Kavarske gyvenantys Stanislovas (86 m.) ir Aldona (81 m.) Svirskai gali būti pelnytai vadinami meninės saviveiklos veteranais – jie abu tebėra ištikimi savo pašaukimui. Retos muzikinės klausos ir puikiai išlavintos atminties pedagogas filologas Stanislovas turi beveik 55-erių metų pedagoginį darbo stažą, bene 70 metų muzikavimo patirtį ir iki šiol groja įvairiais instrumentais, mintinai deklamuoja ilgiausias poetų eiles; režisierės išsilavinimą turinti Aldona, daugiau nei 60 metų dalinusi savo širdį rajono kultūriniam gyvenimui, jau šešioliktus metus sėkmingai vadovauja Kavarsko „Senjorų klubui“ ir nestokoja naujų kūrybinių idėjų.

Pažintis Troškūnuose

Iki šiandien sutuoktiniai patys įdirba daržą, esantį šalia namų, Stanislovas laiko dvi šeimas bičių, būrelį balandžių. Patys kilę iš gausių šeimų, Aldona ir Stanislovas užaugino tris vaikus. Išskirtinės muzikinės klausos senjoras kasdien pagroja instrumentais, bet dabar jau daugiau sau, žmonai ir užsukantiems į svečius. „Dabar dažniausia groju akordeonu ir armonika, o su įvairiais muzikos kolektyvais esu dirbęs daugiau nei septyniasdešimt metų. Pradėjau nuo savo mokykloje veikusio orkestrėlio, kuriame aš dar mokinukas būdamas akompanavau balalaika, gitara, o vėliau tas muzikavimas tęsėsi daugybę metų, net ir pensijoje“, – konstatavo muzikantas.

Aldona – tikra žemaitė iš Šilalės rajono, Žvingių kaimo, augusi aštuonių vaikų šeimoje. Baigusi Žvingių vidurinę mokyklą studijavo režisūrą J.Gruodžio konservatorijoje. Stanislovas – uteniškis, baigęs filologijos studijas Vilniaus universitete. „Dalyvavau šios aukštosios mokyklos dainų ir šokių ansamblyje. Labai stiprus, profesionalaus lygio kolektyvas, tad daug ko ten išmokau. Meno vadovas tuo metu buvo Vladas Bartusevičius“, – pasakojo Stanislovas.

Baigęs universitetą Stanislovas 15 metų mokytojavo Troškūnų vidurinėje mokykloje, dėstė lietuvių ir rusų mokomuosius dalykus, aktyviai įsitraukė į kultūrinę veiklą. Aldona tuomet jau vadovavo Troškūnų kultūros namams, režisavo įvairius meno saviveiklos spektaklius. „Pamenu, buvo pirmieji šokiai. Mane supažindino su Stasiu: „Čia mokytojas. Groja“. Grojo, ir iki šiol vis dar groja. Aš buvau jauna šokėja. Tiesiog nenustygstu vietoje, kaip noriu šokti, o jis vis prie muzikantų... Per vestuves turbūt buvo vienintelis mūsų kartu sušoktas valsas – daugiau su Stanislovu turbūt ir nesu šokusi“, – šypsojosi pašnekovė.

Užsimezgus abipusei jaunuolių simpatijai, kito pasirinkimo Stanislovui nebeliko, kaip tik visur su Aldona repetuoti, koncertuoti ir gastroliuoti – ilgus metus jiedu dirbo greta. „Aš būdavau daugiau su muzikantais, žinoma. Pirmiausia Troškūnuose subūriau birbynininkų ansamblį. Išmokiau jaunimą pūsti tenorines ir bosines birbynes. Vėliau buvau moksleivių dūdų orkestro vadovas“, – pasakojo garbaus amžiaus muzikantas.

A.Svirskienė kupina veržlios energijos ir naujų kūrybinių sumanymų, kuriuos įgyvendina su Kavarsko „Senjorų klubo“ nariais. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš Troškūnų – į Kavarską

1974 metais sutuoktiniai persikėlė gyventi į Kavarską. Stanislovas, pradėjęs dirbti mokytoju Kavarsko vidurinėje mokykloje, čia mokytojavo net 55-erius metus. Po pamokų mokė vaikus groti birbynėmis. „Gal kokios aštuonios birbynininkų kartos pasikeitė. Kur tik nekoncertuota, kur nedalyvauta! Važiavom į respublikines pučiamųjų liaudies muzikos instrumentų šventes. Taip, paruošiamasis darbas reikalavo daug kantrybės, bet rezultatai buvo geri – buvom visur kviečiami, „atgrodavom“ visas šventes. Nemažai gabių, tikrų muzikantų birbynininkų iš mano vadovaujamo ansamblio išėjo į gyvenimą“, – prisiminė Stanislovas.

