Kaimuose netrūksta gabių, skanų maistą gaminančių gyventojų, ieškančių nišos užsidirbti pragyvenimui. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) tikina, kad galimybės užsiimti maisto gaminimu namuose ir parduoti vartotojams yra labai palankios. Todėl tuo užsiimančius skaičiuoja šimtais, o neretas savarankišką veiklą pradėjęs namų virtuvėje tampa ir stambesniu gamintoju.

Siekė savirealizacijos

Valavičių kaimo (Marijampolės sav.) gyventoja Neringa Rygelienė savo sodybos virtuvėje kepti šimtalapius ir juos realizuoti jų mėgėjams pradėjo visai neseniai – tik pernai, nors neslepia, kad prie maisto gamybos buvo linkusi jau seniai. Ir ne tik ji – dar ir jos mama kepdavo pyragus, kurie buvo labai populiarūs tarp šeimynykščių. Suaugusi ir sukūrusi savo šeimą Neringa savo kepiniais lepino tik ją. Juolab kad gimus neįgaliam sūnui, nemažai dėmesio tekdavo skirti jam – vežioti į įvairias procedūras, pas gydytojus. Nors jau ir tada giliai širdyje kirbėjo mintis imtis kokios nors papildomos veiklos, kad gyvenimas nesisuktų vien apie vaiką.

„Viskas pasikeitė, kai netekau mamos ir teko iš miesto persikelti gyventi į kaimą. Kaime dar gyvena ir neįgali mano sesuo, kurią apsiėmiau globoti – namas kaime didelis ir viskam yra vietos. Nenorėdama panirti į liūdesio liūną, prisiminusi mamos kepamais pyragais pakvipusius namus, sugalvojau, kad ir man reikėtų užsiimti kepimu. Juolab kad sūnui – jau 8 metai, o valgyti vis vien reikia gaminti“, – VL atviravo N.Rygelienė.

Pasak jos, pasirinko kepti šimtalapius, kurie jai pačiai labai patinka – labai norėjo išmokti juos kepti. Iš pradžių tai buvo kepiniai su tradiciniu įdaru – aguonomis ir razinomis. Dabar įdarą jau paįvairina varške, razinomis ir spanguolėmis.

„Daug užsakymų prisiimti negaliu, nes savo laiką turiu derinti su kitais rūpesčiais – juk namuose prižiūriu du ligonius. Bet tokia situacija, kokia dabar yra susiklosčiusi, aš patenkinta – kas gali būti geriau, juk būdama namuose susikūriau sau darbo vietą, rūpinuosi dviem žmonėmis ir dar kepu pyragus. Tokiomis savo galimybėmis aš esu visiškai patenkinta – juk aš dirbu. Tai ir mano pačios savijautą visiškai pakeitė. Kai moteris negali dirbti ir nors kiek uždirbti, atsiranda kažkoks nepilnavertiškumo jausmas. Dabar aš labai daug negalvodama, nesiplėtodama, tiesiog dirbdama, kad nukreipčiau savo mintis, dirbu ir užsidirbu pinigų, nes ir man jų reikia. Tai kas gali būti geriau?“ – retoriškai klausė Neringa.

Baisiausia – kai nežinai

N.Rygelienė neslėpė: įgyvendinti sumanymą ir pradėti verstis legalia veikla atrodė baisu, o reikalavimai tam – sunkiai įveikiami. Tačiau dabar pripažįsta, kad toks įspūdis buvo tik tuomet, kai dar nežinojo nuo ko pradėti ir kaip elgtis. Dabar visi tie reikalavimai atrodo tarsi savaime suprantamos smulkmenos.

„Iš pradžių buvo nemenkų dvejonių – ar sugebėsiu įgyvendinti visus reikalavimus, ar gebėsiu iškepti skanų gaminį, ar jis pavyks. Tad galvoje vis šmėkštelėdavo mintis – gal net nebandyti. Bet per savo sūnaus 8 metų ligą teko daug visko pereiti, tad supratau, jog nereikia bijoti bandyti, kalbėtis su specialistais, jų klausti. Ir jų klausyti. Tuomet ir pavyksta. Taip buvo ir su pasirengimu savarankiškai veiklai. Net nesitikėjau, kad bus taip paprasta ir nesudėtinga“, – prisipažino VL pašnekovė.

Neringos teigimu, reikia tik turėti noro, neįsirengti darbo vietos kur nors rūsyje ar kitose tam netinkamose patalpose. Nebijoti tą daryti savo namų deramai įrengtoje virtuvėje, ir viskas. „Kaip tai padaryti man paaiškino nuo A iki Z viena specialistė. Kas buvo neaišku, jos ne kartą paklausiau, ir jau kepu“, – pripažino ji, tikindama, jog visa kita priklausys jau nuo gebėjimo vystyti verslą. Tegul ir tokį smulkų.

