Kambariniai augalai gali būti puikūs dekoratyviniai elementai, tačiau kai kurie yra nuodingi tiek žmonėms, tiek naminiams gyvūnams. Dažniausiai nuodingi augalai turi nuodingų medžiagų, kurios yra labiausiai koncentruotos lapuose, stiebuose, žieduose ar sėklose. Šios medžiagos gali sukelti įvairias sveikatos problemas, nuo odos dirginimo iki rimtų apsinuodijimų ar net mirties.

Kai kurie kambariniai augalai suaugusiam žmogui gali sukelti tik nemalonių pojūčių – pykinimą ar vėmimą, tačiau gali būti mirtinai pavojingi mažiems vaikams ar naminiams gyvūnams. Štai keletas tokių augalų, kurių reikėtų vengti, jeigu turite mažų vaikų ar naminių gyvūnų.

Difenbachija (lot. Dieffenbachia) – aroninių (Araceae) šeimos Aroideae pošeimio augalų gentis. Kilmės vieta – Vidurio ir Pietų Amerikos atogrąžos. Visos šio augalo dalys yra labai nuodingos, gali sukelti burnos ir gerklės sudirginimą, skausmą, patinimą ir net sunkesnius simptomus, jei suvalgomi. Šiame augale yra kalcio oksalato kristalų, kurie gali sukelti nudegimus ir dirginimą. Simptomai apsinuodijus: burnos ir gerklės skausmas, rijimo sunkumai, pykinimas, vėmimas.

Pietų Amerikoje difenmachija vadinama „nebylių medžiu“, nes anksčiau vergams liepdavo suvalgyti jų lapų – kelias dienas po to jie negalėdavo kalbėti. Šio augalo sultyse yra mikroskopinių adatėlių, kurios patenka ant odos ir ją dirgina – liežuvis ištinsta. Difenbachijos gali sukelti ir laikiną nevaisingumą: vyrams – iki 90, o moterims – iki 50 dienų.

Zamiokulkas (lot. Zamioculcas zamiifolia), liaudyje dar vadinamas pinigų medžiu, priklauso aroninių šeimos augalų grupei. Šio augalo tėvynė – Madagaskaras. Kaip kambarinis augalas plačiai paplitęs zamijalapis zamiokulkas. Pinigų medis, kaip ir difenbachija, turi kalcio oksalato kristalų, kurie gali sukelti pykinimą ir vėmimą. Simptomai apsinuodijus: pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai.

Kalankė (lot. Kalanchoe) – storalapinių (Crassulaceae) šeimos sukulentinių augalų gentis, kurioje yra 125–150 rūšių, augančių Pietų Afrikoje, Pietų ir Pietryčių Azijoje bei Pietų Amerikoje. 

Kai kurie šios rūšies augalai turi nuodingų medžiagų, kurios gali sukelti pykinimą, vėmimą ir viduriavimą žmonėms bei vidinius organų pažeidimus gyvūnams.

Sansevjera (lot. Sansevieria) – iš Afrikos tropikų kilęs augalas, labai populiarus Lietuvoje dėl savo puošnumo ir itin paprastos priežiūros. Sansevjera turi šimtus „buitinių“ vardų: leopardo lelija, gyvatės augalas, velnio liežuvis, lydekos uodega ir kt. Įdomu, kad oficialus sansevjeros pavadinimas buvo suteiktas gamtos mokslų globėjo, kunigaikščio fon Sansevjero garbei. Sansevjeros lapai yra labai nuodingi katėms.

Monstera (lot. Monstera) priklauso aroninių (Araceae) šeimos augalų grupei. Jų tėvynė – Pietų Amerika ir Rytų Indija. Monstera priklauso lianoms, tai labai gražus visžalis augalas. Monstera laikoma viena labiausiai paplitusių kambarinių augalų. Ji turi didžiulius karpytos formos lapus, todėl užaugusi monstera gali užimti pusę kambario. Monsteros kamiene ir lapuose yra netirpių kalcio oksalatų, todėl šis augalas yra labai toksiškas katėms.

