Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kad ir žiemą sodas būtų gražus

Ši žiema kol kas nedžiugina sniegu, tačiau jo tikrai sulauksime. Ir mūsų pievos, sodai, krūmai apsidengs puriomis baltomis sniego kepurėmis. Tačiau kol kas galime niurzgėti apie klimato atšilimą ir pro langą stebėti pilką, rudą, o kai kur – netgi žalią žiemos gamtą. Monotoniški pilki ir rudi atspalviai ne tik nedžiugina, bet ir kelia depresiją. Vis dėlto būdų, kaip pagyvinti pilką vaizdą, galima rasti įvairių, todėl sodas bus bent jau ne prastesnis nei vasarą.

Augalų faktūra

Kai kurie augalų augintojai labiausiai mėgsta rudenį, kai sodo spalvos nėra tokios ryškios ir pastebimos, tuomet labiausiai žavi išryškėjusi augalų faktūra. Paprastai tai nėra ryškių spalvų augalai, gal vasarą jie neatrodo tokie dekoratyvūs, tačiau gražiausias savybes parodo rudenį.

Todėl jei norite augalo, kurio lapų faktūra būtų graži pati savaime, ornamentinė, rinkitės į usnį panašius augalus. Faktūriniai augalai (zundos, bandreniai, hortenzijos, ežiuolės) rudenį išbarstys savo sėklas, tačiau vėlyvą rudenį likusių žiedų nenukirpkite – palikite juos žiemai. Žinoma, tvarkingi sodininkai už tokius „patarimus“ negailės karčių žodžių, tačiau iš tiesų augalus nukirpti galima anksti pavasarį, o žiemą pasidžiaugti netradiciniu vaizdu.

Tradiciniai augalai

Tačiau ne vien išraiškingi sudžiūvę augalai gali paįvairinti šaltojo sezono realybę. Lietuvoje gausu krūmų ar medžių, kurie net ir numetę lapus traukia akį spalvingomis ar išraiškingomis šakelėmis, įdomiais ir ryškiais vaisiais, žiedais. Vienas įdomesnių augalų, grožį atskleidžiančių būtent rudenį, – ožekšniai. Vasarą jie niekuo neišsiskiria iš kitų krūmų, o štai rudenį pakeri ryškiomis, raudonai oranžinėmis uogomis. Po šalnų ožekšnių lapai nusidažo ugninėmis spalvomis, tad tuo metu tai irgi puošnus kiemo akcentas.

Nė vienas krūmas rudenį netampa toks ryškiai raudonas kaip šis; atrodo, kad lapus kas nors nudažė pačia raudoniausia spalva pasaulyje. Ožekšnio akelės turi tokias puošnias ataugas, kurių vasarą iš po lapų nesimato, bet žiemą atsiskleidžia visas jų grožis. Šis krūmas Lietuvoje neužauga aukštas, tad jį galima auginti ir erdviame vazone. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog visi ožekšniai yra šiek tiek nuodingi, tad jeigu turite mažų vaikų arba smalsių naminių augintinių, geriau pasaugoti, kad jie neragautų spalvingųjų ožekšnio uogų.

Sedula – labai jau įprastas augalas, mėgstamas prie kaimo sodybų, galintis augti savaime. Beje, nors sedula yra krūminis augalas, jis gali išaugti iki 8 m aukščio. Vasarą sedulų veislių lapai būna puošnūs – margi arba geltoni, rudenį jie nusidažo ugniniais atspalviais, žiemą augalai puošiasi ryškiomis šakelėmis, o pavasarį žydi baltomis žiedų kekėmis. Sedulas galima apkarpyti iki norimo aukščio ir formos, nes jos atsparios genėjimui, galima formuoti ir gyvatvores. Rudenį gražiai atrodo ir sedulų uogos. Baltósios sedulos uogos yra baltos, raudonosios – juodos, o štai kvapiósios sedulos uogos – mėlynos spalvos. Tad sedulas verta auginti, nes visais metų laikais jos puoš aplinką.

Medžių grožis

Yra augalų, kurie ramybės laikotarpiu džiugina ne vien dekoratyviomis uogomis, bet ir šakelėmis ar žieve. Vaisiais ir sėklomis pasipuošusios gražiai atrodo mahonijos, putinai, raugerškiai, gudobelės, klevai, robinijos, šermukšniai, kauleniai, raganės.

Lapuočius medžius puošia dekoratyvi žievė. Pavyzdžiui, labai gražus yra popieržievis beržas (Betula papyrifera). Jo kamienas ilgai išlieka baltas ir nesueižėjęs. Pensilvaninio (Acer pensylvanicum) ir žaliažiedžio (Acer tegmentosum) klevų žalia žievė išmarginta baltais ruoželiais. Labai gražias šakeles turi paprastojo lazdyno (Corylus avellana) veislė 'Contorta'.

