Kai pasėliuose klesti dirviniai asiūkliai, smulkiosios rūgštynės, dirviniai kežiai, vienmetės klėstenės – ženklas, kad dirva rūgšti. Kalkinimas keičia piktžolių rūšinę sudėtį – pasėliuose mažėja dirvožemio rūgštingumą indikuojančių piktžolių. Dirvožemį kalkinti geriausia pavasarį prieš sėją arba rudenį po derliaus nuėmimo. Tačiau šiuos darbus galima atlikti ir žiemą.

Jei dirva rūgšti

Kultūriniai augalai įprastai auga tik nerūgščiuose, pakankamai maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose. Norėdami išauginti gausų derlių, rūgščius dirvožemius turite kalkinti. Kas kita, jei auginate rūgščią dirvą mėgstančių augalų: šilauogių, bruknių, spanguolių. Jie sodinami į rūgščias durpes, kurios rūgštingumui sumažėjus būna papildomai rūgštinamos.

Jei augalo šaknims terpė netinka, tręšk netręšęs – jos vis tiek badaus. Jei dirva labai rūgšti ar šarminė, kai kurių medžiagų, pavyzdžiui, aliuminio ar mangano labai rūgščiose dirvose gali būti per daug, todėl jų koncentracija augalams kenksminga.

Kalkinimas neutralizuoja dirvožemio rūgštingumą, pagerina jo struktūrą, pagausina fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio, sumažina augalams žalingo judriojo aliuminio kiekį. Dirvos kalkinimas užtikrina ir kitų agrotechnikos priemonių, ypač tręšimo, efektyvumą. Ruduo yra tinkamiausias laikas dirvai kalkinti.

Ar dirvą reikia kalkinti galima spręsti pagal joje augančius augalus. Rūgščioje dirvoje auga dirviniai kežiai, dirviniai asiūkliai ir smulkiosios rūgštynės. Pakalkintų lengvų dirvų kalkinti nereikia 4–5 metus, vidutinio sunkumo – 7–10 metų, o sunkių – 9–12 metų ir ilgiau. Antrą kartą viso sklypo iš karto kalkinti nebūtina – per gausus kalkinimas dirvai gali pakenkti. Jei dažnai kalkinti dirvos nenorite, kasmet į 1 m² dirvožemį suberkite po 200–300 g pelenų.

Medžiagos

Kalkinimui, be kalkių ir pelenų, galima naudoti klintmilčius, dolomito miltus ar kreidą. Labiausiai reikėtų reguliuoti kiekį. Kiek medžiagų naudoti nukalkinimui priklauso nuo dirvožemio tipo ir pH. Natūralu, kad kuo žemesnis pH, tuo daugiau kalkių reikės sunaudoti. Stambūs ūkininkai, naudojantys šį metodą, skrupulingai skaičiuoja ne tik esamą, bet ir norimą pasiekti pH, kadangi dideliame plote augina vieną kultūrą ir tokiu būdu gali reguliuoti jai tinkamiausią pH.

Daržininkai mėgėjai dažniausiai siekia normalizuoti pH iki 6–6,5. Tad saugūs apytiksliai kalkinimui naudojamų medžiagų kiekiai galėtų būti tokie: mažo rūgštingumo, dažniausiai priemolio, dirvoms, kurių pH yra nuo 5 užteks berti apie 40 kg per arą. Smėlio ar priesmėlio dirvoms, kurios rūgštesnės nei 5, galima berti daugiau, iki 80 kg per arą.

Greičiausiai rūgštėja lengvos dirvos, tad jomis pasirūpinti reikės jau po keleto metų, o sunkios molinės dirvos rūgštėja pakankamai lėtai, tad joms kalkinimo užtenka vidutiniškai 10 metų.

Iš gamtos – gamtai

Kūrenant medieną, priklausomai nuo medžių rūšies, susidaro apie 1–3 proc. pelenų. Juos gyventojai dažniausiai išbarsto pakrūmėse, ant slidžių kelių žiemą ar tiesiog iškrato į buitinių atliekų konteinerius. Labai retai pagalvodami apie medžio pelenų panaudojimą ūkyje, pavyzdžiui, daržams tręšti. Lietuva pagal kritulių kiekį yra perteklinio drėkinimo zonoje, todėl ne visi krituliai, patekę į dirvožemį, spėja iš jo išgaruoti. Dėl perteklinės drėgmės dirvožemiuose išplaunama daugiau kalcio bei magnio, dėl to dirvožemiai rūgštėja, todėl tręšimas pelenais gali iš dalies kompensuoti išplautas medžiagas. Rūgščiuose dirvožemiuose kai kurie augalai negali augti, todėl medžio pelenai dėl savo ypatingos cheminės sudėties gali būti panaudoti ir kaip dirvožemio kalkinimo priemonė. Be to, pelenus išmesti būtų per daug neatsakinga. Kas yra iš gamtos – tas turi būti sugrąžinta gamtai. Pelenų vertė priklauso nuo medienos degimo kokybės. Kokybiškiausios yra pilkšvos spalvos, vėjo lengvai išpustomos pelenų dulkės. Pelenai su anglių gabalėliais nekokybiški dėl juose esančių angliavandenilių ar kitų dalelių, kurių augalai negali įsisavinti ilgą laiką. Medžio pelenus sudaro neorganinės medžiagos: silicis, kalcis, kalis, fosforas, manganas, geležis, cinkas, natris ir boras. Tačiau sausi pelenai gausūs kalcio (11–30 proc.) ir kalio (7–15 proc.), kurie šarmina dirvožemį.

Medžio pelenus tiek ir mineralinių medžiagų pagausinti, tiek ir (ar) dirvoms kalkinti daržuose reikėtų išbarstyti prieš pagrindinį žemės dirbimą (rudenį), nuėmus augalų derlių arba laikant pūdymą. Draudžiama medžio pelenus barstyti ant įšalusios ar įmirkusios dirvos bei kitais atvejais, kai yra pelenų patekimo į gruntinius vandenis rizika. Rekomenduojama tręšimui naudoti stabilizuotus medžio pelenus. Stabilizuoti medžio pelenai – sukietinti arba savaime sukietėję ir susmulkinti ar granuliuoti pelenai, kurie dirvožemyje palaipsniui susiskaido per 5–25 metus. Sukietinti medžio pelenus nesudėtinga ir namų sąlygomis. Visų pirma, reikėtų turėti specialią talpą, pavyzdžiui, statinę ar dėžę, kurioje subertus ir vandeniu sulaistytus pelenus būtų galima išmaišyti ir kaupti. Tiesa, kiek sudėtingiau sukietintą medžio pelenų masę susmulkinti. Tam prireiks buitinio kalto ir plaktuko. Yra ir paprastesnė išeitis – pelenus galima paskleisti komposto dėžėse su organinėmis atliekomis. Taip laikomi pelenai stabilizuosis, suintensyvės organinių medžiagų skaidymasis. Kompostas su stabilizuotais pelenais dirvožemį papildys azotu. Medžio pelenuose azoto nėra, todėl stabilizuota, pagausinta azotu pelenų masė bus daug vertingesnė trąša augalams.

Elena Matiukaitė