Stanislovas daug metų vadovavo Kavarsko kultūros namų kaimo kapelai, grojo birbyne, akordeonu, armonika. Turėjo armonikierių grupę, o kelerius metus – net ir pučiamųjų orkestrą. Prieš kelerius metus S.Svirską Kavarsko seniūnija nominavo parapijos šviesuoliu. Kavarsko mokykloje birbynę pas S.Svirską pūtęs Egidijus Bagočiūnas tapo birbynininku, Kavarsko „Estradinio ansamblio“ vadovu.

A.Svirskienė Kavarske dirbo Kultūros namų vadove. „Visur ir visą laiką kartu su Stanislovu, ir taip nuo pat mūsų pažinties. Be jo neįsivaizdavau kultūrinio darbo“, – pabrėžė senjorė.

Neblėstantis aktyvumas

A.Svirskienė sėkmingai pritaiko savo ilgametę kūrybinę patirtį ir ji šiandien jau šešioliktus metus vadovauja Kavarsko „Senjorų klubui“. Klubo vadovę neramina požiūris į senjorus. „Jei būtų daugiau supratimo, glaudesnis bendradarbiavimas tarp institucijų, pagyvenę žmonės jaustųsi kur kas geriau. Reikėtų būti išvien, neatstumti pagyvenusių. Mūsų „Senjorų klube“ dabar yra 18 žmonių. Gaila, kad pagyvenusiais žmonėmis nelabai rūpinamasi. Niekas mūsų neremia. Patys po šešis eurus per metus sumokam į savo klubo biudžetą – tai visos pajamos. 14 metų rinkdavomės parapijos salėje, turėjom savo kambarį, nemažai įvairaus inventoriaus. Dabar esame likę be patalpų. Vis dėlto nenuleidžiam rankų. Labai geranoriškai padeda Kavarsko pagrindinė mokykla-daugiafunkcis centras, miestelio biblioteka – ten susirenkam, aptariam reikalus, parepetuojam. Buvęs Kavarsko seniūnas A.Gansiniauskas man vis sako: „Tik neapleisk!“. Ne, neapleisiu, nenoriu, kad žmonės užsisklęstų. Juk labai daug vienišų senjorų – tai vienintelė galimybė jiems išeiti iš namų, pabendrauti, pabūti kartu, išvykti į gastroles. Svarbiausia – nenuvertinti žmogaus, kol jis dar gali, kol turi noro ir jėgų“, – kalbėjo A.Svirskienė.

Pasitikdama „Senjorų klubo“ penkiolikos veiklos metų jubiliejų, A.Svirskienė režisavo dviejų dalių komediją pagal JAV lietuvių rašytojo Rojaus Mizaro „Prašvilptą laimę“. „Per 15 „Senjorų klubo“ gyvavimo metų esame pastatę daug spektaklių, kuriuos parodėm ne tik kavarskiečiams, bet ir kaimyninių rajonų žiūrovams. Turiu ateities planų: noriu kartu su mokyklos mokiniais pastatyti „Atžalyną“.

Aldona tvirtai žino, kodėl buria senjorus. „Mes su Stanislovu esame dviese, bet tokių senjorų šeimų – poromis – jau gal tik trys Kavarske belikusios... Kiti palaidoję savo sutuoktinius. Ar susimąstome, kas jiems lieka tokiame amžiuje likus našliais?“ – retoriškai klausė A.Svirkienė.

Tačiau aktyvi moteris rūpinasi ne tik senjorais. Ji ne kartą džiugino ir Kavarsko vaikų darželio vaikučius. „Kartą ėjau kaip žemaitė –su jais bendravau žemaitiškai. Pasiūlau ir kitas kūrybines veiklas: vaidybinius spektakliukus su pirštinėm, netradicinį pasakų sekimą su bobute. Tenka apgailestauti, kad susiduriu su savotišku kai kurių institucijų uždarumu, nenoru įsileisti. Gaila, kad kūrybiškumas ir nevaržomas laisvės pojūtis neretai būna toks užgniaužtas“, – kalbėjo veikli moteris, vis nestokojanti naujų idėjų.

