Perspektyvius darbus mieste turėję kauniečiai Greta ir Konradas Kupstai prieš 8 metus vidury miškų nusižiūrėjo ir įsigijo sodybą. Šiandien jiedu nesigaili įleidę šaknis Viliūšių kaime (Jankų sen., Kazlų Rūdos sav.) ir savo naujuosius namus pamažu pavertę etnografine sodyba. Nors savo sodybą atvėrė ir svečiams, verslu jie to nevadina. „Tai daugiau gyvenimo būdas, kuriuo mielai dalinamės su kitais“, – sako jie.

Senųjų augalų kolekcija  

Gyvendami atokioje 6 hektarų sodyboje miško apsuptyje netoli Novaraisčio draustinio, Kupstai vis labiau susidraugauja su gamta ir jau niekaip neapsieitų be prisilietimo prie žemės. Lysvėse auga ne tik tradicinės daržovės. G.Kupstienė augina įvairius vaistinius augalus, senąsias lietuviškas gėles ir dar plečia jų plotus. Jai pavyko surinkti nemažą lietuviškų senųjų augalų kolekciją. Moteriai itin patinka piliarožės, diemedžiai ir senovinės rožės. Šį pavasarį sodybos šeimininkės planuose didinti savo žolynus ir sukurti dar didesnį augalų sodą. Nauji augalai vis papildo augimvietes pagal Gretos turimus sąrašus. Ko tik lankytojai jos paklausia, ji dažniausiai jau turi visus senoviškus augalus.

„Man labai patinka augalai ir kuo toliau, tuo labiau jie mane traukia. Sustodavau prie sodybų, kur matydavau augantį kokį įdomesnį senovinį augalą, taip pamažu visus ir susirinkau. Tikrai nemažai perskaičiau apie juos enciklopedijų ir knygų. Žmonės mielai pasidalindavo augalais, tad dabar ir aš dalinuosi, jei mano svečiai paprašo“, – pasakojo G.Kupstienė.

Vienas iš jų pirties ritualų – apsiliejimas milintu vandeniu. Tam naudojamas įkaitintas akmuo. 

Pasak G.Kupstienės, vandens milinimas – vienas seniausių vandens šildymo būdų. Kai kūrena krosnį, į pakurą įdeda akmenį ir krosnį gerai iškūrena. Tuo pačiu ir akmuo labai stipriai įkaista. Į šalto vandens kubilą įleidžia įkaitusį akmenį ir vanduo pradeda šnypšti, „kalbėti“, tampa minkštas. Esą, senovėje tikėta, kad net galių įgauna. Milintą vandenį Kupstai praturtina savo gamybos augalų hidrolatais. Po maudynių pirtyje išsitepa kūnus Gretos gamintais augalų maceratais (aliejais), kuriuos pasirenka pagal tai, kokie kvapai labiau tinka odai.

Savos bitės ir triušiai

Prieš metus pavasarį Kupstai įsigijo tris avilius ir dvi bičių šeimas. Kaimynė bitininkė Birutė juos bičiuliškai pamokė bitininkystės. Trečias avilys tuščias ilgai nebuvo. Kaimynė jiems pagavo ir trečią spiečių. Greta tikino, kad buvo smagus jų apgyvendinimo procesas. Nuo tada, kai atsirado bitės, nuolat eina jų aplankyti, kartais tiesiog paklausyti dūzgimo. „Su bitėmis tikrai smagu. Žiemą vis nueidavome aplankyti, patikrinti. Savos juk“, – džiaugėsi šeimininkė, nes atsirado medaus, vaško.

„Mūsų bitynas – vos trys aviliai. Bet medaus užtenka ir mums, ir svečius pavaišinti. Labai saldus užsiėmimas, prižiūrėti – malonumas, tad gal dviem aviliais dar praplėsime, bet ne daugiau. Nesinori, kad tai prarastų smagumą. Medų suko vaikai, jau ir vaško savo turėjome, tad senoviniu būdu iš jo išliejome žvakes“, – aiškino šeimininkė.

