Ką turi bendro netoli Vievio įsikūrusios Nuobariškės ir Londonas? Pasirodo, šis nedidukas, vaizdingoje vietoje besipuikuojantis kaimas vietinių pramintas Londonu jau nuo seno. Kas ir kodėl taip praminė vietovę, nebežino nė vietos gyventojai. Tačiau būtent čia įsigyta sodyba Kizlų šeimai tapo lemtinga. Jie čia sukūrė „Londūkį“, iš kurio natūralūs produktai pasiekia net Jungtines Amerikos Valstijas (JAV).

Sodybos paieškos

Už „Londūkiu“ save pristatančios socialinių tinklų paskyros – plačiai besišypsančių Kizlų šeima. Užėjus į virtualią jų krautuvėlę pirmiausia galvoje sukasi mintis: kodėl Londūkis? Gal šeima grįžo iš emigracijos? O gal dalis produktų keliauja iš Jungtinės Karalystės? Kol galvoje daugiau klausimų nei atsakymų, geriausia juos gauti tiesiai iš pačių šio ūkio atstovų.

O istorija iš tiesų nenuobodi. Pasirodo, kad ilgus metus Vievyje (Elektrėnų sav.) leidusi šeima, prieš kurį laiką nutarė ieškoti platesnių horizontų ir ieškoti vietos, kur galėtų daugiau laiko leisti arčiau gamtos. Taip pat norėjosi vietos, kurioje būtų galima ne tik ilsėtis, bet ir papildomai užsidirbti. Stačia galva į sodybos paieškas šeima nenėrė. Nors parduodamų sodybų skelbimų netrūko, Dainius Kizla sako, kad šeima norėjo būtent tokios, prie kurios „dūšia priliptų“. Svarbiausias kriterijus – sodyba turėjo būti arti vandens arba miško.

„Įsėdome į automobilį ir tiesiog išvažiavome apsidairyti po apylinkes be jokio konkretaus tikslo. Vienas žmogus papasakojo apie netoliese parduodamą sodybą. Nuvažiavome, radome sodybą viduryje lauko, šalia buvo iškastas „prūdas“. Ji mūsų nesužavėjo. Tada mums vietinis gyventojas pasakė, kad pavažiavus kiek tolėliau yra dar viena. Dar net neprivažiavus prie sodybos supratau, kad ji bus mūsų. Ten ir miškas, ir ežeras šalia – viskas, ko mes norėjome“, – džiaugiasi išsvajotą sodybą galiausiai atradęs Dainius.

Londonas Nuobariškėse

Tąkart jis dar nežinojo, kad Nuobariškių kaime esanti vietovė turi specialų vardą – vietiniams kaimas geriau žinomas kaip Londonas. Vyriškis juokiasi, kad jam pasigyrus apie savo naujausią pirkinį, visiems pirmiausia magėjo sužinoti, kur gi jis. „Kai nusipirkome sodybą, visi manęs klausė, kur ji yra. Aš jiems gražiai aiškinu, o jie man sako: „Taigi ten Londonas!“ Net vietiniai gyventojai nežino, kodėl Nuobariškės iki šiol turi Londono pravardę. Vietiniai prisiminę juokauja, kad Londone būdavo geriausi šokiai“, – iki šiol paaiškinimo, kodėl Nuobariškės pramintos Londonu, neranda D.Kizla.

Dainiaus dukra Rūta tikina, kad šiandieną visas šeimos gyvenimas sukasi ne Vievyje, kaip buvo anksčiau, o „Londone“. Ten daugiau dirbama, o ne poilsiaujama. „Čia turime sodą, daržą, įgyvendiname ir savo hobius, ėmėmės verslo. Ateitį siejame tik su kaimu“, – su dideliu entuziazmu kalba mergina.

Kol kas gyventi negali

Tiesa, kol kas sodyba tokios būklės, kad joje šeima gyventi negali. Pasiteiravus, ko trūksta, kad į ją būtų galima persikraustyti visam laikui, Rūta atsidūsta – trūksta praktiškai visko, ko reikia patogiam gyvenimui.

„Sodyboje stovi senas namas, kurį planuojame renovuoti, tačiau kol kas jį naudojame kaip ūkines patalpas, sandėlį. Renovuoti pagrindinį namą yra labai brangu, nes jis pastatytas taupant, todėl didžioji jo dalis išpuvusi. Sodyboje išlikęs dar ir rąstinis tvartas. Jį ir kitus pastatus tikrai išsaugosime, norime pabrėžti jų autentiškumą, planuojame renovaciją“, – planus rikiuoja Rūta.

