Pasikalbėjimas su ūkininku ir jo auginamus arklius fotografuojančiu menininku.

„Siunčiu fotografijų seriją, kuri buvo apdovanota TIFA (Tokyo International foto awords)“, - pranešė ūkininkas Vigantas Indrašius apie svarbų tarptautinį apdovanojimą pelniusį fotomenininką Stasį Povilaitį.

Fotografijose – modeliai, dėl kurių užsimezgė jau šešerius metus nenutrūkstanti Gaižiūnų kaimo ūkininko ir žinomo fotomenininko, geriausiu arklių ir Baltijos šalyse geriausiu gyvūnų fotografu tituluojamo panevėžiečio draugystė.

„Esu pamišęs dėl arklių“, - emocijomis trykšta fotografas Stasys, ką tik, anot jo, „išėjęs iš valandą trukusio streso kelio“ – fotosesijos su Viganto auginamais žirgais.

„Arkliai man yra daugiau negu vadovauti asociacijai“, - po užtrukusios tylos pauzės lėtai ištaria Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos prezidentas V. Indrašius. Jis traukia iš stalčiaus seną prieškario Lietuvos laikų žurnalą ir jame saugomą jau šių dienų laikraščio iškarpą. Joje – švedų žurnalisto, vertėjo, kino kūrėjo Jonas Ohman mintys apie lietuvybės išsaugojimo svarbą ir okupantų naikintą istorinį lietuvio ryšį su arkliu.

Tiksliųjų prietaisų gamykloje vadovaujančias pareigas kadaise ėjęs, ne tik Lietuvoje parodas surengęs, du fotografijų albumus išleidęs, garsenybes fotografavęs, su teatro legenda Juozu Miltiniu raudoną vyną ragavęs fotomenininkas ir skaudžių gyvenimo patirčių turintis, jas kitiems išgyventi padedantis ūkininkas.

Bandome kalbėtis apie dviejų skirtingo amžiaus ir skirtingus gyvenimus patyrusių žmonių ryšį, požiūrius ir pasitikėjimą. Pokalbis mezgasi Gaižiūnų kaimo fermoje, kabinete po lentynomis su gausybe tviskančių taurių, pelnytų Viganto ūkyje augintų žirgų.

Arklių fanatikai

Fotografas Stasys neslepia, kad jam svarbus TIFA apdovanojimas, tačiau menininkas skuba rodyti naujausius įvairiose varžybose Viganto žirgų gautus apdovanojimus, džiaugiasi Gaižiūnuose randantis gražėjančią kaimenę ir, anot jo, gerėjančius modelius.

„Iš ryto nuvažiavęs prie arklių bandos pajutau judesį, tą lengvumą ir lyg po išgertos kavos užplūdusią adrenalino bangą“, - kalba fotografas apie kone po metų pamatytus Viganto arklius, jėgų antplūdį, gamtos teikiamą palaimą.

Nuo 2004-ųjų į Gaižiūnus atvažiuojantis ir žirgus fotografuojantis panevėžietis Stasys apsigyvena ūkininko sodyboje. Fotosesijas rengti jam padeda ūkyje dirbantys žmonės. Stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų veislės žirgus auginančio ir jų išlikimu bei konkurencingumu besirūpinančio V.  Indrašiaus ūkyje yra apie 130 arklių.

Klausimas, kas lemia ūkininko pasitikėjimą žmogumi, kurį drąsiai įsileidžia į savo aplinką, lieka „kaboti“ patalpoje, sklidinoje sukabintų balnų kvapo, žirgo Grifo alsavimo ir jo atsidavusio žvilgsnio…

„Aš jį gerbiu ir jis mane kažkiek gerbia“, - ištaria fotomenininkas apie ūkininką.

Ryškius charakterius turinčių vyrų bendrystę palaiko tai, kad jiedu fanatiškai myli arklius.

„Viskas prasidėjo nuo žirgų lenktynių… Dar vaikystėje, aišku, buvo naktigonės, šuoliai su žirgu per griovius… Dabar noriu nuotraukose parodyti KITOKĮ arklį, stengiuosi išgauti kitokias jo formas“, - kalba fotografas.

