Pasakymas, kad Lietuva – piliakalnių kraštas, yra visiškai teisingas, nes čia jų triskart daugiau nei Latvijoje ir šešiskart daugiau nei Estijoje. Taip sako Vilniaus universiteto (VU) docentas istorijos mokslų daktaras Aleksejus Luchtanas.

LRT RADIJO klausytojas Vidmantas iš Kauno domisi Lietuvos piliakalnių istorija. „Lietuva – piliakalnių kraštas. Vien Utenos rajone yra daugiau kaip 40. Kada, per kiek laiko ir kokiomis priemonėmis tie piliakalniai buvo supilti?“ – klausia jis.

Istorijos mokslų daktaro A. Luchtano teigimu, mūsų piliakalnių istorija siekia daugiau kaip 2 tūkst. metų. Patys ankstyviausi piliakalniai pradėti pilti pirmojo ir antrojo tūkstantmečio prieš Kristų sandūroje – beveik prieš 3 tūkst. metų.

„Tačiau norėčiau pabrėžti, kad beveik visi piliakalniai nėra supilti kalnai: tai yra natūralios kalvos, didesnių ar mažesnių upių kyšuliai, kurie tiesiog buvo pritaikyti gynybai, pirmiausia nukasant šlaitus, padarant juos statesnius. Vėliau atsirado ir sudėtingesnių gynybinių įtvirtinimų – žemių pylimai, griovių sistemos.

Tam buvo naudojami mediniai kastuvai, apkaustyti geležimi, galbūt krepšiais kažkur buvo nešamos žemės. Jų įrengimo istorija yra ilga, pradedant nesudėtingais, baigiant vis sudėtingesniais gynybiniais įtvirtinimais“, – kalba istorikas.

Pasak A. Luchtano, piliakalniai buvo naudoti per visą pirmą tūkstantmetį prieš Kristų, pirmą po Kristaus ir maždaug iki XIV–XV a., kai jau prarado savo gynybinę reikšmę.

„Pasikeitus kariavimo technikai, atsiradus šaunamiesiems ginklams, žemių ir mediniai įtvirtinimai žmonių apsaugoti nebegalėjo, tada ir pasibaigė piliakalnių istorija.

Lietuvoje dabar skaičiuojama jų esant beveik 1 tūkst., todėl sakyti, kad Lietuva yra piliakalnių kraštas, – teisinga. Kaimyninėje Latvijoje jų kur kas mažiau – per 300, Estijoje – apie 150“, – teigia VU docentas.