Greta sako, kad vaško žvakių liejimo techniką iš jos noriai perėmė vyresnėlė trylikametė dukra Elena. Jaunėlė, 8 metų Sofija, – patikima triušių prižiūrėtoja. Šie gyvūnėliai sodybos kieme auga šiltuoju metų laiku ir turi atskiras saugias valdas. Pačioje pradžioje triušiai Kupstų sodyboje gyvendavo laisvėje, šokinėdavo, kur panorėję. Bet kai už tvoros įsitaisė lapė ir triušiukai po vieną pradėjo dingti, jų pačių labui teko įrengti erdvius aptvarus. 

Kiaušinių, vištų ar pieno Kupstai įsigyja iš kaimynų. Rudenį kaimyniškai už kiaušinius atsiskaito padovanodami triušį. Savo kieme šeima šeria nuolatinius svečius – tris pamestinukus katinus. „Kaimo žmonių širdys plačios, po karantino priėmė visus atklydusius varguolius – ir katytes, ir šuniukus. Pas mus irgi keletas prisiglaudė“, – apie sodybų gyvūnus pasakojo Greta, leidžianti svečiams atvykti kartu savo augintiniais.

Iš auginamų sodo augalų Greta ruošia savo reikmėms arbatas, tepalus, hidrolatus, kremus, maceratus (aliejus) ir naudoja pirtyje, nes Kupstai – dar ir pirtininkai. Unikali šeimos sodybos pirtis, tokia, kaip jie patys supranta lietuvišką pirtį.

Jie gyvena miško apsuptyje, darnoje su gamta, netoli Novaraisčio draustinio, todėl vasarą į sodybą atšliaužia žalčių, užsuka stirnos, pro šalį praeina šernai, paūkauja naminė pelėda, o rytais prižadina gervių traliavimai. „Tokie mes ir ūkininkai – bitės, triušiai, trys katinai, daržas ir mano vaistiniai augalai. Ūkininkais mūsų tikrai nepavadinsi. Bet mums gerai“, – patenkinta gyvenimu kaime kalbėjo G.Kupstienė.   

Atkūrė autentišką sodybą

Įsigyti seną sodybą buvo Gretos svajonė. Anot jos, šeimoje atsiradus vaikams, dar gyveno didmiestyje. „Man nesinorėjo, kad vaikai augtų kvėpuodami „asfaltu“. Vis labiau pradėjau domėtis mūsų giminės istorija, protėvių papročiais. Lyg ir sentimentai kildavo senovei, kad tais laikais gyveno laimingesni žmonės. Norėjosi bent savaitgalius praleisti gamtoje, kokiame nors mažame namelyje prie miško, kur ant langų galėtum pakabinti močiutės siuvinėtas užuolaidas, o ant sienos – prosenelės veidrodį, susėsti prie ketvirtą kartą skaičiuojančio stalo ir vakarais kūrenti židinį, o vaikai bėgiotų po žalią pievą. Pradžiai norėjosi tik tiek, ir vis dažniau kildavo drąsesnės mintys įgyvendinti svajonę“, – pradžią pamena jauna moteris.

Taip prieš 8 metus Kupstai įsigijo sodybą, kaip tuo metu jiems atrodė – „tikrą savo vietą“. Tik tikėjosi, kad darbų bus daug mažiau. Bet noras būtent taip gyventi kaime buvo didelis, tad sutuoktiniams viskas pavyko. „Mūsų savaitgaliai sodyboje vis ilgėjo. Pamažu susiremontavome pastatus, pirtį persistatėme. Pernai pakeitėme didžiąją dalį tvorų – tūkstantis „štapikų“, kiekvienas savomis rankomis nučiupinėtas“, – pasakojo šeimininkė.

Praeitą vasarą seniausias sodybos statinys – tvartukas – neatlaikė vėtros, todėl Konradui su uošviu teko atstatyti jį nuo pamatų, o stogą skiedromis uždengė patys. Ant kito pastato stogo Greta norėjo vėjalenčių. Pati išpjaustė, o vyras prikabino. Dabar sodyba gyvenama nuolatos.

Pusiau juokais, pusiau rimtai sodybos šeimininkas Konradas teigė, kad jis į kaimo sodybą atvyko nemokėdamas net vinies įkalti, o šiandieną jau pats pasigamina beveik viską, ko reikia. Sodyboje daug jo sumeistrautų baldų, kuriuos Greta išskutinėja, nudažo, ant jų išpiešia raštus. Kovo pradžioje Konradas baigė įrengti žmonai naują virtuvę. „Nors ir senoviškoje sodyboje, bet mes vis dėlto einame į priekį. Norisi didesnių patogumų“, – kalbėjo idėjos sumanytoja.