„Arklys man pirmiausia yra gamta. Iš vaikystės pažįstami arkliai rimčiau mano gyvenime atsirado kartu su Lietuvos Nepriklausomybe – laisvės, žemės, išgyvenimo sąvokomis“, - sako ūkininkas Vigantas.

Fotosesijose – tik stebėtojas

Pokalbis dėliojasi po rytinės žirgų fotosesijos. Į jas abu vyrai žiūri skirtingai, jose turi savo vaidmenis.

„Aš esu Skorpionas, o šio ženklo atstovai – perfekcionistai. Duodamės su pagalbininkais ir žirgais miltuose, pūkuose, priklausomi nuo saulės, ieškodami geriausių variantų, galbūt to vienintelio kadro“, - pasakoja p. Stasys apie darbą fotosesijoje.

„Aš tai jose nedalyvauju – būčiau labai šališkas, nes negalėčiau ramiai žiūrėti… Mano darbas vyksta prieš tai – žiūriu, kaip žmogus arklį kinko, su juo bendrauja… Manau, kad fotografavimą galiu tik stebėti iš šalies“, - prisipažįsta Vigantas.

Fotomenininkas komentuoja: „Jeigu jis tylėtų, viskas būtų gerai… Mano supratimu, Vigantas yra fanatiškas šitų nacionalinių veislių puoselėtojas, nuolatinis sergėtojas“.

Į fotografo žodžius Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos vadovas reaguoja jau minėta fraze: „Man šitie arkliai reiškia daugiau negu būti prezidentu“.

Apie arklių baltumą ir akis

Lietuvos arklių bandas kituose ūkiuose fotografavęs menininkas kalba, kodėl jam patiko Gaižiūnuose: „Pas Vigantą didžiausia banda. Arkliai be galo gražūs – tas jų baltumas toks ypatingas, svarbus juodai baltų fotografijų kontrastams“.

„Stasy, tu žinai, kad baltų arklių nėra. Yra tik baltos žymės“, - nuskamba ūkininko pastaba. Menininkas atsiliepia žinantis, ką reiškia arklių akys: „Jos tokios – didžiausios iš visų gyvūnų. O aš pamišęs ant akių. Matėte Grifo akis? Jose – ir gailestis, ir liūdesys, ir džiaugsmas“...

Arklių augintojas priduria, jog iš žirgo akių galima spręsti apie jo charakterį, kitas savybes.

Prakalbus apie moteris, Vigantas teigia akių reikšmės neišskiriantis – anot jo, moteryje „turinti būti visuma“.

Stasys moterų temą, kaip ir savo amžių, linkęs gudriai apeiti. Sako, kad netgi jo žmona vyro metus sužinojusi tik po vestuvių. Nepabėgusi – gimę trys vaikai, sulaukta dviejų anūkių. Giminėje yra ne vienas menininkas.

„Jie visi iki septynerių metų yra genijai. Kiekvienas žmogus yra gabus, o toliau viskas priklauso nuo to, kaip tie gabumai auginami, puoselėjami“, - šneka apie vaikus gyvenimo patirties turintis menininkas. Geriausiais fotografais jis vadina vyrus. Ir dar žydus. Jų tikslumą, darbštumą, atkaklumą lemiantis ypatingas žydiškas auklėjimas. Na, ir dar tautos savybė, itin svarbi fotografui, - landumas.

„Visuomenė dar nepribrendusi priimti savo klaidų“, - į pokalbį apie auklėjimą įsijungia Vigantas, kurio ūkis žinomas prieglobsčiu gyvenimo sulaužytiems žmonėms. Jų likimus vyras vadina ir aplinkos nulemta klaida.

Apie žmoną Agnę ir dvi jos pagimdytas dukreles ištaria: „Tai yra daug. Daugiausia, ką tik galima turėti“. Vyresnioji šešiametė Barbora, kurią Stasys vadina modeliu, jau turi savo žirgą – poni veislės arkliuką.

Jausti atstumą ir visumą

Ūkininkas ir fotomenininkas – kaip minėta, skirtingos gyvenimo patirties turintys žmonės.

