Gausus sniegas – vieniems džiaugsmas, kitiems – rūpesčiai. Paukščiai lesyklose ieško grūdelių ar lašinių, stirnos dažniau užsuka į sodus obuoliauti. Nors vis dar manoma, kad miško žvėrims ar paukščiams tiks kone viskas, kas atliko nuo mūsų stalo, tai toli gražu netiesa. Gamtininkai pataria paukščiais rūpintis itin pareigingai. Jeigu pradėjome juos lesinti, tai būtina daryti iki pavasario ar bent iki tol, kol nutirps sniegas. Stirnas šerti taip pat rekomenduojama reguliariai. 

Kada geriau nelesinti?

Beveik kiekvienoje kaimo sodyboje galima pamatyti didesnę arba mažesnę lesyklėlę. Pasnigus gausiau, paukščiams darosi sunku patiems susirasti lesalo, todėl į lesyklas jie ima kursuoti kaip į darbą. Tačiau kaip elgtis tiems, kurie į savo sodybas žiemą užsuka kartą per savaitę ar rečiau? Ornitologas Ričardas Patapavičius sako, kad jei nėra galimybės paukščių lesinti nuolat, geriau nedaryti to visai.

„Reikia turėti kantrybės paukščius lesinti iki pavasario arba iki tol, kol nutirps sniegas. Svarbiausia lesinti nuolat, todėl jeigu jaučiate, kad neturėsite galimybės to daryti, geriau net nepradėkite. Lesindami paukščius tarsi prisijaukiname, jie įpranta lesti mūsų parinktoje vietoje. Iš ryto, tik išaušus, paukščiai rikiuojasi prie lesyklos ir laukia, kada žmogus ją papildys lesalu. Dienos pas mus trumpos, todėl jie atskuba palesti, kad galėtų išverti ilgą ir šaltą naktį. Be abejo, paukščiai energijos gauna ir iš sukauptų riebalų, nes nuo rudens jie kaupia poodinius riebaliukus, bet žiemą jiems būtina reguliariai maitintis“, – aiškina ornitologas.

Jeigu sodyboje lankotės tik savaitgaliais, o paukščiukus lesinti vis tiek norite, geriausia pasigaminti arba įsigyti lėto lesinimo lesyklėlių. Tam puikiai tinka ir plastikinis 5 l butelis, kurį stabiliai pritvirtinus iš jo lėtai byrės lesalas. R.Patapavičius primena ir tai, kad paukščiukams puikiai tinka švieži nesūdyti, nerūkyti lašiniai, taukai. „Jei gabalas didesnis, atskrenda bent kelios zylutės. Jos supasi ant jo kaip ant kalėdinės eglutės“, – šypsosi ornitologas.

Delikatesas – juodos saulėgrąžos

Zylės vasarą daugiausia stiprinasi vabzdžiais, o žiemą tik kur ne kur po žieve galima rasti kokią kirmėlaitę, todėl lašinukai ar taukai – tikras delikatesas. Tas pats ir geniams, meletoms. Jei sodyba netoli miško, nereikėtų stebėtis, kad pakabintų lašinių atskris paknebinėti ir genys. Jei lašinukų ar kitokio riebalo paukščiams neturite, ornitologas paaiškina, kad tai nieko blogo – net vabzdžialesiai žiemą ima laikytis dietos ir minta sėklytėmis, kruopomis ar smulkiais grūdeliais. „Pats geriausias lesalas paukščiams yra saulėgrąžos. Geriausia nelukštentos. Žinoma, jos neturėtų būti skrudintos ir sūdytos. Druska labai netinka paukščiams. Jeigu jie prisilesa jos, prasideda viduriavimas, žarnyno uždegimas. Jie gali žūti. Pats didžiausias delikatesas paukščiams – smulkios, juodos saulėgrąžos. Skraidūnai juos labai nesunkiai išsilukštena, todėl nereikia pirkti gliaudytų saulėgrąžų“, – tikina R.Patapavičius.

Paukščiams puikiai tinka ne tik juodos saulėgrąžos, bet ir smulkios miežinės kruopos, avižiniai dribsniai. Pastarieji turi itin daug baltymų, todėl paukščiams jie ne tik skanus, bet ir energiškai vertingas maistas. Kėkštai, žvirbliai neblogai lesa ir perlines kruopas. Taip pat į lesyklą galite padėti ir obuolių. Juos itin noriai lesa strazdai.

Kaupia atsargas

Paukščiai mėgsta į slaptavietes atsinešti ir atsargų „juodai dienai“. Ornitologas ne kartą matė, kaip mažieji skrajūnai kursuoja nuo lesyklos prie slaptaviečių, tarp medžio žievės slepia sėklytes ar kitas smulkias gėrybes. „Mano sodyboje bukutis kaip šaudykliniu principu atskrenda prie lesyklos, kiek į snapą telpa, prisirenka saulėgrąžų ir tuoj pat lekia prie senų ąžuolų su sena, rupia, suskilinėjusia žieve. Ten jo saugykla. Taip jis kursuoja visą dieną“, – pasakoja R.Patapavičius.

Gali apnuodyti

Gana dažnai žiemą paukščiams trupinamas batonas ar duona, bet tinka ne visi kepiniai. Pasak ornitologo, paukščių žarnynui netinka juoda duona su raugu. Be to, ji turi ir druskos. „Kartais žmonės paukščiams numeta gabalus supelijusio batono ar pyrago. Pelėsiai žali iš abiejų pusių, tačiau tikimasi, kad paukščiai sules ir tokį batoną. Reikia suprasti, kad paukščiai gali apsinuodyti. Kadangi plunksnuotiesiems žiemą sunkiau susirasti lesalo, jie ir tokį batoną gali palesioti, tik paskui nereikėtų stebėtis radus kritusius paukščius. Vis dėlto tokia duona ar batonas turi būti išmesti į atliekas, o ne paukščiams“, – tikina specialistas.