Yra medžių, kurių nudžiūvę lapai laikosi ant šakų per žiemą ir ilgai nenukrenta. Dėl šios savybės jie vertinami kaip dekoratyviniai akcentai. Vienas populiariausių – paprastasis bukas, auginamas privačiose sodybose bei parkuose. Rūšinis medis užauga labai aukštas, gali siekti 50 m ar net dar didesnį aukštį, bet dekoratyviniuose želdynuose paprastai auginamos žemaūgės, svyrančios, raitytomis šakelėmis arba su tamsiai purpuriniais lapais veislės.

Kai žiema ir sniegas už lango, pats laikas prisiminti ornamentinius augalus, kurie suteikia judesio, virpėjimo, gyvybės ir žaismingo lingavimo mūsų žiema dvelkiančiuose soduose.

Kai kurie ąžuolai ar skroblai rudais lapais šiurena visą žiemą iki pavasario. Tad jeigu mėgstate natūralumą, subtilumą ir nesate ryškių spalvų mėgėjai, žiemą jūsų kiemą gali papuošti toks rudalapis medelis.

Žiemą kai kurie medžiai ir krūmai išlieka pasipuošę ilgai nenukrentančiomis ryškiomis uogomis ir vaisiais. Iki viduržiemio žmones, o ypač – paukštelius, džiugina paprastieji ir raukšlėtalapiai erškėčiai (Rosa canina ir R. rugosa), kurių ryškiai raudonos uogos traukia akį iš tolo. Be to, erškėčių uogose gausu naudingų medžiagų. Tokių pat naudingų savybių turi gudobelės, putinai ir šermukšniai. Šios ryškiaspalvės uogos ne tik puoša aplinką rudenį, bet ir ypač ryškiai išsiskiria balto sniego fone.

Dar vienas augalas, savo vaisiais džiuginantis ne tik vasarą, bet ir žiemą – rojaus obelaitės. Pavasarį jos žydi gražiais ir kvapniais žiedais, o rudenį ir net žiemą ant šakelių ilgai kybo gražūs raudoni obuoliukai, kuriuos labai mėgsta mažieji sparnuočiai. Dekoratyviniais tikslais galima auginti kaulenius ir dyglaines. Jo uogų žmonės nevalgo, tačiau sparnučiams tai tikras skanėstas. Visi šie krūmai ir medeliai savo ryškiomis uogomis ne tik puošia aplinką, bet ir padeda paukšteliams išgyventi šaltą žiemą, kai gamtoje trūksta lesalo.

Sakoma, kad kai gamtoje niekas nežydi, yra vienas krūmas, kuris žydi. Tai – hamalelis (Hamamelis), augalas, kilęs iš Azijos. Jo lapai panašūs į lazdyno ir rudenį nukrenta, o geltoni, raudoni ar rusvi, karpinius primemnantys žiedai skleidžiasi tuomet, kai visa gamta miega. Kai kurios hamamelio rūšys pradeda žydėti rudenį, o štai japoninis hamamelis (H. japonica) žiedus pradeda skleisti sausio ar vasario mėnesiais.

Kai kurios hamalelio rūšys Lietuvos oro sąlygoms per lepios ir gan dažnai apšąla, todėl geriausia auginti sodinį hamalelį (H. virginiana), kuris atsparesnis lietuviškam klimatui, žydėti pradeda lapkričio mėnesį ir gali žydėti iki pat Naujųjų metų.

Žoliniai augalai

Mėgstama auginti ir mandžūrinė aralija (Aralia elata), stebinanti dygliuotais stiebais. Nepamirškite, kad šis augalas išleidžia daugybę šaknų atžalų, ir nesodinkite jo arti gėlynų ar daržų. Originaliai atrodo paprastojo skirpsto kamštiškoji svyruoklinė forma (Ulmus minor „Propendens“). Jos šakos pasipuošusios kamštinėmis ataugomis.

Aplinką puošia ir siauralapiai žoliniai augalai. Po šalnų nebūtina jų nukirpti. Daugumos stiebai statūs visą žiemą, o lapai neskuba linkti prie žemės. Ypač gražiai atrodo miskantai, užaugantys iki 2 m aukščio. Lietuvoje nemažai rūšių gerai auga ir žiemoja. Tai nendrinis (M. sachariflorus), kininis (M. sinensis) miskantai ir jų veislės. Atsparūs šalčiui yra ir nedideliais kupsteliais augantys melsvieji eraičinai (Festuca glauca). Ne mažiau gražūs ir kiti žoliniai augalai.

