Jis lyg sargas, bandos tvarkdarys.

Pamatyti Dakarą gulintį – retas vaizdas. Ponis visada pasirengęs darbui. Su Dakaru Jūratė laukiama įvairiose šventėse. „Psichologai tikina, kad prisilietimas prie žirgo, bendravimas su juo padeda atkurti psichologinę pusiausvyrą, atsigauti patyrus stresą. Bendraudamas su arkliu žmogus tampa geresnis. Ne kartą įsitikinome, kad neįgaliems vaikams buvimas prie arklio, galimybė jį paliesti teikia ypatingų emocijų“, – pasakojo Jūratė.

Ne kartą vežina Dakaru ji važiavo pas negalią turinčius vaikus, norėdama suteikti jiems džiaugsmo, teigiamų emocijų. Beje, ponis ypatingas dar ir tuo, jog gali lipti laiptais. Jūratė ilgai nepamirš cerebriniu paralyžiumi sergančio jaunuolio veido išraiškos, kai atsidarius kambario durims jis išvydo Dakarą. Ne tik vaikų, bet ir senelių namuose Dakaras – laukiamas svečias.

Mylimi nuo mažens

„Šią baltą kumelę nusipirkome iš gretimo kaimo ūkininko. Gyvulys buvo išsekęs, suvargęs. Pavadinome ją Svajone. Dabar ji gyvena taip, kaip turi gyventi visi gyvuliai – sočiai paėdę ir mylimi“, – kalbėjo O.Lėlienė.

Pasak moters, jų auginami arkliai yra jaukūs, nuo mažens pripratę prie žmonių dėmesio ir rankų Todėl, kai atvažiuoja vaikų ekskursijos, gyvuliai nesibaido, leidžiasi glostomi, šeriami. Sumaniusieji jais pajodinėti gali būti ramūs, kad arklys neims nė iš šio, nė iš to lėkti šuoliais. Sodybos šeimininkės vardo dienos – Oninių proga Jūratė su mama savo kieme rengia šventę vaikams „Onyte, einam su manim pajoti“. Tai renginys, skirtas vaikų namų auklėtiniams ir neįgaliems vaikams. Jo metu mažieji gali pajodinėti, pasilinksminti, pabūti gryname ore.

Skirti pramogoms

Ūkyje auginami žemaitukai, trakėnų, Hanoverio veislės žirgai. Pasak Jūratės, jie puikiai tinka kaimo turizmo sodybose. Ne vienas žirgas iš ūkio jau yra iškeliavęs pas naujus šeimininkus. Skirtis visada gaudu, tačiau moterys būna laimingos, jei mato, kad jų nuo mažumės užauginti arkliai patenka į geras rankas.

„Iš viso esu pardavusi beveik dešimt žirgų. Jei žmogus nemoka joti, jam geriau įsigyti vyresnį, jau prajodytą žirgą. Turintiems jojimo patirties verta rinktis metų žirgą. Treniruoti jį bus galima nuo trejų metų. Beje, vieneri žirgo metai prilygsta penkeriems žmogaus metams“, – sakė žirgininkė.

Moteris pabrėžė, kad jų žirgai skirti ne sportui ar kinkymui, o laisvalaikiui. Jūratės auginamais arkliais domėjosi ir raitoji policija – ji buvo pagirta, kad žirgai nesugadinti, ramūs. „Svarbiausia, kad nuo mažens žirgai suprastų, jog žmogus yra geras, ir nebijotų jo. Ramybės žirgams suteikia ir gyvenimas bandoje. Kumeliukams labai svarbu matyti mamą“, – aiškino pašnekovė.

Palaukia, kol atsistos

Daug laiko ir kantrybės Jūratei reikia, kai ateina metas žirgus prajodyti. Pasak moters, svarbiausia – pajusti, kada jau galima sėsti ant žirgo. Ji tikino, kad nė vienas iš jų tyčia raitelio nemeta žemėn. „Žirgas nemato, kas ant nugaros, todėl jaučia baimę. Jei padarai ką nors ne taip, net nepajunti, kaip atsiduri ant žemės. Kai aš nukrintu, mano žirgai palaukia, kol atsistosiu“, – linksmai pasakojo Jūratė ir pridūrė, kad, krintant nuo arklio, reikia laikytis dviejų taisyklių – kristi ant nugaros ir laiku ištraukti koją iš balnakilpės.

Treniruoja Jūratė ne tik savo, bet ir kitų žirgus. Būna, kad tenka iš naujo prijaukinti, išmokyti vėl pasitikėti žmogumi traumuotus, patyrusius netinkamą, žiaurų žmonių elgesį žirgus.