Ne paslaptis, kad dauguma kaimo turizmo sodybų nekvepia nei kaimu, nei turizmu. Vis dėlto yra Lietuvoje vietų, kur sugebėta išsaugoti senąją tautos dvasią. Viena iš jų – Pervazninkų kaime, Šakių rajone, Aurelijos ir Vydo Rutkų puoselėjama „Suvalkiečio sodyba“.

Priminė tėviškę

Pedagoginį išsilavinimą turinčią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Jai svarbu ne pelnas, o galimybė puoselėti tautos dvasią, perduoti tėvų ir senelių išsaugotas vertybes. Ilgus metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, Aurelija nė negalvojo, kad išėjusi į pensiją imsis kaimo turizmo verslo. „Mano vyras Vydas – tikras suvalkietis. Jo seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Prieš penkiolika metų pamatęs, kad parduodama labai gerai išsilaikiusi suvalkiečių sodyba netoli Jurbarko, Vydas nusprendė ją įsigyti. Sako, jautėsi taip, tarsi būtų arčiau savęs atkėlęs tėviškę“, – pasakojo moteris. Anot jos, nuostabu tai, kad išliko dauguma sodybos statinių, nors sovietmečiu jie priklausė kolūkiui. Visa Rutkų šeima – Aurelija, jos vyras Vydas, trys vaikai – ir į talką pakviesti draugai atsiraitoję rankoves ėmė kuopti senuosius pastatus. Apleistas ūkininkų kiemas atgijo, jame pradėjo aidėti laimingų žmonių balsai. Už tvarto buvusi kūdra virto dideliu tvenkiniu. Prie jo išdygo rąstų pirtis. Mažiausiai teko vargti su gyvenamuoju namu, kurį suvalkiečiai vadina stuba.

Paakino kiti

Nuosavame name netoli Jurbarko gyvenantys Rutkai manė, kad, kol turės darbus, sodyboje leis tik savaitgalius, o išėję į pensiją galės ten vasaroti. Tačiau teko keisti planus. „Kartą mums darbuojantis kieme atėjo jauna pora ir paprašė leisti sodyboje atšokti vestuves. Esą jiems nieko kito nereikia – tik stogo ir kiemo, kuriame galėtų šokti. Jauni žmonės taip gražiai prašė, kad sutikome. Po kiek laiko vėl tas pat – „leiskite atšokti vestuvę“, mat suvalkiečiai sako ne „vestuvės“, o „vestuvė“. Tada supratome, kad įsigijome ne šiaip sau sodybą“, – linksmai vedžiodama po kiemą ir barškindama krūva raktų, tarsi Ievos Simonaitytės aprašytoji Pikčiurnienė, pasakojo Aurelija. Tiesa, tie raktai jos rankose buvo ne tam, kad nuo marčios viską slėptų, o kad atvertų visas stubos, klėties, kluono ir buvusio tvarto duris. Neseniai sodyboje viešėjusi komisija iš Rumšiškių buities muziejaus patvirtino, kad Rutkų sodyba yra zanavykiška. „Esame unikalūs tuo, kad išsaugojome ne tik tarmes, bet ir patarmes. Zanavykiškai kalbėjo šiauriau gyvenantys suvalkiečiai“, – sakė pašnekovė.

Senojoje klėtyje esantys daiktai mena šimtmečio senumo istoriją. N. Baronienės nuotr.

Ne šykštūs, tik taupūs

Rutkai – tikri savo krašto patriotai. Kluone jie įrengė apie sunkius lietuvių kalbos istorijos vingius pasakojančią ekspoziciją. Aurelija su Vydu didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje gimė Jonas Jablonskis, lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Suvalkija, arba Sūduva, – regionas pietų–pietvakarių Lietuvos dalyje už Nemuno, todėl kartais vadinamas ir Užnemune. Svarbiausias šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Derlingos šio regiono žemės ir darbštumas lėmė tai, kad suvalkiečiai buvo turtingiausi XIX–XX a. Lietuvos ūkininkai. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių. „Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, – tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas. O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. O kąsnio neskaičiavo nei sau, nei samdiniams.

V. Rutkus Pervazninkų kaime jaučiasi tarsi tėviškėje. N. Baronienės nuotr.

Bartis neteko

Vydas nesupranta, kaip galima neturėti ką veikti, tinginiauti, gyventi kitų sąskaita. Daug ką sodyboje tvarkė pats, nes moka visus vyriškus darbus. „Romantika, senovės dvelksmas – puiku, bet atvykę į sodybą svečiai nori elementarių patogumų. Juk gyvename jau XXI amžiuje. Taigi parengėme projektą, kurio sąmata – daugiau nei 150 tūkst. eurų , ir kibome į darbus“, – prisiminė pašnekovas. Pusę metų jis pats prižiūrėjo, kaip einasi darbai. „Mūsų klėtyje įsikūrė architektas ir dirbo ten su nešiojamuoju kompiuteriu. Pamačiusi tą vaizdą, pamaniau: štai kaip greitai viskas keičiasi... Tačiau žmonėms visada reikia svarbiausių dalykų – nuoširdumo, gerumo ir meilės. Šito mūsų sodyboje labai daug, nes čia atvažiuoja žmonės, kurie to, ką paminėjau, turi apsčiai“, – džiaugėsi Aurelija. Ji tikino, kad nė karto nėra tekę su svečiais bartis ar dėl ko nors jiems priekaištauti. Dažnai etnografinę sodybą renkasi švenčiantieji giminės susitikimus. Baigiantis vienai tokiai šventei prie Aurelijos priėjo septynmetis berniukas ir pasakė, kad jų sodyboje praleista diena buvo pati gražiausia jo gyvenime.

A. Rutkienė ragina gerbti savo kalbą ir papročius. N. Baronienės nuotr.

Ieškojo vidurio

Prieš kelerius metus Rutkai ėmėsi rekonstrukcijos darbų. Nuoširdžiai dirbo patys šeimininkai, statybininkai ir paveldosaugininkai. „Kiekviena detalė buvo derinama su specialistais. Nepykome dėl jų keliamų reikalavimų, nes visi jie buvo protingi ir argumentuoti. Visuose tualetuose ir vonios kambariuose sienos buvo klijuojamos ne keraminėmis plytelėmis, o iškalamos ąžuolinėmis lentomis, grindys – molio plytų imitacija. Kadangi daržinės stoge buvo neleista daryti stoglangių, miegamuosiuose teko įrengti kondicionavimo sistemą. Negirdėjau, kad kas nors iš svečių būtų dėl to skundęsis“, – pasakojo Vydas. Išprusę ir puikų estetinį jausmą turinti šeima suprato, kad reikia ieškoti vidurio tarp senoviškumo ir šiuolaikiškumo. Jie džiaugėsi, kad buvo leista ūkinių pastatų stogus dengti skarda, nes įsitikino, jog malksnų stogas, kuriuo dengtas namas, nėra praktiškas. „Nuo skardinio stogo sniegas lengvai nukrinta, o ant medinio laikosi labai ilgai. Kita bėda – kiaunės. Joms patinka graužti medines lenteles ir vesti vaikus po ekologišku etnografiniu mūsų namo stogu“, – juokavo Vydas.