Stanislovas (antras iš dešinės) groja daugiau nei dešimčia muzikos instrumentų. Asmeninio archyvo nuotr.

Amžius – ne kliūtis

Stanislovas muzikuoja nuo jaunystės. Pirmiausia, pasak pašnekovo, į rankas buvo imama balalaika, akordeonas, tada armonika, birbynė. „Kai jau pats buvau puikiai įgudęs, grodamas birbyne Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, įkūriau vienintelį rajone birbynininkų ansamblį“, – pasakojo S.Svirskas.

Paklaustas, keliais instrumentais moka muzikuoti, Stanislovas jų suskaičiuoja gerokai daugiau nei dešimt. „Kai vadovauji dūdų orkestrui, pirmiausia juk pats turi mokėti groti kiekvienu instrumentu“, – pasakojo muzikantas.

„Truputį skaudu, kad jau nebepakviečia pagroti, pakoncertuoti. Juk per Jonines būtų visai kitokia nuotaika, jei garsai skambėtų armonikos, tiesa? Jis groja iš „dūšios“. Matyt, kai kas žvelgia kaip į „buvusį, nusenusį“ – eina 87-tus metus, bet juk amžius muzikantui – ne kliūtis“, – įsitikinusi Stanislovo žmona.

Pasidomėjus, ką dažniausiai vyras groja, Aldona papasakojo, kad dabar yra maršų „era“: „Stasys groja gal 20 lietuvių karių dainų – maršų. Neseniai už 300 eurų nusipirko trečią armoniką. Išgroja pakankamai sudėtingas melodijas – pirštai dar miklūs. Kaimynai mūsų daugiabutyje labai geri – nieko nesako, nors kartais mūsų namuose muzika skamba tikrai vėlai.“

Vyresnysis draugas

Apdovanotas gebėjimu muzikuoti Stanislovas neturi specialaus muzikinio išsilavinimo, bet skaito iš natų, aranžuoja dainas. Į savo ansamblį jis priimdavo mokinius, kurie nebūdavo rankose laikę jokio instrumento. Pasiteiravus, kaip pavykdavo sudominti, Stanislovas prakalbo apie tai, kad mokytojas ugdo mokinius savo buvimu: „Rasdavau kelią į mokinių širdis. Rinkdavomės repetuoti ir mano namuose. Kai ateina pradinukas, pirmokėlis, taigi dar vaikelis jis, tad pradedi nuo pažaidimo, nuo ritmo pajautimo. Groju kokiu instrumentu, o jie muša ritmą. Būdavo, kad kuris sako „Nenoriu, nereikia“, o aš atsakydavau: „Pabandykim, pažaiskim“. Pabando, pamato, kad sekasi, ir nori dar ateiti pamuzikuoti. Kai pats dirbi mėgiamą dalyką, tai gali ir kitiems nesunkiai perduoti tai, ko nori išmokyti. Stebi, kaip tas mažas muzikantas pamažu auga, tobulėja. Aš nesijaučiau mokytoju – tik vyresniu draugu. Juk tik draugiškumu, tarpusavio supratingumu rasi kelią į mokinių širdis, užsimegs vidinis artumas. Kartu su mokiniais aktyviai sportuodavom, žaisdavom futbolą, krepšinį. Man buvo malonu turėti daug jaunų draugų. Visas ugdymas, mano kūrybinis darbas buvo pagrįstas labai paprastu keliu – tokiu, kai mokytojas ugdo mokinius savo buvimu.“

Repeticijoms buvo skirtas vienas Svirskų buto kambarys. „Ir dabar Stasys turi savo kambarį. Kai groja, visas pasineria į muziką – aš ateinu, stoviu, klausau, o jis net nepastebi, nes visas yra kažkur ten, muzikos pasaulyje“, – pasakojo Aldona.

Išėjęs į pensiją, Stanislovas dar 22 metus su muzikantais dirbo ansamblio vadovu, turėjo kelias savaitines pamokas.

