Invazinių šliužų plitimas jau prilygsta pandemijos situacijai. Iš kiaušinėlių, jeigu jie nebus sunaikinti, išsiris daugybė šliužiukų. Ūgtelėję jie pasiglemš daržo, šiltnamio ar sodo gėrybes. Mokslininkai pataria sodybose auginti namines antis, leisti gyventi kurmiams, ežiams, rupūžėms. To neužtenka – šliužus teks kasdien surinkti, naudoti druską, imtis cheminių ar atbaidymo priemonių, gaudyklių. Jeigu ne naikinsime, o platinsime invazinius šliužus, gamtosaugininkai gali skirti baudą.

Vos sudygus – nugrauždavo

Plokščių (Šakių r.) gyventojams teko naikinti invazinius šliužus sodybų kiemuose, savo daržuose, taip pat šių gyvių buvo privisę Plokščių miestelio kapinėse, bendro naudojimo teritorijose. Pernai gyventojai pajuto šliužų sumažėjimą, bet kaip bus šiemet – vėl neaišku.

Apie penkerius metus su invaziniais šliužais kiekvieną vasarą kovojusiai Plokščių miestelio gyventojai pedagogei Jadvygai Žemaitienei pagaliau pavyko sulaukti gerų permainų. Moteris VL pasakojo, kad pernai jau galėjo bent kiek atsikvėpti. Pati negalėjo tuo patikėti, kai netikėtai šliužų atakos ir kiekiai jos sodyboje žymiai sumažėjo. Šį balandį, kai moterį kalbinome, J.Žemaitienė savo teritorijoje dar nebuvo pastebėjusi invazinių šliužų, bet neneigė, kad atsipalaiduoti dėl jų negalima.

„Anksčiau net daržovės neišdygdavo – šliužai nugrauždavo visus augaliukus – krapus, ridikėlius, svogūnus, morkas. Būdavo, kas tik išdygsta, jie iš karto nugraužia. Vienais metais iš viso nieko per juos neužsiauginau. O pernai jų tiek daug nebuvo – labai buvo sumažėję. Net nustebau, bet ir labai apsidžiaugiau, nes pagaliau užaugo daržovės. Šiemet šliužų dar nemačiau, bet nežinau, kaip vėl su jais bus“, – sakė garbaus amžiaus J.Žemaitienė.

Pagelbėjo druska

Pedagogė zanavykė VL atskleidė, kokiais būdais ji pati naikino invazinius šliužus. Jiems naikinti mėlynos spalvos grūdelių beveik nenaudojo, nes tai buvo ne jos kišenei. Tuo laiku, kai pirko, už pusę kilogramo reikėjo mokėti apie 10 eurų. Anot jos, tuos mėlynus grūdelius barstyk nebarstęs, visą pensiją išbarstysi. Kartą „chemijos“ nupirko, barstė, bet suprato, kad tai „bergždžias“ reikalas, nes 22 arų sklype visur jų nepripilsi.  

Sodybos šeimininkė pasitelkė druską ir ši buitinė priemonė davė norimą rezultatą. Invazinius šliužus Jadvyga surinkdavo į didelės talpos stiklainius ir užpildavo druskos. Kai jie žūdavo, tada nešdavo juos už sodybos, kur yra skardis, ir supildavo į ten iškastas duobes. „Druskos jie tikrai bijo. Užpylus ant jų – žūdavo. Tai ir viskas, ką aš darydavau su jais“, – patirtimi pasidalino J.Žemaitienė.

Kovojant su šliužais Jadvygai labiausiai padėjo druska, bet ji išbandė ir kitas liaudiškas atbaidymo priemones – priberdavo kavos tirščių, svogūnų lukštų, bet tokio efekto kaip nuo druskos nebuvo. Kieme pamesdavo pasenusios duonos, apipuvusių obuolių. Taip kenkėjai sueidavo ėsti atliekų. Tada juos greitai surankiodavo ir nereikėdavo rankioti iš pakampių. „Čia buvo kruvinas darbas“, – pamena garbaus amžiaus pedagogė.

Plokščių gyventoja bandė druskos papilti ir į kiemo žolę, bet nepasiteisino, žolė tapdavo labai gleivėta ir būdavo taip slidu, kad negalėdavo net pati per žolę saugiai paeiti. Tada pasirinko jau išbandytą būdą – šliužus surankioti kasdien ryte ir vakare visą vasarą, bet nebūdavo lengva tiek daug lankstytis, greitai pradėdavo mausti nugarą. Tada ji pagalbon pasitelkė seną tvirtą metalinę virtuvinę šakutę. Iš kart palengvėjo, su šakute pasmeigti ir surinkti šliužus būdavo kur kas lengviau ir sparčiau. 

