Paprastai kovą susirūpiname paukščiais, grįžtančiais iš šiltųjų kraštų. Būtent jiems labai reikia žmogaus pagamintų inkilų, kur jie gali susisukti lizdą ir saugiai perėti. Juk vis labiau urbanizuodami gamtą iš sparnuočių atimame jų natūralias buveines, todėl jauskime pareigą atiduoti jiems skolą ir pasirūpinti nameliais.

Meistro eksperimentai

Medžio meistras, skulptorius Jonas Bugailiškis miške randa ne tik atgaivą sielai, bet ir savo sumanymams tinkamų įgyvendinti medžiagų. Iš įdomių medžio šakų ar kitų gamtinių medžiagų padarytas ne vienas meistro kūrinys. Kiek miesto parkuose, palei Vilnelę ar kiemuose iškabino paties darytų inkilų, vyras seniai nebeskaičiuoja. Jonas teigė, kad inkilą galima padaryti iš bet ko, svarbu, kad būtų skylė ir stogas. „Esu seną dūdą pritaikęs inkilui, joje tą pačią dieną apsigyveno varnėnai, – pasakojo J.Bugailiškis. – O kartą varnėnai įsikūrė mano drožtame koplytstulpyje, Kristaus galvoje, mat ten varnėnas buvo iškapojęs skylę.“

Pasak meistro, inkilai gali būti ir keramikiniai, svarbu, kad paukščiai juose jaustųsi patogiai, kad inkilai nebūtų iškelti saulės atokaitoje. Varnėnams skirtų inkilų landos skersmuo turi būti 57–50 milimetrų. Idealiausi, pasak meistro, iš medžio kamieno išskobti inkilai. Tinka visų rūšių medžiai. Jis patarė inkilų stogelius ir landas apskardinti. Kiekvienam paukščiui reikia vis kitokio inkilo. Inkilai mažiems paukšteliams turi būti atidaromi. Juos kasmet reikia išvalyti. Landa turi būti apskardinta, kad jos neiškapotų geniai“, – aiškino meistras. Mėgstantis eksperimentuoti Jonas padarė inkilą su stikline sienele. Pakabino labai geroje vietoje, bet paukščiai jame neapsigyveno. Tik tada, kai stiklą pakeitė aklina sienele, jie ėmė sukti lizdą.

„Kad katės ar kiti plėšrūnai neišdraskytų lizdų, prie inkilo landos neturi būti pagaliuko nutūpti, nes juo gali pasinaudoti plėšrūnai, – pasakojo meistras. – Inkilai turi būti iš neobliuotų lentų, ypač vidinė jų pusė, kad maži paukšteliai galėtų užsikabinti nagučiais ir išlipti, kai ateina laikas palikti gimtus namus.“

Asociatyvi nuotr.

Kabinami visus metus

Daugiau kaip 30 metų ornitologijai paskyręs ekonomistas Darius Musteikis pripažįsta – norint pagaminti ir iškelti inkilą, reikia daug žinoti. Inkilus statyti galima visus metus. Skirtingi paukščiai peri skirtingu laiku, kartais po kelias vadas, tačiau inkilų statymas nėra paprastas užsiėmimas. Netinkamai gaminant ar statant inkilą, darbas gali nueiti šuniui ant uodegos. Svarbiausias dalykas – nuspręsti, kokiems paukščiams meistrausite būstus. Atsižvelgiant į tai, keisis jų matmenys, kėlimo būdai. Inkilams gaminti naudojamos įvairios medžiagos: neobliuotos (būtinai!) medinės lentos, medžio trinkos, dar vadinamos uoksais, moliniai vamzdeliai, cemento ir pjuvenų mišiniai ir kt. Inkilų reikia ne tik paukščiams, bet ir šikšnosparniams, drugeliams, bitėms, vapsvoms, kamanėms ir net... boružėms.

