Įsigijus ar paveldėjus sodybą reikia ne juokais pasukti galvą, ką daryti su ja ir su arais ar hektarais žemės. Sutvarkyti sodybą yra rimtas iššūkis.

Reikia koncepcijos

„Dažniausia naujų sodybos šeimininkų klaida – jie pradeda galvoti apie augalus, kurie jiems patinka, kurie gražūs, kuriuos norėtų auginti“, – sakė Ingė Auželienė, sodininkystės specialistė, modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ lektorė. Paprastai mąstoma apie atskirus elementus, dekorą, o ne apie visumą. Niekas nesiginčija, kad bijūnas – nuostabi gėlė, tačiau ne nuo jų, pasak specialistės, prasideda sodybos tvarkymas. Ji priminė, kad visų pirma būtina atsižvelgti į gamtines sąlygas, istorinį sodybos palikimą, būsimą šeimos veiklą toje teritorijoje, tada sugalvoti koncepciją, idėją. Ir tik tuomet prieiti prie augalų ir kitų elementų, kurie tą idėją padės įgyvendinti bei atitiks gamtos sąlygas ir šeimos poreikius.

„Vienas ar kitas augalas nesukurs gražios ir jaukios sodybos, netgi gali iškristi iš konteksto ir atrodyti toje vietoje keistai, neįprastai. Todėl pirmiausia reikėtų galvoti apie visumą, o tik vėliau apie atskirus elementus, kurie ją ir sukurs“, – pabrėžė pašnekovė.

Būtinas planas

Planas – svarbi sodybos tvarkymo, kuris paprastai trunka ne vienus metus, o dažnai taip niekada ir nesibaigia, dalis. Todėl ypač svarbu turėti galvoje (dar geriau – ant popieriaus) aiškų planą, kryptį. „Deja, dažniausiai aplinka tvarkoma chaotiškai: čia surenčiama pirtelė, čia pastatoma pavėsinė, čia sukasamas daržiukas, o bendro vaizdo nematyti. Kai visi objektai randa savo vietą, pasirodo, kad takas išgrįstas nepatogioje vietoje, gėlynui saulę užstoja atsiradusi pašiūrė, o iki komposto dėžės reikia tolokai paėjėti, – pasakojo I. Auželienė. – Kad išvengtumėte nereikalingų išlaidų keisdami objektų vietą ir susikurtumėte patogią naudoti sodybą, daugiau laiko skirkite iš anksto apmąstyti, planuoti, pasitarti, pasibraižyti. Tik tada galite tikėtis protingo teritorijos suplanavimo ir tinkamų dalykų tinkamoje vietoje, net jeigu planą įgyvendinsite tik per kelerius metus.“

Pirmas darbas

Pasak pašnekovės, nusipirkę apleistą sodybą, dažnai naujieji šeimininkai mano, kad pirmiausia būtina išvalyti teritoriją: senas vaismedžių sodas išpjaunamas, krūmynai išnaikinami, atvežama žemių, reljefas išlyginamas. Atrodytų, dabar jau galima atversti baltą lapą ir pradėti galvoti apie tolesnius aplinkos tvarkymo darbus. Tačiau, I. Auželienės teigimu, visiškai išvalyti ir išlyginti sklypą, neturint plano, kas bus daroma toliau, yra didelė klaida. „Namą įmanoma pastatyti per vienus metus, o brandžių medžių reikės laukti dešimtmečius. Plikas sklypas dar ilgai neatrodys gražiai, užtruks, kol suaugs naujieji augalai. Be to, augalams paprastai patinka, jei netoliese yra didesnių medžių ar krūmų: jie teikia dalinį pavėsį, kai saulė karščiausia, užstoja nuo vėjo, sukuria geresnį mikroklimatą“, – sakė I. Auželienė. Galima pasodinti jau didelį brandų medį, tačiau tai nemažai kainuoja.