Nusiaubtos kapų gėlės

Moteris pasakojo, kad už jos sodybos tvoros yra gilus skardis, o už tvartelio – miškas. Tai ir iš aplinkinių vietovių sueidavo pulkai nekviestų svečių. Jai pačiai sunku būdavo susigaudyti, iš kur jie ateina, kur jie žiemoja. Dabar moteris jau žino, kur šliužai peržiemoja – per daugelį metų pati ištyrė, kad jie slepiasi po samanomis, ties krienų ar kiaulpienių šaknimis, lenda po mediena, akmenimis. Visur prilenda į plyšius, kur gali tūnoti per žiemą. 

Prisiminusi pirmą vasarą, kai šliužų pastebėjo savo sodybos teritorijoje, o paskui juos atkakliai naikino penkias vasaras, J.Žemaitienė šį periodą vadina baisia nelaime. Jai atrodė, kad jų būdavo milijonai. Kasdien surinkdavo, bet jų vėl prisidaugindavo dar daugiau. Labiausiai pedagogė nusiminė, kai šliužai apsigyveno miestelio kapinėse. „Mūsų kapinėse buvo galima auginti tik dviejų rūšių gėles – begonijas ir „ledukus“ – jų neėsdavo, o visas kitas gėles ant kapų nugrauždavo, net iš serenčių, kurie amarus atbaido, tik pliki stiebai likdavo“, – pasakojo mokytoja, paprašiusi seniūnijos darbuotojų pagalbos, kad ir kapinėse pradėtų naikinti cheminėmis priemonėmis.

Nuo tada Jadvyga vis matydavo kapinėse prie pakraščių pabarstytų mėlynos spalvos grūdelių ir be gyvybės ženklų gulinčių slidžių šliužų, kol jie gamtoje sunykdavo. Ji sakė, kad seniūnijos darbuotojai barstydavo grūdelių ir prie jos sodybos kampo, prie tvoros, o pernai šliužai stebuklingai prapuolė. „Ar ilgai taip bus, nežinia. Kaip staiga atsirado lyg iš niekur, taip ir staiga ir sumažėjo“, – svarstė ir atsakymo nerado Plokščių gyventoja, pateikusi argumentą, kuriuo ir pati abejoja: gal šliužams buvo pražūtingos sniego patalu žemės neužklojusios žiemos?

Svarbiausia – neišplatinti patiems

Žmonėms rūpi, ar pastaroji žiema buvo palanki kenkėjams, ar ne? Gyventojai ne be reikalo sunerimę – invazinių šliužų tyrinėtojai tikina, kad šie gyviai atgyja kovo mėnesį, vos sniegui nutirpus. „Valstiečių laikraštis“ kalbina Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto ir Gyvybės mokslų centro docentę dr. Gritą Skujienę.

– Pasidalinkite savo įžvalgomis, kaip kaimo žmonės, ypač daržininkai, galėtų atsikratyti nepageidaujamų ir itin plintančių invazinių šliužų?

– Išmokome elgtis per pandemiją, reikia išmokti elgtis ir su invaziniais šliužais. Pirmiausia turi būti išlaikytas prevencinių priemonių eiliškumas: nėra stebuklingos priemonės, kuri iš karto panaikintų problemą. Pradėkim nuo to, jog pirmiausia reikia apsisaugoti, kad šliužai nepatektų, o jiems patekus, sumažinti jų skaičių, ir tik tada bus galima kalbėti apie atsikratymą.

Jei šliužų dar neturėjote ir artimi kaimynai neturi, tai nevažiuokite ir neikite pas kaimynus ir gimines, kurie turi daug invazinių šliužų – būtinai koks prilips prie mašinos posparnio, rankinės ar maišelio, pastatyto ant žemės, ir netyčia parsinešite namo. Jei jau apsilankėte – būkite ypač atidūs, žiūrėkite, kur dedate savo daiktus, o grįžus juos reikia laikyti „izoliatoriuje“. Taip pat patariu nepirkti ir neimti jokių augalų, žemių, komposto, durpių, mėšlo, sodinukų iš prekiautojų, kaimynų, giminių, pas kuriuos yra invazinių šliužų.