Moteris pasakojo, kad ji jau yra dirbusi pardavėja, vėliau save bandė siuvimo srityje, vėlė vilną, gamino kambarines šlepetes, kol užvaldė mintis apie šimtalapių kepimą. Ir apsistojo ties jais – turi savo klientūrą, kurie nuolat užsisako iškepti šimtalapių. Jų kepimas Neringos iki šiol nenuvylė.

„Anksčiau net nežinojau, gal ir nebuvo tokių galimybių gaminti namuose ir taip susikurti darbo vietą. Dabar ir finansiškai kitaip jaučiuosi. Iš šios veiklos yra lėšų ir mokesčiams susimokėti – nereikia nuolat baimintis, kad tave gali kas nors išaiškinti ir nubausti už nelegalią veiklą. Laisvai gali skelbtis ir prieš nieką nesijausti kaltai“, – pastebėjo pašnekovė.

Pietūs išsinešti

Kitame gausiai lankomame Lietuvos regione – Kintuose (Šilutės r.) skaniai maistą ruošianti vietos gyventoja Lina Vaitkuvienė taip pat turi panašių planų. Pro jos sodybą atvykstantys praeina į gražiai tvarkomą, prie pat Kuršių marių esančią Kintų poilsiavietę. Lina jau turi ir šio darbo patirties. Vienu metu moteris slaugė savo mamą, todėl negalėjo išeiti iš namų. Išsineštinius pietus pradėjo gaminti užklupus COVID-19 pandemijai – paruošto karšto maisto žmonėms tuomet labai reikėjo.

„Pirmaisiais metais visiems buvo labai įdomu, daugelis užsukdavo į sodybą. Taip veikla ir „įsivažiavo“. Kol buvo gausu turistų, tol viskas ėjosi gerai, o vėliau – labai sumažėjo“, – pasakojo L.Vaitkuvienė.

Ji pati kasdien ruošdavo lietuviškus tradicinius patiekalus – cepelinus, kugelį, balandėlius, kotletus ir kt. Dabar galvoja, jeigu žmonės užsukdavo, ragavo, tai – patiko. Tuo metu Linos pagamintų cepelinų porcija kainavo 3,5 euro. Kai pandemijos ribojimai atlaisvėjo, žmonės pradėjo vėl keliauti į užsienį, kintiškės teigimu, turistų beveik nebeliko, o vietinių žmonių tik vienetai ateidavo, todėl nebuvo verta toliau tęsti šią veiklą.

„Produktų užsisakyti reikia dideliais kiekiais, po mažą kiekį niekas neveža, o jų jau nesunaudodavau, taip ir teko tiesiog pristabdyti veiklą“, – apgailestavo Lina, nes šis darbas jai taip ir liko prie širdies. Jeigu būtų palankesnės sąlygos, Lina vėl gamintų namuose kitiems pietus. Supirkti puodai, visi jos įgūdžiai likę – maisto gamybos nepamiršo, bet norėtų įsigyti geresnės įrangos.

L.Vaitkuvienė užsiminė, kad jai dar reikėtų šiek tiek pasitobulinti, pagerinti sąlygas, o tam reikia lėšų. „Turiu tokią bėdą – pas mus neįrengta centrinė kanalizacija. Laukiu gatvės renovacijos ir tobulų komunikacijų. Nusimato, bet kada tas bus, neaišku. Projektas yra, bet dar nepatvirtintas. Viena firma bankrutavo, o kita nesiima darbų, taip ir likome, jau dvejus metus gatvė išardyta ir palikta – negali žmogus nei atvažiuoti, nei ateiti. Kai apsunkino, turistų mažai atvažiuoja, kol kelias nepatogus, sumažėjo žmonių srautas“, – rūpesčius vardijo L.Vaitkuvienė.

Gamindama pietus kitiems, Lina ir save išbandė, ir patirties sukaupė, todėl vėl norėtų gaminti namuose, užsidirbti pragyvenimui.

Pradėjo ne vienas

Jūratė Černiavskienė, VMVT Marijampolės departamento patarėja

Prieš keletą metų supaprastinti reikalavimai, leidę Lietuvoje namų virtuvėje gaminti įvairius kepinius, miltinius produktus bei paruoštus valgius ir patiekalus nedideliais kiekiais tiekti rinkai, Lietuvoje paskatino daugiau kaip kelis šimtus gyventojų užsiimti savo veikla. Namų ūkio virtuvėse galima gaminti dviejų rūšių maistą – kepyklose miltinių produktų gamyba (tortai, pyragėliai, grybukai ir t.t.), o antroji veikla – valgių ir patiekalų gamyba.