Pasak ornitologijos žinovo, inkilai pagal dydį skirstomi į skirtus zylėms, varnėnams ir didžiuosius, skirtus pelėdoms, didiesiems dančiasnapiams, žalvarniams, kukučiams. Daugiausia inkilų pagaminama varnėnams, zylėms, margasparnėms musinukėms, kitiems smulkiesiems sparnuočiams. Inkilo dydis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, kokie paukščiai jame apsigyvens. Tačiau turi įtakos ir kiti dalykai: inkilo vidaus šviesumas, temperatūra jame ir net spalva. Ilgalaikiais tyrimais nustatyta, kad margasparnės musinukės labai mėgsta inkilus, kurių vidus šviesus. Tokie būna ką tik iškelti sparnuočių būstai. Po kelerių metų jų vidus patamsėja, margasparnės musinukės vengia tokiuose inkiluose perėti. Didžiosios ir mėlynosios zylės, atvirkščiai, nemėgsta šviesaus inkilo vidaus ir pro jo plyšius besiskverbiančios šviesos. Joms labiau tinka būstai, ne vienus metus kabantys medžio šešėlyje.

Asociatyvi nuotr.

Medžiagos

Lentos paukščių nameliams gaminti turi būti neobliuotos, mat obliuotos iš lauko pusės greičiau pūva, be to, paaugę ir lizdą paliekantys jauni paukšteliai lengviau pasiekia inkilo landą besikabindami nagais už neobliuotų lentų sienelių. Inkilo vidų dar galima išbraižyti aštriu daiktu (peiliu, kaltu, vinimi ir pan.) skersinėmis linijomis (įrantais) arba horizontaliai prikalti juosteles prie priekinės ir galinės sienelių. Taip pat lentos turi būti maždaug 2,5 centimetro storio, sausos, nes šlapios lentos džiūdamos suskilinėja. Geriausiai tinka pušų, eglių, ypač drebulių lentos – ši mediena atspari drėgmei, inkilai ilgiau tarnauja. Dugno negalima prikalti iš apačios, nes dėl drėgmės jis paprasčiausiai nukris. Jis turi būti inkilo viduje. Dažnai daroma klaida – prikalamas inkilo stogelis. Jį reikėtų prisukti trim keturiais medvaržčiais, kad vėliau būtų patogu nuimti ir išvalyti inkilo vidų.

Labai svarbu, kad inkilo stogelis šonuose išlįstų 2–3 centimetrus, o priekyje – net 6–10 centimetrų, tada lyjant vanduo nutekės ir sienelėse nesikaups drėgmė. Inkilo dugne reikia išgręžti tris keturias 3–5 milimetrų skersmens skylutes, kad iš vidaus pasišalintų drėgmė, išbėgtų į vidų patekęs lietaus vanduo, sniegas.

Priekinė inkilo dalis gaminama iš vientisos lentos, nes landą kertantis tarpelis gali tapti spąstais paukščiams. Kad inkilas sparnuočiams ilgiau tarnautų, stogelį galima apskardinti, iš lauko pusės impregnuoti drėgmei atspariomis medžiagomis.

Asociatyvi nuotr.

Tvirtinimas

Inkilus galima kelti miškuose, parkuose, soduose. Renkantis vietą, reikia atsižvelgti į tai, kam jie bus skirti. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, sodybos, parkai. Inkilus reikia medyje tvirtinti taip, kad prie jų paukščiai galėtų laisvai priskristi. Stambesnieji sparnuočiai – pelėdos, žalvarniai, klykuolės, didieji dančiasnapiai – nesirenka miško tankmėje iškeltų inkilų. Dauguma paukščių nemėgsta savo rūšies gentainių kaimynystės, todėl to paties tipo inkilų greta geriau nekelti. Smulkiesiems sparnuočiams inkilai keliami kas 25–30 metrų, stambiems paukščiams (pelėdoms) – pavieniui, nes jiems reikalinga didelė maitinimosi teritorija – maždaug apie 1–1,5 kilometro.