Jei šliužų dar neturite, bet netolimi kaimynai jau turi, tai sodą sandariai aptverkite 30–40 cm aukščio barjeru su 4–5 cm pločio, 45 laipsnių kampu į kaimyno pusę sulenkta atbraila. Tuomet šalia tvorelės berkit juostą ekologiškiems ūkiams skirtų „Ferromol“ grūdelių, po atbraila prilipinkit nepertraukiamą varinę juostelę ir rytais, po rasos, paėmę kibiriuką surinkite po atbraila besislepiančius šliužus. Jei nors vieną radot, procedūrą kartokite kiekvieną rytą. Dar geriau nei nepertraukiama varinė juostelė veikia barjeriniai dažai „Schnexagon“, kuriais reikia išdažyti tvoros šoną. Šis apsisaugojimas nepadės, jei tvorelė bus per žema, jei atsiras augalų, kurie per ją persisvers.

Jei šliužų jau turite, bet norite ką nors užsiauginti, tuomet žemės plotą sandariai apsitverkite ir pritaikykite visas apsaugas nuo šliužų. Tame žemės plote, kur norite ką nors užsiauginti, reikia „steriliai“ iškultivuoti dirvą ir pašalinti viską, kas tik panašu į šliužus ar jų kiaušinius. Taip pat pašalinti ir visus daiktus, kur šliužai mėgsta slėptis, pvz., mulčią, dekoratyvinius akmenėlius, stiklus, vazonėlius, net plyteles... Žodžiu, viską, kur šliužai galėtų slėptis.

– Kokių yra ekologiškų priemonių, kurios nepakenktų pačioms daržovėms, jų kokybei, bet atbaidytų kenkėjus – invazinius šliužus?

– Ekologiška priemonė yra žmogus su rankytėm, kurios renka šliužus ir juos sunaikina. Varinė juostelė sukelia elektrinę iškrovą, todėl per ją šliauš tik tuomet, kai labai norės ėsti ar poruotis. „Schnexagon“ dažai paviršių padaro slidų ir nekibų – nuo jo šliužai nuslysta ir negali peršliaužti. Galite užsiveisti bet kokių ančių – visos lesa šliužus. Galite auginti kurmius arba padaryti daugiau „namelių“ ežiams – jie irgi rankioja šliužus.

– Jūsų, mokslininkės, akimis žiūrint, ar realu iš viso atsikratyti šių nekviestų „gyventojų“?

– Jei mokate kritiškai pažiūrėti į savo teritoriją ir ją taip apsaugoti, kad šliužai nepatektų, o patekus – susitvarkyti, kodėl gi ne – išnaikinsite. Ypač tuomet, jei užsiimsite tuo išvien su kitais didesnės teritorijos savininkais ir visi vienu metu pradėsite gerai apgalvotas ir tikslingas naikinimo procedūras. Čia svarbiausia niekur aplinkui nepalikti šliužams veistis tinkamų židinių.

Netikėti šalčiai be sniego taip pat gali turėti įtakos, tačiau Šakių rajone minėtos gyventojos atveju,  susidėjo visa eilė naudotų priemonių.

– Gal turite duomenų, ar jie gali būti išplitę po visą Lietuvą? Ar tik atskiruose jos regionuose?

– Viename sode sodų bendrijoje gali būti, kituose – dar ne. Vienoje gatvėje šalia upelio ir griovio gali būti, kitoje gatvėje – ne. Žinome 164 vietas, kur jų yra, iš kur žmonės praneša. Kai kur jų jau labai daug, nes žmonės juos sėkmingai išsidalino, pvz., Kaune mažai vietų, kur jų nėra, Vilniuje dar ne tokia bloga situacija, tačiau irgi sparčiai vejamės Kauną, nes daug neraštingų žmonių, kurie, radę invazinį šliužą, jį permeta į parkelį ar į apsileidusio kaimyno daržą... O ten jie pasidaugina ir sugrįžta atgal...

– Jūs minėjote, kad invaziniai šliužai atsibunda jau kovo mėnesį. Tai ką patartumėte žmonėms daryti? Ar kovai su šliužais rengtis jau pavasarį?

– Prasidėjo lietūs – šliužai išsislapstys po pirmaisiais platesniais ir sultingesniais lapeliais prie komposto krūvų ir pavasarinių šiukšlynų. Daugelio soduose (jei pernai matėte invazinių šliužų) jie yra 5 mm–1 cm dydžio rudi šliužiukai su juodais akių ir burnos čiuopikliais. Šiuo metu laikas naudoti chemines priemones, net ir „Ferromol“ grūdeliai šiek tiek daugiau turėtų padėti, taip pat laikas tverti tvoreles, susitvarkyti komposto dėžes ir įsigyti ančių.