G.Kupstienė vardijo, kad vyras nebijo naujų iššūkių, ką tik užbaigė meistrauti medinius virtuvės baldus. Beliko planuoti virtuvės įkurtuves. „Be vyriškos rankos kaime gyventi būtų tikrai per sunku, fizinių darbų tikrai labai daug“, – apie didelį sutuoktinio indėlį įsikuriant kalbėjo žmona.   

Nors į Kupstų sodybą atvažiuojantys svečiai giria, kaip viskas gražu, tvarkinga, bet Greta ir Konradas dar vis randa, ką galima patobulinti. Darbai nesibaigia, „eina ratu“, nes medis turi savo amžių. „Pakeitei vieną tiltą, jau žiūrėk, ir kitas pradėjo lūžti. Savo amžių atgyveno senoji pavėsinė. Pastatėme naują, bet įsitikinome, kad mums ji nereikalinga, tada perdarėme į jaują su židiniu. Konradas dar ir aitvarui langelį padarė“, – pasakojo Greta, norinti kiekvieną sodyboje esantį statinį priartinti prie svajonių idealo.

Daug dirbdami, Kupstai su atžalomis nepamiršta viskuo pasidžiaugti. Svajonė jau pasiekta, jie patys dar turi jėgų, o jų dukroms dar laiminga vaikystė. Be to, sodybos vartai visais metų laikais atviri lankytojams. Tiesa, tai ramių, kaimiškų atostogų vieta, šventės su garsia muzika ir fejerverkais čia niekada nevyksta. Šeimininkai savo svečiams parodo, ką galima veikti kaimo sodyboje – vaikščioti po miškus, pažvejoti tvenkinyje, išsimaudyti ritualinėje pirtyje, apsirengti senoviniais aprėdais, taip pat išbandyti senovines edukacijas – austi, siuvinėti, lieti žvakes, medų kopinėti, pasigaminti smilkalų, susirišti lėles ar rašyti žąsies plunksna. Vasarą kviečia pažoliauti, pabandyti patiems pasigaminti hidrolatų, tepalų. Vakare jaujoje jaukiai pavakaroti, pasimokyti sutartinių, pasiklausyti senovinių pasakų.

„Turtų iš tokio turizmo niekada nesusikrausi, bet to juk ir nereikia. Ne viskas skaičiuojama pinigais. Mes čia tiesiog laimingi ir tuo dalinamės“, – sakė jie.

Nuoseklaus darbo rezultatai

Jevgenijus Kušnarenko, Jankų seniūnas

Tai, kaip Kupstai atsidavusiai puoselėja lietuviškas tradicijas, lietuviškumą ir perteikia kitiems, yra unikalu. Vasaromis į savo sodybą priima ir Jankų dienos centro vaikus, ir mūsų mokyklos moksleivius, rengia jiems edukacinius užsiėmimus, pažintines ekskursijas. Mes esam labiau įpratę, kad žmonės kaimo sodybas išnaudoja pobūviams, kad iš to užsidirbtų ir išsilaikytų. Kupstų sodyba yra pavyzdys, kaip žmonės nuoširdžiai kuria savo lėtojo kaimo turizmo verslą. Jų puoselėjamas lietuviškumas yra neįkainojamas. Svarbiausia, kad meilę etnografijai, tradicijoms, istorijai perduoda savo ir kitų šeimų vaikams.

Šalia to, dar atgaivina senąsias sveikatinimosi tradicijas, nes mūsų žmonės nutolę, pamiršę, kaip anksčiau žmonės gydėsi, viską imdami iš gamtos. Kupstai bando atgaivinti senuosius receptus, metodus, primindami, kad gydo pati gamta. Visa jų veikla sodyboje labai žavi, prideda sodybos savininkams didelį pliusą. Džiaugiuosi, kad ši sodyba, kuri 2019 metais buvo apdovanota ir pripažinta geriausia Etnokultūrine kaimo turizmo sodyba Lietuvoje, yra mūsų seniūnijoje.