Prie medžio inkilai tvirtinami įvairiais būdais. Dažniausiai jie prikalami prie kamieno, kad nesiūbuotų, nes pelėdos, klykuolės ir kiti didesni paukščiai, perintys inkiluose, labai nemėgsta, kai jie siūbuoja, vengia juose perėti jauniklius. Miškuose tai nėra blogai, tačiau soduose geriau inkilus ant medžių kabinti. „Iš patirties žinau, kad inkilus miškuose ir parkuose geriau prikalti prie kamieno, o didesnius dar ir pritvirtinti iš šonų, kad jie nesiūbuotų“, – pasakojo D.Musteikis.

Asociatyvi nuotr.

Kenkėjai

Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams, yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai. Todėl keliant inkilus didesniems paukščiams būtina įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno – ne žemiau kaip 1,5 metro aukštyje apjuosti jį 90 centimetrų pločio skardos juosta. Be to, reikia nepamiršti, kad didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius, atokiau vienas nuo kito augančius medžius. Atstumas tarp medžio su inkilu ir gretimų medžių lajų turėtų būti ne mažesnis kaip 5–6 metrai. Miškuose smulkiųjų sparnuočių inkilai dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurie, prasiplatinę angą, sunaikina ten perinčio paukščio kiaušinius, jauniklius. Todėl būtina landą apkalti skardos žiedeliu arba aplink ją prikalti eilę trumpų vinių su didelėmis galvutėmis. Dar vienas būdas – nedidelėje poros centimetrų storio lentelėje pragręžti landos dydžio kiaurymę, lentelę prikalti prie priekinės inkilo sienelės taip, kad angos sutaptų. Toks priedas apsaugos inkile perinčius paukščius ne tik nuo genių, bet ir nuo plėšrūnų, nes pailgėjusi landa trukdo pasiekti giliau inkile esantį lizdą. Tokiu būdu galima susiaurinti ir genių praplatintas inkilų landas.

Dar vienas gana paprastas apsaugos nuo plėšrūnų būdas – padaryti maždaug 6 centimetrus į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį. Šis savotiškas inkilo „prieangis“ netrukdo smulkiesiems paukščiams patekti į vidų, o plėšrūnams (katėms, kiaunėms) inkilo vidus tampa nepasiekiamas nei iš apačios, nei nuo stogelio.

Įdomūs faktai

• Paukščių aukščio rekordininku pripažintas afrikinis maitvanagis. Netikėtas jo rekordas buvo užfiksuotas visai netyčia, kai šis paukštis 11 277 metrų aukštyje susidūrė su keleiviniu lėktuvu.
• Didžiausias Lietuvos laukinis paukštis yra gulbė nebylė. Suaugęs patinas sveria 8,9–15,5 kg, o patelė 6,8–11 kg.
• Genys medį gali kapoti 20 kartų per sekundę dažniu.
• Kolibris – vienintelis pasaulyje paukštis, gebantis skristi atbulomis. Tačiau jie negali vaikščioti.
• Stručiai yra stambiausi šiuo metu gyvenantys paukščiai. Bet dydis dar ne viskas... Užtat jų smegenys mažesnės už akis.
• Pelikano snape gali tilpti daugiau kaip 10 litrų vandens.
• Čiurliai gali skraidyti nenutūpdami dvejus metus, skrisdami šie paukščiai įsigudrina netgi nusnausti. Albatrosai taip pat ore geba išbūti kelerius metus. Be paliovos skraidydami, jie įveikia šimtus tūkstančių kilometrų: tuo pat metu ir miega, ir maitinasi. Nutupia tik tada, kai ateina metas poruotis ir perėti.
• Azijoje gyvena nepaprastai įdomus paukštis audėjas. Susiradęs tvirtų žolių stiebų, medžių žievių ir kitokios augalinės statybų medžiagos, jis taip meistriškai suneria savotišką miegmaišį, kad bet kuri rankdarbių meistrė jam galėtų pavydėti talento. Susidariusiame maišelyje suka lizdą.
• Didžiausias skraidantis paukštis yra Pietų Amerikos Andų kalnų kondoras, sveriantis iki 12 kg.
• Lyjant lietui, kalakutai dažnai užverčia galvas į dangų, todėl pasitaiko, kad kai kurie... paskęsta.