„Aš vaikystėje buvau mamos labai mylimas, išlepintas. Bręsti pradėjau gal tik perkopęs per keturiasdešimtmetį… Stebiu Viganto santykį su gamta, jo kasdienius ritualus su arkliais, šunimis, suvokiu, kad jo praktinis bagažas, patirtis didesni… Būdamas su juo išmokau, kaip svarbu bendraujant su arkliais jausti atstumą. Tai svarbu ir santykiuose su žmonėmis. Atstumas padeda išlaikyti meilę – karantino metu pernelyg ilgai arti buvusios poros skiriasi“, - dėsto mintis fotografas Stasys. Save jis vadina pernelyg impulsyviu žmogumi, turinčiu iš Viganto mokytis draugystės su žirgais niuansų.

„Jeigu jis rodys tą savo impulsyvumą, arkliai su juo nebendraus. Kaimenėje yra tam tikri gamtos dėsniai, garsai ir kiti dalykai, tad einant į ją svarbu jausti tą visumą. Kitaip nebus rezultato“, - paaiškina Vigantas.

„Todėl jis man nuolat sako, kad kalbėčiau tyliau“, - priduria fotografas. Jis primena daugelio perfrazuojamą posakį, kad kuo labiau pažįsti žmones, tuo labiau myli arklius. Daug literatūros apie arklius skaitantis menininkas pasakoja apie savo parengtą paskaitą „Kaip prieiti arti prie arklio, padaryti gerą kadrą ir likti nenuspirtam“.

„Tęsdamas Stasio mintį aš sakau, kad kuo labiau pažįstu arklius, tuo labiau užjaučiu žmones. Mes patys save naikiname, savo veikla išeiname iš ribų, kai kūnas ir protas pradeda pyktis“, - prabyla Vigantas. Jis kalba apie pražūtingą globalizaciją, sako, kad tai, ką stengiasi daryti savo ūkyje, yra šviečiamoji veikla – atsakas globalizacijai, nuoroda, į ką turime orientuotis, kad nesusinaikintume patys.

Per valdžios rinkimus už žaliavalstiečius balsavę vyrai sutaria, kad šitos partijos vykdoma politika jokiu būdu nėra žalioji, veikla nepanaši į jų pažadus ir keltas idėjas.

Žmones apgauti lengva, o ar įmanoma apgauti arklį? Pasak fotomenininko, įmanoma, tačiau tik vieną kartą.

„Manyčiau, kad arklius galima apgaudinėti naudojant manipuliacijas. O kalbant apie valdžią žodžio „apgavystė“ negali būti – tai yra jų kasdienybė“, - kategoriškai nuskamba ūkininko mintys.

Stovėti šalia

„Į arklį žiūriu kaip į grožį“, - kalba fotomenininkas, kuriam patinka ekologiškas Viganto ūkis, ekologiškas elgesys su arkliais. Jis sako supratęs apie gyvūnų pakankamai sudėtingą gyvenimą – nuo jaukaus švelnumo iki laukinio šėlsmo. Tokias nuotaikas, kartais užaštrintas ir pagautas netikėtu būdu, menininkas nori parodyti savo darbuose.

Ūkininkas sako, jog ūkyje, kaip ir šeimoje, pasitaiko visko – negalima su arkliais būti šimtaprocentiniu „geručiu“.

„Būdamas su jais arklį imi prilyginti žmogui, nori, kad jis viską suprastų apie objektus, darbą. Ir dėl to kyla „nesusikalbėjimai“… Bendrystė su arkliu paveikia žmogaus vidų, o pats šeimininkas tarsi įsikūnija tame žirge… Išsiskyrimas būna sunkus – abi pusės praranda dalį savęs“, - kalba Vigantas. Jis rodo jojimui skirtą hobi klasės žirgą Žaibą, išgyvenantį, pasak šeimininko, pereinamąjį laikotarpį.

„Jojimui ruošiamas kitas žirgas, Žaibo vaikas Olimpas. Žaibas stovi šalia, tačiau jo stovėjimas nėra paprastas – jis reiškia labai daug“, - kalba šeimininkas apie arklių ir žmonių gyvenime svarbiausias atramas.

Alfreda Gudienė