Pomėgių sąrašas – ilgas

Paklaustas apie pomėgius, Stanislovas juos vardija paeiliui: „Pirmiausia muzikavimas, antroje vietoje – žvejyba. Dviračiu nuvažiuoju, pažvejoju rajono vandens telkiniuose. Trečioje vietoje, matyt, bitininkavimas. Balandžiai labai patinka, iki dabar laikau būrelį – tai mano, kaip selekcininko, užsiėmimas. Hobis, atgaiva, dvasinės būsenos harmonizavimas.“

„Dar galima paminėti dainavimą, – vyrą papildė žmona. – Daug metų giedojo stipriame Kavarsko bažnyčios chore. Vykdavo į Šiluvą pasirodyti tarp geriausių chorų.“

Senjorai turi savo šešių arų žemės plotelį, kuriame mielai darbuojasi, augina gėles, daržoves. Anksčiau Stanislovas prie namų yra laikęs penkias bičių šeimas, dabar belikusios dvi, bet medučio užtenka ir sau, ir artimiesiems. Nuėjus apsidairyti aplink Stanislovo avilius, sužavi aukšti vijokliniai pomidorai, kuriuos vyras gražiai pririšęs iki pat pastato stogo. „Čia dar vienas jo mėgiamas užsiėmimas, ir būtent tokius – vijoklinius – pomidorus jis augina kasmet“, – pasakojo Stanislovo žmona.

Besižavint išpuoselėtu daržu, Stanislovas jau kviečia į lauką parodyti savo balandžius. „Pats šitą pastatėlį iš lentų pastatė balandžiams. Balandžiai – jo meilė nuo seno. Nuo pat jaunystės juos laiko“, – kalbėjo Aldona.

Sename nuotraukų albume užfiksuotas dar vienas senjoro pomėgis – sulaukęs pirmojo atlydžio, kartu su anūku Edgaru nulipdydavo įspūdingus lipdinius iš sniego: didžiulius snieginius meškinus, sniego žmogų. „Stodavo autobusai ir žmonės eidavo pažiūrėti sniego skulptūrų“, – prisiminė Aldona.

Aldona iš Kavarsko miesto bibliotekos dažnai ima žymių žmonių istorijas ir jas su malonumu skaito, be to, ji poezijos mėgėja. „Darbo metais buvau parengusi respublikinių skaitovų konkursams. Tiesa, Svirskas irgi labai mėgsta poeziją. Kokią atmintį jis turi! Skelia Tomo Venclovos, Alfonso Nykos-Niliūno, Justino Marcinkevičiaus eiles“, – vyru žavisi sutuoktinė.

Tik kurk ir norėk

Aldonos ir Stanislovo indėlis į miestelio kultūrą gerai žinomas kiekvienam kavarskiečiui – gal todėl jie neretai pavadinami meno saviveiklos veteranais. Pasak Svirskų, smagiam, kultūringam laisvalaikio praleidimui ne tiek jau daug reikia – patalpos repeticijoms, noro ir entuziazmo. Aldona, lygindama savo darbo metus ir dabartinę meno saviveiklos padėtį, teigia, kad dabar vadovauti – tikrai gera: „Juk mums būdavo viskas griežtai nurodyta, jokio laisvumo, didžiausia kontrolė. O dabar – tik daryk, tik kurk ir norėk, nes visiška laisvė... Tą geležinę kontrolę minučių tikslumu iki šiol atsimenu... Galima tik pavydėti dabartiniams kultūros namų darbuotojams.“

Daugiau nei 60 savo metų A.Svirskienė paskyrė rajono kultūriniam gyvenimui. „Mano vadovavimo Kavarsko kultūros namuose metais buvo kaimo kapela, dramos mėgėjų kolektyvai (vaikų ir suaugusiųjų), etnografinis ansamblis, moterų choras, birbynių ansamblis. Esame pastatę specialiai mums parašytą Kavarsko rašytojo K.Arlausko trijų veiksmų tragikomediją „Baidyklė“, L.Didžiulienės vieno veiksmo komediją iš liaudies gyvenimo „Paskubėjo“, Žemaitės „Piršlybas“. Būtent už spektaklį „Piršlybos“ buvom nominuoti respublikos diplomantais. Daug spektaklių režisuota vaikų dramos kolektyvui: nuo „Raudonkepuraitės“ iki V.Palčinskaitės, J.Radzevičiaus, B.Buivydaitės kūrinių pastatymų. Mano iniciatyva lauko estradą pastatė prie Šventosios. Ėjau, prašiau, dariau.“