Bandė auginti gyvulius

Įsigijusi sodybą, šeima su dideliu entuziazmu čia ėmėsi ūkininkauti. Po tvarto remonto Kizlai įsigijo keliasdešimt avių. Tačiau dėl nuolatinių vilkų atakų avių auginimą teko pamiršti. Vieną rytą atvykę į sodybą jie rado išpjautą visą avių bandą: „Auginome ir vištas, bet sodyba pamiškėje. Jas išnešiojo, lapės, kiaunės.“ R.Kizlaitė juokaudama pasakojo, kad nors sodyboje nėra didelių patogumų, ji idealiai pasitarnavo, kai dėl COVID-19 kuriam nors šeimos nariui tekdavo izoliuotis: „Tai rojaus kampelis pabūti vienam. Iš šios saviizoliacijos niekas savo noru nenorėdavo grįžti.“

Tvarkosi patys

Anot pašnekovės, sodybą prikelti naujam gyvenimui ir išpildyti visus sumanymams padeda auksinės tėčio Dainiaus rankos. Mergina ant rankų pirštų jau nesuskaičiuoja, kiek statybinių klausimų sodyboje jis išsprendė. Dainius su talka pastatė lieptelį, lauke įrengė dekoratyvią akmenų sienelę, seną tvartą pertvarkė į dirbtuves, jas apšildė iš kaimynų ūkio gauta neplauta vilna. Nors sakoma, kad neplautoje vilnoje nesiveisia žiurkės, Dainius pastebėjo, kad mažesni graužikai vilnos kvapo nesibaido. Vilna padėjo atgrasinti tik žiurkes. Avies vilnos kvapas laikėsi tik pirmąją savaitę, o dabar užėjus į patalpas nė neįmanoma suprasti, kad jos apšildytos būtent vilna.

Šeimos moterys Dainiaus prašo pastatyti modernią vištidę, įrengti vaikų žaidimo aikštelę. „Tėčiui būti tokiam nagingam – ir laimė, ir nelaimė vienu metu, – juokiasi Rūta. – Jam reikia įgyvendinti visas mūsų užgaidas. Bet jo rankos mums leidžia nemažai sutaupyti. Neįsivaizduoju, kiek išleistume, jei visus sodybos tvarkymo klausimus spręstų samdomi meistrai.“

Žolininkystė traukė nuo mažens

Kadangi žemė nelabai naši ir kalvota, grūdininkystė netinka, investuoti į gyvulių ūkį atrodė per daug rizikinga. Šeimos galva pasiūlė įdarbinti savo mėgstamą hobį – parduoti renkamas žoleles. Tiesa, įtikinti šeimyną imtis tokio verslo buvo sunkiau nei tikėtasi.

„Tėtis vis kalbino pradėti prekiauti surinktomis žolelėmis, gaminti arbatas. Man atrodė, kad jeigu mes galime jų prisirinkti, tą patį gali padaryti ir kiti“, – rimtai į tėčio pasiūlytą verslo idėją iš pradžių nežiūrėjo Rūta. Nors žolelėmis domėjosi nuo mažens, ji netikėjo, kad iš to galima užsidirbti. Vis dėlto, Rūta pripažįsta, kad žolininkystė ją traukė nuo mažens. Dar būdama mokinė, ji visas močiučių sukauptas žinias apie augalus surašydavo savo užrašinėje. Taip apie vertingąsias žoleles ir jų ypatybes ji prirašė net du sąsiuvinius. Visai neseniai sukauptos teorinės žinios pravertė ir praktikoje.

Pasiruošė 5 kg arbatos

Nors tėtis šeimyną atkakliai įtikinėjo imtis bendro verslo, Rūtai ir broliui Ryčiui rūpėjo mokslai užsienyje. Jiedu išvyko studijuoti į Jungtinę Karalystę. Baigusi mokslus, Rūta patraukė į egzotiškąjį Taivaną. Kol vaikai keliavo po pasaulį, Dainius minties apie žoleles nepaleido. Realizuoti idėją pavyko tik Rūtai sugrįžus į Lietuvą atostogų.

„Iš Taivano į Lietuvą atvykau trumpam, tačiau 2020 metais prasidėjusi pandemija kardinaliai pakeitė planus ne tik man, bet ir visiems šeimos nariams. Apribojus judėjimą Lietuvoje, teko būti visiems namuose. Vieną dieną tėtis klausia: „Kuris logotipas gražesnis?“ Jis atsinešė ir parodė gal 8 eskizus su užrašu „Londūkis“. Iš pradžių nieko nesupratau, man jie atrodė juokingi, visiškai nereprezentuojantys natūralumo ar šeimos verslo idėjos. Man jis sakė, kad pavadinimas tikrai geras, tereikia pradėti. Tačiau ir vėl sumanymą pastūmiau į šalį. Tėtis neatlyžo ir vėl priminė apie žoleles. Jis turėjo prisirinkęs siauralapio gauromečio arbatos. Kai sužinojau, kad jis jos turi net 5 kg, supratau, kad tikrai atėjo laikas prekiauti“, – tėčio užsispyrimu negalėjo patikėti Rūta ir galop sutiko startuoti su sodyboje gimusiu prekiniu ženklu „Londūkis“.

Gausina sodą

Įdėjus pirmuosius arbatos skelbimus – sėkmė. Užklausos ėjo viena po kitos, klientai ėmė klausinėti, kas dar gaminama „Londūkyje“. Šeimynai tai buvo didelė motyvacija plėsti asortimentą. Augantys klientų lūkesčiai paskatino įsiveisti sodą. Dabar sodyboje ošia graikinių riešutų giraitė, įveistas šaltalankių uogynas ir daug kitų uogakrūmių, vaismedžių.