Kai žiema ir sniegas už lango, pats metas prisiminti ornamentinius augalus, kurie suteikia judesio, virpėjimo, gyvybės ir žaismingo lingavimo mūsų žiema dvelkiančiuose soduose. Korėjinis lendrūnas (kitaip – lapės uodegos žolė) – daugiametė ornamentinė žolė, kuri puikiai žiemoja, mėgsta drėgmę ir į neformalius prerijų stiliaus gėlynus įneša lengvumo, virpėjimo ir judesio. Jos žavesys atsiskleidžia rudenį, kai tankios šluotelės nuo lietuviškos darganos, lietaus lašelių ir rūko atrodo ne tik puriai pūkuotos, bet ir tarsi deimantais nusagstytos. Dėl šio grožio korėjinis lendrūnas vadinamas „deimantine žole“.

Eleborai žydi žiemą

Kalėdų rožėmis dar vadinamiems eleborams būdingi balti arba ryškiai rožiniai žiedai. Šios gėlės gali būti ir 10 cm, ir beveik 50 cm aukščio. Visų veislių eleborai atsparūs ir lengvai prižiūrimi. Jų nepuola ligos ir kenkėjai. Šios gėlės priklauso ne rožių genčiai, tačiau tai, kad po sniegu galima rasti pasirengusį žydėti pumpurą, kažkam buvo dingstis eleborą pavadinti Kalėdų rože. Iš tiesų eleborai priklauso vėdryninių šeimai. Natūralios šių augalų buveinės nuo Rytų Alpių per Vokietiją, Austriją, Šveicariją ir Italiją tęsiasi iki Šiaurės Balkanų.

Žodis „eleboras“ (gr. helleboros) reiškia „mirtinas maistas“. Toks pavadinimas nėra atsitiktinis, nes eleboras išties labai nuodingas. Palietus šaknis ar kitas augalo dalis būtina nusiplauti rankas. Dirbant su eleborais reikia mūvėti pirštines. Dėl naminių gyvūnų jaudintis nereikėtų, nes jie neėda nuodingų šio augalo šaknų ar lapų. Kažkada eleborai buvo naudojami kaip vaistinis augalas nerviniams sutrikimams ir psichikos ligoms gydyti. Kadangi augalas žydi žiemą, nebijo ledo ir sniego, jis visuomet buvo laikomas vilties ir ištvermės simboliu.

Šis augalas labai nereiklus. Tik rudeniop reikia nukirpti parudavusius apatinius lapus ir nukirpti žiedynus. Jie naudojami sausažiedžių augalų kompozicijoms. Rudenį eleborus pridengiame eglišakėmis, kad po atodrėkio ar nesant sniego spustelėjus šalčiams jis neapšaltų.

Veislių įvairovė

Labai svarbu, kad augalas būtų pasodintas į trąšią, vandeniui pralaidžią dirvą. Tie, kurie pasisodina vieną eleborą, randa vietos ir antram, ir trečiam, nes šių gėlių veislių pasirinkimas labai didelis. Tiesa, ne visos prisitaiko prie permainingų Lietuvos orų. Patyrę gėlininkai siūlo auginti 'Pretty Ellen Pink', 'Pretty Ellen Red' veislių eleborus. Jų žiedo forma – unikali. Pilkai rausva ir melsvai rausva žiedų spalva sode išsiskleidžia visu grožiu ankstyvą pavasarį. Sodrios žalios spalvos lapai suformuoja visžalį kiliminį augalą. Gana efektingai atrodo grupėmis susodinti eleborai, derinant artimų veislių ir skirtingų atspalvių augalus.

Sodinant eleborus rekomenduojama į duobę įpilti perpuvusio komposto ar substrato. Taip pat reikia neužmiršti rudenį kompostu (5–7 cm storiu) apmulčiuoti augalus aplink šaknis. Eleborai auga gana lėtai ir nemėgsta persodinimo, todėl jie į kitą vietą perkeliami labai retai. Gražiausi ir gausiai žydi tik visiškai subrendę, 5–7 metų eleborai. Tinkamiausia vieta jiems – po lapuočiais medžiais, kad vasarą pakaktų pavėsio, o žiemą – saulės.

Eleborus galima auginti ir kaip kambarinius augalus, tik sodinti reikėtų į gana didelį vazoną, laikyti vėsioje vietoje ir žiūrėti, kad neišdžiūtų. Patartina nusipirkti geros kokybės komposto ir sumaišyti jį su sodo žeme. Tuomet augalai gaus geriausių maisto medžiagų. Augalams nužydėjus, galima persodinti į sodą, padėti pavėsingoje vietoje balkone ar terasoje arba namuose pastatyti ant palangės, apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių. Jei eleborai auginami lauke, žiemai reikia dengti ne nuo šalčio, o nuo sniego ir kaitrios pavasario saulės. Augalus galima dengti pintinėmis, dėžėmis, eglišakiais.

Rekomenduojami video