Sakoma, kad kiekvienas mūsų apdovanotas vienokiu ar kitokiu talentu. Tačiau yra ir tokių, kuriam dangus nepašykštėjo visos puokštės gebėjimų. Ypač gerumo ir meilės.

Ligita ir Kazys Morkūnai – žinomi pynėjai iš vytelių ne tik Anykščių krašte. Dirbdami pedagogais jie dar spėja dainuoti ansamblyje ir rūpintis tais, kuriems likimas nebuvo maloningas.

Gyvas namas

Anykščių rajone, Sedeikių kaime, yra tik viena sodyba, kurią dar 1989 metais nusipirko Morkūnai. Senas sodas, šulinys, klėtis, daržinė, kalvė ir sena aukštaitiška gryčia. Pravėrus jos duris, pasitiko stačiamalkio pečiaus šiluma. Kvepėjo senu medžiu. Kazys sakė, kad namas yra gyvas – naktimis girdisi, kaip kinivarpos graužia takus senuose rąstuose. Visa, kas mena praeitį, Kaziui miela ir brangu. Abu su žmona jie nusprendė išsaugoti kuo daugiau autentiškų daiktų, buities rakandų. Virtuvėje jie sėda prie seno, kelių kartų gyvenimą menančio stalo. Vasarą į sodybą pasisvečiuoti atvažiuoja ir buvusių šeimininkų vaikai, jų vaikai ir vaikaičiai. Gailisi, kad kažkada pardavė tėviškę.

Sovietinis reikalavimas

„Žmona iš Anykščių, aš – jonaviškis. Savų tėviškių nepavyko išsaugoti, tad nusprendėme nusipirkti sodybą, kad turėtume, kur leisti atostogas. Tuomet nebuvo paprasta tai padaryti. Turėjome įsipareigoti užauginti porą veršių. Tačiau laikai pasikeitė, to reikalavimo neliko. Vis tik buvo metas, kai vasarodami laikėme karvę, aveles“, – pasakojo tautodailininkas. Tada Morkūnai sumokėjo už sodybą keturis tūkstančius rublių. Ne vienas stebėjosi tokiu jų žingsniu. Juk tuomet dar nebuvo mados pirkti senų trobų, kuriose nei patogumų, nei gero kelio iki kiemo vartų. Kai užauginę dvi savo dukras Morkūnai nusprendė globoti našlaičius – broliuką ir sesutę, džiaugėsi, kad vaikai porą vasaros mėnesių gali praleisti gamtoje. Didelis privalumas buvo ir tai, kad mėgstamam pomėgiui – pynimui iš vytelių – vietos į valias.

Maištinga jaunystė

Gal Kazio likimas būtų pasisukęs kitaip, jei ne jaunatviškas maksimalizmas. Tremtinių vaikas, būdamas 15 metų, kartu su bendraamžiais Vasario 16-ąją Jonavos pagrindinėse gatvėse išklijavo prezidento Antano Smetonos portretus. 1974 metais tai buvo neeilinis įvykis. Apie tai pranešė net Amerikos balso radijas. „Euforija tęsėsi dvi savaites, vėliau sužinojome, kaip dirba sovietinės Lietuvos saugumo tardytojai“, – pasakojo vyras. Kiek nesistengė stoti į aukštąsias mokyklas, vis atsirasdavo priežasčių jo nepriimti. Tėvai devynerius metus praleido Sibire. Ištremti už tai, kad Kazio seneliai buvo ūkininkai, pasak sovietinės valdžios, – buožės. Proseneliai buvo baudžiauninkai. Kazys rodė išsaugotą nuotrauką. Lietuvybės dvasia, kuria gyvena Lidija ir Kazys, jaučiama kiekviename žingsnyje. Tiesa, į politiką jis nesivelia. Geriau kuo gali padeda vargo ištiktiems.

Brangina praeitį

Kazio aistra – istorija. Ją ir norėjo studijuoti. Svečiui prisėdus prie stalo, jis įjungia patefoną, paleidžia seną „Bitlų“ plokštelę. Ant sienos įrėminta šimto metų senumo garsaus rusų atlikėjo Aleksandro Vertinskio plokštelė. Į ekskursiją atvažiavusiems moksleiviams jis parodo carinių rublių, markių, tarpukario litų. Kazys suskaičiavo, kad per 100 metų pinigai keitėsi kas dešimtmetį. Keitėsi ir nuolat keičiasi viskas – tuo galima įsitikinti apsilankius daržinėje, kur Morkūnai įrengė nedidelį etnografinį muziejų. Čia galima pamatyti ir staliaus oblius, ir senus radijo imtuvus, ir televizorius, ir lygintuvus, ir siuvimo mašiną, ir drabužius, ir avalynę, ir laidinius ar pirmuosius mobiliuosius telefonus. Visko neįmanoma išvardinti...