„Pernai tiek mamai, tiek tėčiui sukako 50 metų. Tais pačiais metais buvo ir jųdviejų 30-os vestuvių metinės. Mama šia proga sugalvojo pasodinti 50 medelių. Įtikinėti tikrai nereikėjo, nes mūsų pasodintų medelių derlių skins ir anūkai. Pasodinome trešnių, persikų, kriaušių, obelų. Kadangi spaudžiame obuolių sūrius, sode dar pasodinsime žieminių veislių obuolių“, – pasakoja Rūta.

Šiandien „Londūkis“ prižiūri 15 bičių šeimų. Bitės ne tik atnešė medų, bet ir padėjo pagausinti prekių asortimentą, panaudojant natūralų bičių vašką. Iš jo gaminamos įvairiausių formų žvakės, daugkartinės organiškos ir orui pralaidžios bičių vaško maistinės drobelės. Šeima nebijo eksperimentuoti ir siūlydama naujus produktus. Labai daug dėmesio sulaukė pušų kankorėžių sirupas ir medus su pušų kankorėžiais. „Viešėdama Sakartvele, mama susipažino su nuostabia kartvelų šeima. Šeimos moterys pasidalino receptu, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Taigi, šie mūsų produktai yra gaminami pagal seną kartvelų receptą“, – dėsto ji.

Bando prekiauti ir pasaulinėje platformoje

Šeimyna produkciją gamina ne tik vietos, bet ir užsienio rinkai. Rūta užsiregistravo internetinėje „Etsy“ platformoje. Ši elektroninės prekybos milžinė pripažįstama globaliai. Ji vienija smulkius kūrėjus ir gamintojus visame pasaulyje. Šioje platformoje prekiauja menininkai, amatininkai ir kitokių rankdarbių kūrėjai, gamybos įrankius parduodantys žmonės, vintažinių prekių pardavėjai. Rūta pasakoja, kad jų gaminama produkcija iškeliauja į įvairias Europos šalis, tačiau daugiausia užsakymų sulaukia iš JAV.

Taigi, iš lietuviškojo Londono gaminiai keliauja po visą pasaulį. Jaunoji verslininkė tokią prekybą vadina smagiu užsiėmimu, platformos trūkumu laiko tik nuskaičiuojamus nemenkus mokesčius. Per „Etsy“ daugiausia parduodamos arbatos, maltos ajerų šaknys. Prieš pat Kalėdas pavyko parduoti ir kalėdinius rankų darbo žaisliukus, pagamintus iš graikiškų riešutų kevalo. Žaisliukų viduje – dekoratyviniai grybukai.

„Tai, ką mes darome, man labai smagu. Dirbame daug, kartais net jaučiu, kad per mažai laiko praleidžiu su sūnumi Jokūbu. Kol užsiimu gamyba, bendravimu su klientais, man daug padeda mama, ji nuostabiausia auklė. Negaliu sakyti, kad išsilaikome iš gaminamos produkcijos, tačiau tai tikrai prisideda prie šeimos biudžeto. Iš pradžių kiti šeimos nariai buvo skeptiški, jie galvojo, kad su tėčiu žaidžiame, bet dabar vis labiau įsitraukia į mūsų darbus“, – dėsto R.Kizlaitė.

Norėtų rūpintis emocine sveikata

Dar vienas numatomas projektas startavusiame „Londūkyje“ – edukacijos. „Norėtume sodyboje pradėti rengti arbatų gamybos, bičių vaško žvakių liejimo edukacijas. Pastebėjau, kad vaško liejimas labai ramina, atpalaiduoja pats kvapas ir visas procesas. Per užsitęsusią pandemiją padaugėjo žmonių, sergančių depresija. Tai aktualu ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Bus ir kitų paslaugų, kurios stiprins žmogų tiek dvasiškai, tiek emociškai, tiek fiziškai. Jau esame sukūrę savo internetinę svetainę www.londukis.lt, kurioje skelbsime savo parduodamą produkciją ir teikiamas paslaugas. Pas mus atvykę svečiai pastebi, kad sodyboje, laukuose tvyro labai gera aura, čia malonu būti ir ilsėtis. Šiuo metu neturime nieko įspūdingo, jokių išskirtinių pastatų, tačiau gamtos skleidžiama energija labai gera“, – ateityje į sodybą kviesti pasimokyti amatų ir pailsėti nuo miesto triukšmo norėtų Rūta.

Jeigu Kizlų šeima sodybos taip ir nebūtų įsigijusi, ar jie būtų ėmęsi verslo Vievyje? Rūta atsako per daug nedvejodama: „Kažin ar dabar kalbėtume apie „Londūkį“, nes šis pavadinimas kilo būtent iš tos vietovės, gyventojų pramintos Londonu. Tačiau visuomet žinojome, kad mūsų asortimente bus tik natūralūs, toli nuo taršos pagaminti produktai“, – sodyboje sėkmingai įsivažiuojančiu šeimos verslu džiaugiasi R.Kizlaitė.