Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija paviešino 2016–2017 m. sezono apskaitos duomenis. Jie rodo, kad ne tik gausėja laimikių, bet ir vis daugiau gyvūnų žūsta keliuose. Tai nulėmė gerokai išaugusi laukinės faunos populiacija. Nepaisant to, visuomenės požiūris į medžioklę beveik nesikeičia. Apie tai kalbamės su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotoju Eugenijumi Tijušu.

Galime pagrįstai pasipuikuoti, kad esame viena iš nedaugelio Europos valstybių, sukaupusių ilgametę laukinės gyvūnijos statistiką.

1934 m. tarpukario Lietuvoje paskelbta pirmoji oficiali laukinės gyvūnijos apskaita. Įdomu, kad mokslinis faunos stebėjimas buvo vykdomas netgi Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Aplinkos ministerijos archyvuose saugomi karo metais surinkti šios srities informaciniai duomenys. Nuostabu, kad net ir tokiu neramiu metu nebuvo nutraukti laukinės gyvūnijos stebėjimo ir apskaitos darbai.

Prieš gerą dešimtmetį Europos Sąjungos medžiotojų ir gamtos apsaugos organizacijų federacija (FACE) paskelbė iniciatyvą sudaryti visuotinę duomenų bazę, aprėpiančią visos Europos medžiojamųjų gyvūnų populiacijos pokyčius. Mums prasitarus, kad Lietuvoje tokia statistika kaupiama nuo 1934 m., daugeliui FACE atstovų iš nuostabos ištįso veidai.

Beje, nors statistikoje užfiksuotas džiugesį keliantis faunos gausėjimas, dauguma žmonių kategoriškai nusiteikę prieš medžioklę. Kodėl?

Tai nestebina. Skirtingai vertina medžioklę netgi kaimo ir miesto žmonės. Pastarieji retai būna gamtoje arba esti ne tokiomis sąlygomis, kad galėtų stebėti gyvūnus jų natūralioje aplinkoje. Dažniausiai tokių žmonių suvokimas apsiriboja kategorišku kaltinimu, kad „kraugeriai medžiotojai viską iššaudė“. Tačiau apskaitos duomenys rodo priešingai. Lietuvoje dar niekada taip neklestėjo stambioji fauna. Tiesa, Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo užfiksuotas didžiulis laukinių gyvūnų mažėjimas. Man iki šiol ausyse skamba vyresniosios kartos medžiotojų rypavimai, neva „jau niekada Lietuvoje nebus tiek žvėries, kaip prie kolchozų“.

Sovietmečiu vyravo planinė medžioklė. Nuo šio termino man ir dabar kūnas pagaugais eina. Planinėse medžioklėse buvo medžiojama viskas paeiliui. Sovietmečiu sumedžioto briedžio ar elnio eilinis medžiotojas iš viso net neturėjo teisės paragauti. Tuomet sumedžioti stambieji kanopiniai gyvūnai privalėjo būti pristatyti valstybei. Kam atitekdavo jų mėsa, nesunku nuspėti. Toks principas skatindavo brakonieriauti.

Suprantama, tais laikais sunku buvo net įsivaizduoti, kad sugebėsime ne tik atkurti faunos populiaciją, bet ir ją gerokai pagausinti. Per kelis dešimtmečius labai pasikeitė medžiotojų mentalitetas. Dabar galima neperdedant teigti, kad tokios stambiųjų gyvūnų gausos Lietuvoje dar nebuvo nei istoriniais laikais, nei tarpukario Lietuvoje, nei sovietiniu laikotarpiu. Tai savotiškas atsakymas miestiečiams, teigiantiems, kad „viskas išmedžiota“. Suprantama, kai į mišką nuvykstama grybauti ar uogauti, tuomet naivu tikėtis išvysti laukinį gyvūną. Tačiau akivaizdžiu stirnų populiacijos gausumu gali įsitikinti kiekvienas. Tereikia rytą ar vakare pagrindinėmis šalies autostradomis pavažiuoti nuo Vilniaus Panevėžio ar Klaipėdos kryptimis. Kažkada ir mūsų žmonės, atsivėrus vartams į Vakarus, važiuodami per Lenkiją ar Vokietiją negalėdavo atsistebėti pakelės laukuose besiganančiomis stirnomis: „Vaje, ar kada ir pas mus taip bus?“ Pavyzdžiui, 1984 m. respublikinėje medžioklės trofėjų parodoje buvo pateikta tik keliasdešimt medalinių stirninų trofėjų. Per pastarąjį dešimtmetį į parodas jų pristatoma apie 700–800. Tokius pokyčius nulėmė būtent požiūrio pasikeitimas.

Pasak E. Tijušo, Lietuvoje dar niekada taip neklestėjo stambioji fauna.

Ar kaimo žmonės tolerantiškesni medžioklei?

Kaimo žmonės laukinių gyvūnų gausą vertina kitaip – kuo jų daugiau, tuo didesnė grėsmė, kad „ateis, nuės, nugrauš, išknis, sutryps“. Todėl kaimo žmonės į medžioklę žvelgia ne kaip į naikinimą, o kaip į perteklinės gausos reguliavimą. Be to, nemažą dalį šalies medžiotojų sudaro kaimo žmonės, ūkininkai, medžiojantys savo gimtosiose vietose. Tokiems žmonėms suprantama, kad, racionaliai naudojant laukinės faunos išteklius, medžioklė netrukdo augti populiacijai.

Dažnam miestiečiui atrodo, kad stirna – vos ne šventas, oru mintantis padarėlis. Taip, iš tiesų, vasarą stirnos pasisotina skabydamos žolytę. Tačiau žiemą jos nugraužia miškų sodinukus, nes minta jaunais medeliais ir jų ūgliais. Auginantieji tiek valstybės, tiek privačius miškus puikiai žino, kokių nuostolių padaro stirnos ir kiek reikia pastangų bei lėšų, norint atželdinti jų nuniokotus sodinukus, ypač eglaites. Kuo gausesnė faunos populiacija, tuo didesnės investicijos tenka apsaugos priemonėms nuo laukinių gyvūnų.

Kokie dar veiksniai, be medžioklės reguliavimo, lemia faunos prieaugį?

Stirnų populiacijos pokyčiams didelę įtaką daro gamtinės sąlygos. Ekstremalios žiemos su labai giliu sniego sluoksniu stirnoms gali būti pražūtingos. Tuomet jų populiacija sumenksta. Paskutinysis toks ryškus nuosmukis įvyko 1995–1996 m. žiemą. Po jos net buvo sustabdyta stirnų medžioklė.

Nors klimatas šiltėja, niekas negali garantuoti, kad, tarkim, ateinančią žiemą nedriokstelės šalčiai. Pakaktų vienos tokios žiemos, kokia buvo 1995– 1996 m., kai ilgai išsilaikė labai stora sniego danga, ir visas šis turtas bei grožis pasiliktų pūti miške.

Be biologinių sąlygų, faunos populiaciją lemia stabili teisinė aplinka. Ji sukuria medžiotojų poreikį racionaliai ir šeimininkiškai vertinti gamtos išteklius.

Dėkojame už pokalbį.

P.S. Šioje publikacijoje liko neaptarta gyvūnų žūčių keliuose problema. Ji reikalauja gilesnės analizės ir platesnės argumentacijos, todėl ši tema bus gvildenama kitame „Valstiečių laikraščio“ priedo „Vyrų kampas“ numeryje.