Puošniausioji karpažolė arba puansetija (lot. Euphorbia pulcherrima) – karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos augalas. Kilmės vieta – Meksika ir Gvatemala. Puošniausiąją karpažolę 1828 m. atrado ir pristatė Joelis Robertsas Poinsettas. Jo garbei gėlė įgavo antrąjį vardą – puansetija, kuris vartojamas netgi dažniau nei botaninis pavadinimas. Šis augalas itin dažnai perkamas žiemą, todėl puansetiją dar vadina Kalėdų gėle. Nežiūrint tokio šventinio pavadinimo, Kalėdų gėlės stiebuose ir lapuose yra nuodingų medžiagų. Jei jie bus suvalgyti, katė ar šuo gali stipriai apsinuodyti, patirti pykinimą ir vėmimą.

Ne mažiau pavojingos ir kitos lietuvių mėgstamos ir namuose auginamos karpažolių rūšys: dygliuotoji karpažolė (lot. Euphorbia milii), trikampinė karpažolė (lot. Euphorbia trigona), baltagyslė karpažolė (lot. Euphorbia leuconeura) ir lazdelinė karpažolė (lot. Euphorbia tirucalli).

Oleandras (lot. Nerium oleander) – stepukinių (Apocynaceae) šeimos krūmas, paplitęs tropiniuose ir subtropiniuose regionuose – Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Azijoje. Lietuvoje auginamas kaip kambarinis augalas, kuris vasarą dažnai išnešamas į balkoną ar kiemą. Oleandro žiedai skleidžia intensyvų kvapą, kuris gali sukelti galvos skausmą, todėl nerekomenduojama jo laikyti miegamajame.

Visos oleandro dalys turi nuodų – oleandrino, kornerino ir kitų širdies glikozidų. Oleandro sultys žmonėms ir gyvūnams sukelia stiprius dieglius, vėmimą, viduriavimą, gali sukelti rimtų širdies ir centrinės nervų sistemos veiklos problemų, tarp jų – net širdies sustojimą. Nuodingi net deginamo oleandro dūmai. Dėl šios priežastis oleandro nerekomenduojama auginti vaikų ugdymo įstaigose, namuose, kur yra vaikų ir naminių gyvūnų. Reikia saugotis net prižiūrint oleandrą: mūvėti pirštines, o baigus darbus su muilu nusiplauti rankas.

Azalija (lot. Azalea) – neaukštas žydintis krūmas, kilęs iš Azijos ir Šiaurės Amerikos, priklausantis rododendro genties azalijų pogentei. Azalijos išsiskiria puošniais, kvapniais ryškiaspalviais piltuvėlio pavidalo žiedais, kurie gali būti raudoni, rožiniai, balti, alyviniai ir pan. Šiltesniuose kraštuose azalijos auginamos kaip sodo augalai, Lietuvoje auginami vazonuose kambaryje.

Azalijų žiedų aromatas gali sukelti galvos skausmą, haliucinacijas ar net sąmonės netekimą. Azalijos lapai, šakelės ir stiebai turi labai nuodingų junginių – grayno toksinų, kurie gali paveikti širdį ir nervų sistemą. Vaikui ar naminiam gyvūnui paragavus vieną lapą gali pasireikšti stiprūs apsinuodijimo požymiai, vėmimas, viduriavimas, kvėpavimo ir koordinacijos sutrikimai, didėjantis paralyžius, pradedant nuo galūnių, silpnumas, traukuliai, aritmija, koma ar net mirtis.

Vėzdūnė (lot. Spathiphyllum) – kambarinė gėlė, kuri natūralioje gamtoje aptinkama tropiniuose Amerikos miškuose bei Pietryčių Azijoje. Ši graži kambarinė gėlė gali sukelti stiprią alerginę reakciją. Jei šio augalo sulčių patektų į burną, tai gali lemti liežuvio ir lūpų patinimą (sunkesniais atvejais apsinuodijimas vėzdūne gali privesti prie mirties). Persodinant šį kambarinį augalą būtina mūvėti pirštines ir po šios procedūros neliesti veido. Auginantiems mažus vaikus ar naminius gyvūnus patariama šios gėlės nelaikyti namuose arba pasirūpinti, kad vėzdūnė būtų jiems nepasiekiamoje vietoje.