Tai daryti gali tik fiziniai asmenys, pavyzdžiui, laisvu laiku po darbo ar vaikus auginančios šeimininkės. Tai reiškia, kad negali namų virtuvėse gaminti UAB ar mažosios bendrijos, nes yra nustatyti limitai, kiek gali pagaminti per dieną. Pavyzdžiui, per dieną leidžiama iškepti ne daugiau kaip penkis tortus. Jei kasdien po penkis tortus, tai per savaitę susidaro nemenkas kiekis. Gaminantys, pavyzdžiui, pietus išsinešti, kas priskiriama prie paruoštų valgių ir patiekalų gamybos, gali pagaminti ne daugiau kaip 20 porcijų per dieną. Gaminantys mažais kiekiais gaminius gali parduoti tik tiesiogiai vartotojui, bet negali gaminių tiekti kavinėms, restoranams, mažmeninei prekybai.

Marijampolės apskrityje – Vilkaviškio, Šakių, Kalvarijos, Kazlų Rūdos ir Marijampolės savivaldybėse – savo namų virtuvėse veiklą yra įregistravę iš viso 139 nedideliais kiekiais gaminantys asmenys. Vien pernai jų gretos pasipildė 32 šeimininkėmis. Vieni asmenys registravosi savanoriškai, po konsultacijų su mumis ir sulaukę patarimų, kaip ir ką reikia padaryti, kad veikla būtų teisėta. Kiti – po mūsų atliktų patikrų, nes mes stebime viešąją erdvę ir atliekame kontrolinius patikrinimus, ar asmuo, besiskelbiantis apie kokių nors patiekalų gamybą ir pardavimą vartotojams, tai daro legaliai, prisilaikydamas visų būtinų reikalavimų.

Jei kontrolinio pirkimo metu fiksuojame nelegalų maisto tvarkymą – ruošimą ir tiekimą į rinką, tą darantis asmuo gali sulaukti sankcijų. Tačiau tai jau kraštutinė priemonė. Dažniausiai po mūsų įspėjimo ir be kontrolinio patikrinimo asmuo įteisina savo veiklą.

Supaprastinti reikalavimai leidžia smulkų verslą pradėti namuose, be didelių investicijų į namų virtuvę, tačiau veiklą būtina užregistruoti VMVT, be to, skelbiant apie parduodamą produkciją internete – privalu nurodyti veiklos registracijos VMVT numerį. Taip pat laikytis kitų minimalių maisto saugos ir higienos taisyklių.

Jos nėra sudėtingos ir neįgyvendinamos. Tai būtinieji higienos bendrieji reikalavimai – pirmiausia virtuvė turi būti tvarkinga. Nereikalaujame, kad ten būtų nerūdijančio plieno stalviršiai – dabar juk visi virtuvių stalviršiai yra tvarkingi, neabsorbuoja drėgmės. Tad eilinė virtuvė, tvarkingos spintelės mūsų namuose, kur nesikaupia nešvarumai, kur paviršiai lygūs, lengvai plaunami. Virtuvėje negali būti pašalinių daiktų, kurie galėtų įkristi, patekti į gaminamą patiekalą.

Aišku, būtinai virtuvėje turi būti tekantis šiltas ir šaltas vanduo, suprantama – ir kanalizacija. Turi būti atliktas pirminis vandens mikrobiologinis tyrimas, prieš pradedant veiklą ir vėliau – kartą per dvejus metus. Pats žmogus, kuris gamins, turi būti pasitikrinęs sveikatą, išklausęs higienos žinių mokymų kursus. Svarbu, kad jis nesirgtų kokiomis nors užkrečiamosiomis ligomis, kurias galėtų perduoti per maistą.

Pagrindinis klausimas – šaldytuvas. Dažniausiai skambantis klausimas – ar galės naudotis vienu šeimos ūkio šaldytuvu. Tikrai leidžiama naudotis vienu šaldymo įrenginiu, tik jame reikia pažymėti atskirą skyrių, atskirą stalčių, kad šeimos nariai iš jo neimtų prekybai skirtų gaminių ir į jį nedėtų to, ko tenai neturėtų būti. Tas skyrius būtų skirtas tik šeimininkei. Žinoma, mes visada rekomenduojame turėti atskirą šaldytuvą, ypač veiklai įsibėgėjus.

Virtuvėje būtina turėti biocidinių preparatų, skysto dezinfekuojančio muilo. Bet tai jau elementarios higieninės priemonės. Be to, tuo metu, kuomet gaminama produkcija rinkai, virtuvėje negali valgyti šeimos nariai, joje negali būti gyvūnų augintinių – to, kas galėtų įnešti taršą.

Tad, pradedant tokią veiklą, taikomi labai minimalūs reikalavimai. Juolab kad nereikia nuomotis atskirų patalpų. Nebent reikia papildomai įsigyti įrangos – smulkaus ir stambesnio inventoriaus, indelių ir pan. Tai pareikalaus ir minimalių investicijų. Svarbiausia – gerai apmąstyti verslo planą. Mūsų regione jau yra pavyzdžių, kuomet iš gamybos namų virtuvėje „išaugama“ ir išplėtę klientūrą įsirenginėja atskiras gamybos patalpas, nes namų virtuvėje visų užsakymų įvykdyti jau neišgali.