Kazio pomėgį žinantys draugai atvažiuodami dažnai atveža nebereikalingų, praeitį menančių daiktų. „Neseniai vienas žmogus atvežė savanorio uniformą, kurią vilkėjo 1990 metais. Turiu ir rusų kariuomenės uniformą. Čia esančiais eksponatais ypač domisi vaikai. Tikrai negaliu teigti, kad jie panirę į virtualų pasaulį“, – sakė Kazys.

Gali nupinti ir motociklą

Svečius Kazys vaišina savo bitelių medumi ir pievose prie sodybos rinktų čiobrelių arbata. Vyras džiaugėsi, kad aplinkiniai – geri ir darbštūs žmonės. Tiesa, vietinių liko nedaug. Sodybas išpirko miestiečiai menininkai. Dažnas jų aplanko Morkūnus. O namo parvažiuoja su jų pintu krepšiu ar kitu dirbiniu iš vytelių. Ligita ir Kazys – tautinio paveldo meistrai. „Mūsų gaminių galima rasti tolimiausiose pasaulio šalyse. Mugėse nedalyvaujame, nes dažnai piname pagal užsakymus“, – sakė Kazys. Sutuoktiniai gali nupinti ne tik krepšių, bet ir baldų, interjero puošmenų. Jie naudoja nedažytas, natūralios spalvos vyteles. Anksčiau jas augino patys, dabar perka.

Senoje klėtyje – pintinių ekspozicija. Tiesa, pintinės – tik vienas iš daugybės dalykų, kuriuos galima nupinti. Angelas, motociklas, prakartėlė, paukščiai, malūnas, fotelis – Morkūnai iš vytelių gali nupinti viską, įgyvendinti įdomiausius sumanymus.

Sunkus amatas

Pinti sutuoktiniai pradėjo daugiau nei prieš 20 metų. Kazys kukliai nutyli, kiek nuospaudų, kiek skausmo ištverta, kol pirštai išmoko lenkti taip, kaip reikia. Baigę Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume organizuotus kursus, įgiję patirties, dabar patys moko jaunimą pynimo amato. „Kai matau smalsumu degančiais vaikų akis, esu laimingas. Tačiau šis amatas nelengvas. Gal tik keletas iš šimto tampa pynėjais“, – sakė pašnekovas.

Technologijų mokytojais Jonavoje dirbantys Morkūnai rengia savo darbų parodas. Kartais jos virsta muge: lankytojai domisi kūriniais, juos perka, žavisi autorių gebėjimais. Tautodailininkai stengiasi nesikartoti, išbandyti ką nors naujo, originalaus.

Stebuklingas akmuo

Apžiūrėjus seną dūminę pirtį, Kazys ragina nusileisti prie Pelyšos upelio. Žada papasakoti daug įdomių dalykų. „Pelyšos geologiniame draustinyje yra penkios atodangos. Jos parodo, kad kadaise čia gyveno riešapelekės žuvys, taigi čia buvo vandenynas. Dabar upėje neršia upėtakiai“, – pasakojo tautodailininkas. Stačiu šlaitu, kuris pavasarį apsipila žibuoklių žiedais, lipame aukštyn prie legendinio Sedeikių akmens. Kazys liepia pasilenkti ir kilstelėti gal pusę tonos sveriantį riedulį. Kodėl gi ne – juk akmuo stebuklingas, juolab kad jo apačioje prie žemės yra dvi ertmės kaip tik rankoms įkišti.

Verkiantis ąžuolas

Tačiau net ir Žydrūnui Savickui vargu ar pavyktų stebuklingą akmenį pakelti. „Tai va, nepakėlė to akmens ir šiose apylinkėse prieš porą šimtų metų gyvenęs jaunikaitis. Jis buvo vargšas, o pamilo gražią turtingų tėvų dukrą. Žinodamas, kad po šiuo akmeniu yra laimės šaltinis, jis iš visų jėgų stengėsi akmenį pakelti, kad galėtų tapti turtingas ir vesti mylimąją. Tačiau širdis neatlaikė, plyšo. Motina rado negyvą sūnų parklupusį prie akmens. Tada ji verkdama pasodino štai šį ąžuolą. Motinos ašaros tekėjo medelio kamienu taip stipriai, kad iki šiol yra likusi jų žymė“, – rodė Kazys. Iš tiesų – per visą ąžuolo kamieną matyti nusidriekusi juosta. Tarsi medžio žievė būtų trūkusi ir vėl suaugusi. Pasak Kazio, jei prisiglausi prie ąžuolo ir nuoširdžiai palinkėsi savo mylimam žmogui to, ko jam labiausiai reikia, tas linkėjimas būtinai išsipildys.