Lelija (lot. Lilium spp.) ir narcizas (lot. Narcissus). Šiuose augaluose yra alkaloidų – nuodingos medžiagos, kuri gali pažeisti inkstus. Simptomai, apsinuodijus alkoloidais: pykinimas, vėmimas, viduriavimas, inkstų pažeidimas (sunkiais atvejais), nereguliarus širdies ritmas, pakilęs spaudimas ir drebulys. Vos vieno narcizo svogūnėlio suvalgymas gali baigtis net mirtimi.

Lelijos skleidžiamas stiprus kvapas gali išprovokuoti galvos skausmą ar svaigimą, o prisilietimas prie augalo – alergiją. Lelijos ypač pavojingos katėms. Suvalgius vos vieną lapelį, šio naminio gyvūno gyvybė dėl inkstų nepakankamumo gali užgesti per artimiausias 18 valandų.

Hiacintas (kitaip – jacintas) (lot. Hyacinthus) – smidrinių (Asparagaceae) augalų gentis. Lietuvoje darželiuose auginama viena rūšis – rytinis hiacintas (lot. Hyacinthus orientalis). Kitos hiacintų rūšys Lietuvoje auginamos kaip kambarinės gėlės.

Hiacintai į orą neišskiria jokių kenksmingųjų medžiagų, bet šių gėlių sultys bei lapai, patekę į burnos gleivinę, gali ją sudirginti, nudeginti ir smarkiai pažeisti. Hiacintas – labai toksiška gėlė, sukelianti pykinimą, diarėją ir aukštą kraujospūdį.

Naminių gyvūnų pažintis su hiacintu gali baigtis net mirtimi, todėl šių augalų nerekomenduojama auginti namuose, kur yra augintinių. Apsinuodijimo hiacintais simptomai yra labai panašūs, kaip ir apsinuodijus narcizais: gali pasireikšti vėmimas ir viduriavimas. Nuskynus hiacintą vertėtų nedelsiant nusiplauti rankas – tai padės išvengti galimo gėlės sulčių kontaktavimo su burnos gleivine.

Alijošius (kitaip – alavijas) (lot. Aloe) – kambarinis augalas išsiskiriantis sultingais, dantytais dygliuotais pakraščiais lapais. Alijošius turi antrachinono glikozidų, kuriuos metabolizuoja žarnyno bakterijos, sudarydamos junginius, didinančius gleivių kiekį storojoje žarnoje. Nuodingos medžiagos sukelia drebulį ir vėmimą.

Dauguma mano, kad alijošius – vaistinis, gydomųjų savybių turintis augalų, tačiau prie namuose auginamų alijošių jokiu būdu negalima prileisti savo augintinių – naminiai gyvūnams, paragavę alijošiaus, gali labai stipriai apsinuodyti, o jei alijošiaus paragautų graužikas (voverė, žiurkėnas, šinšila ir pan.), jo išgelbėti jau nebepavyktų.

Žmogus, perdozavęs alijošiaus sulčių, gali sunkiai apsinuodyti, o nėščioms moterims alijošiaus sultys gali sukelti persileidimą.

Jei įtariate apsinuodijimą kambariniais augalais, svarbu kreiptis į gydytoją ar veterinarą, jei manote, kad nuo augalų nukentėjo naminis gyvūnas. Nedelskite, nes kiekviena minutė gali būti lemtinga.

Taip pat būtina išmanyti, kokie augalai auginami namuose, sode ir darželyje. Svarbu, kad vaikai ir naminiai gyvūnai nepasiektų pavojingų augalų. Tai padės išvengti potencialių sveikatos problemų.

Jei turite bet kokių abejonių dėl kambarinių augalų saugumo, geriau pasitarkite su specialistu arba išsiaiškinkite, ar šis augalas yra nuodingas.