Be papildomų išlaidų

Jei tik sodyboje yra sveikų kokybiškų augalų, I. Auželienė patarė juos išsaugoti. „Net gėlyno augalus palikite – tradiciniuose gėlių darželiuose buvo auginami nereiklūs, atsparūs žydintys ir kvepiantys augalai. Sutvarkykite juos, išravėkite piktžoles, jei reikia perkelkite į kitą vietą, padauginkite, tačiau visiškai neišnaikinkite. Štai ir naujas gėlynas, visiškai atitinkantis naujausias natūralistines apželdinimo madas“, –sakė specialistė.

Senas brandus obelų sodas, pasak jos, yra vertybė, penkiasdešimt metų dar tikrai ne riba. Dažnai naujieji savininkai tvirtina, kad senieji vaismedžiai yra pažeisti ligų, todėl juos būtina pašalinti. Tačiau I. Auželienė rekomenduoja pasikviesti specialistą, kuris įvertintų, ar augalų ligos labai įsisenėjusios, ar dar galima juos gydyti. „Gali būti, kad obels gyvenimą pratęsite dar dvidešimčiai metų, o obuolių turės dar viena jūsų šeimos karta“, – tikino sodininkė.

Augs vešliau

Dažnai naujieji sodybos šeimininkai, norėdami įveikti apžėlusius žemės plotus, kuriuose gausu kurmiarausių, pirmiausia žemę suaria.

„Pasikviečiamas kaimynas, turintis traktorių, ir jam duodama užduotis suarti didelį plotą. Tikimasi, kad apvertus pievoje augusias žoles, žemės plotas bus tinkamas vejai sėti. Tačiau jei prieš tai nebuvo išnaikintos piktžolės, jei ariama gyva velėna, verčiama žemė supuola gabalais, žolės ne išnaikinamos, o padauginamos, nes perkirstus daugiamečių žolių šaknis, jos ima augti gausiau ir vešliau“, – aiškino I. Auželienė. Todėl, pasak jos, visų pirma reikia išnaikinti piktžoles, o tik tada arti, frezuoti ir kitaip išdirbti žemę.

Jei plotas didelis, piktžolėms išnaikinti dažnai tenka rinktis cheminius preparatus. Jei reljefas gana lygus, verta pagalvoti, ar išvis reikia jį judinti – dažnas šienavimas keičia pievos sudėtį, ilgainiui ji gali tapti gera, gražia, ekologiška ir atsparia pievele.

Kas slypi po žeme

Mažų sklypų savininkai paprastai gerai žino, kur eina elektros kabelis, kur dujų zona, vandentiekis, kartais net sunku rasti didesniam medžiui tinkamą vietą, kad šaknys vėliau nekliudytų komunikacijų. Tačiau sodybose į tai dažnai žiūrima pro pirštus. Be klasikinių atvejų, kai kyla rizika pažeisti elektros liniją, didelėse teritorijose dar būna įrengta melioracijos sistema. Ji skirta tam, kad lietaus vanduo nubėgtų tam tikra kryptimi, būtų surenkamas ir judėtų kaip numatyta.

„Net nežinodami, kada ir kaip, žmonės pažeidžia dalį tokios drenažo linijos, dėl to sklypas gali būti užtvindytas. Blogiausia, kad tokią žalą galite padaryti ne tik sau, bet ir kaimynui ar netgi dar tolėliau gyvenančiam žmogui. Todėl svarbu žinoti, kurie ženklai sklypo plane parodo reljefo nelygumus, kurie servitutines linijas, o kurie – drenažo linijas. Jei sklypo dokumentai seni, ne viskas juose būna parodyta, tačiau dabar visus atnaujinimus galima gauti valstybinėse įstaigose“, – sakė pašnekovė. Kiekvienas sodybos savininkas turi žinoti, kas yra jo sklype, kad neprisidarytų bėdų.

Lina Liubertaitė