Ar galima padėti pelėdoms?

VL skaitytoja Lina pasakojo, kad šalia jos sodybos įsikūrusi ir pelėda. Ji apsigyveno sename ąžuole, bet moteris nerimauja, kad šis paslaptingas ir gražus paukštis užėjus snygiui gali nesusimedžioti maisto. „Suprantu, kad pelėdos yra medžiotojos, jos minta graužikais, tačiau baisu, kad kai tiek sniego, jos nesusiras maisto. Ar galime joms kaip nors padėti“, – teiravosi skaitytoja iš Utenos r.

Linos klausimą adresavus ornitologui, R.Patapavičius papasakojo, kad šis paukštis daugiausia minta peliniais graužikais. Pelėdos tykoja jų ir, net esant storai stogo dangai, vieną kitą pelę ar pelėną sučiumpa. Vis dėlto jei žiema ilga, snieguota, pelėdos susiduria su nemenkais sunkumais.

„Peliniai graužikai po sniegu gerai jaučiasi, jie iš savo urvelių neišlenda. Jeigu pavasaris šaltas, snieguotas, pelėdos ima gaišti iš bado. Jos tiesiog būna išsekusios, netekusios daug energijos. Ne tik nelieka riebalų atsargų, bet ir raumenys sunyksta. Krūtinkaulis būna išsišovęs į priekį, nejauku tokį paukštį net į rankas paimti. Mes turime mažiausią Lietuvos pelėdą – žvirblinę pelėdą. Ji anksčiau buvo labai reta, bet jų pas mus atsirado daugiau. Priešingai nei dauguma kitų pelėdų, ji yra ne sutemų, o dienos paukštis. Jeigu žiemą ji neranda graužikų, prie lesyklų gaudo žvirblius ar kitus smulkiuosius paukščius. Žmonės kartais dėl to jautriai reaguoja – esą tai baisi plėšrūnė. Bet gamtoje taip yra – visi minta tuo, kuo yra įpratę. Tad į jų mitybos grandinę mums trigrašio kišti nereikia, pati gamta susitvarko, gyvūnai vieni kitų neišnaikina“, – aiškina ornitologas ir pabrėžia, kad žmogus gali padėti smulkiems paukščiams, o pelėdos jau turi verstis pačios.

Tiesa, ornitologas pridūrė, kad žvirblinės pelėdos kaupia atsargas. Kadangi ši pelėda smulkutė, ji nesunkiai įlenda į varnėnams skirtą inkilą, ten ji gali iš rudens susinešti pelių ar kitų smulkių graužikų atsargų. Kartais ornitologai, patikrinę inkilus, randa kelis ar net keliolika graužikų kūnelių. Žiemą graužikai apdžiūsta, mumifikuojasi ir paukščiai turi kuo misti.

Kol kas bėdos stirnoms nėra

Snieguota žiema sukelia sunkumų ne tik paukščiams, bet ir kai kuriems miško žvėreliams. Gyvenantys šalia miško mato, kad sodus kone reguliariai lanko stirnos. Obuoliai joms – tikras delikatesas. Tačiau kai jų nelieka, galime stirnoms šiek tiek pagelbėti, kad jos neimtų skabyti vaismedžių šakelių ar kitų sodo augalų. Tačiau Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto docentas Alius Ulevičius sako, kad sniego danga stirnoms didelių bėdų nepridarė. Jis primena, kad stirnos – žoliaėdis žvėris, todėl tokį sniego sluoksnį jos lengvai nusikapsto ir minta žole, kukurūzų likučiais ar kitokiais želmenimis. Be to, stirnos niekada nesigula ant sniego, jos jį nusikasa, todėl purus sniegas joms jokia problema.

Pasak mokslininko, kur kas blogiau, kai pasninga, atidrėksta ir vėl pašąla. Tada sniego pluta kieta, ji sužeidžia joms kojas, sunkiau pasiekti pašarą. „Stirnos dabar nesunkiai atsikapsto sniegą, randa žolę, laukuose yra likę ir nemažai nenukultų kukurūzų. Jeigu žolės nepasiekia, skabo smulkias šakas. Jos prisitaiko prie esamų oro sąlygų“, – sako A.Ulevičius. Jo teigimu, antroje žiemos pusėje stirnos minta mėlynų uogienojais. Artėjant pavasariui, jos mielai vaišinasi karklų žieve, smulkiomis šakomis.

Labiausiai tinka šienas

Jei žmogus nori padėti, pašnekovas ragina į pamiškę stirnoms atnešti šieno. Tačiau jis turi būti nepriplėkęs. Juo galės pasivaišinti ne tik stirnos, bet ir elniai. Geriausia sukalti ėdžias ar paruošti improvizuotą stogelį, kad šienas nesudrėktų. Pasirūpinkite, kad žvėrys jį pasiektų ėdžiose. Žinoma, šienas miške gali būti paliekamas ne tik ėdžiose. Glėbį šieno galima gražiai padėti ir ant krūmo ar medžių šakų, svarbu, kad jis nebūtų per aukštai ir stirnos jį galėtų pasiekti iš visų pusių. Nors žvėrys paprastai vienoje vietoje nebūna, jeigu miške kur nors randa šieno, tą vietą atsimena ir ima ten lankytis. Nepamirškite, kad jei pradėjote rūpintis žvėrimis, šią pareigą atlikite iki pat pavasario.