Noras gyventi ramiai, be vidinės įtampos ir sumaišties Eglę ir Tomą Žiburkus jau keleri metai žingsnis po žingsnio skatina palikti gyvenimą sostinėje ir įsikurti kaimo sodyboje. Kol nėra namo, menininkai gyvena jurtoje.

Apsisprendė dėl vaikų

Žvelgiant į liekną, trapią jauną moterį sunku patikėti, kad ji – penkių vaikų mama. Eglė prisipažino, kad būtent dėl vaikų ir renkasi gyvenimą kaime. „Kai pradėjau lauktis trečio sūnaus, mano siela jau svajojo apie ramų ir atokų žemės lopinėlį gamtoje. Troškau, kad vaikai bėgiotų po žolę, tyrinėtų gamtą, kvėpuotų švariu oru, – sakė pašnekovė. – Tačiau ne taip lengva ką nors pakeisti. Gimus dvyniams, galutinai supratau, kad mieste aš negyvensiu. Turiu penkis vaikus, iš jų keturi – berniukai. Man šiaušėsi plaukai pagalvojus, kaip kentės nuo jų keliamo triukšmo kaimynai. O ir vaikai uždus bute, išdaužys sienas ir visa kita. Aš neklydau. Taip dabar ir vyksta – sienos nudaužytos, o visa, kas pasitaiko kamuolio kelyje, skrenda į šonus.“ Eglė po truputį pripratino vyrą prie minties įsikurti gamtos apsuptyje. Augusi nuosavame name ji žinojo, ką reiškia gyventi tyloje ir ramybėje.

Jurtoje yra visa, ko reikia, kad būtų šilta ir smagu gyventi. Joje Eglė veda praktinius sąmoningo kvėpavimo užsiėmimus. P. Lileikio nuotr.

Kol vyksta statybos, nuvežusi vaikus į bendruomenės įkurtą mokyklą, ji skuba į sodybą. Eglė tikisi, kad kai ant buvusių šeimininkų trobos pamatų iškils šiltas šiaudų namas, gyvenimo mieste nepasiilgs nė vienas jų gausios šeimos narys.

Visapusiškai gyja

Ne tik vaikai verčia jaunus žmones keisti gyvenimo būdą. Ilgai ieškoję širdžiai mielos vietos Eglė ir Tomas išsirinko devynių hektarų sklypą Vilniaus rajone, Gudamedžio kaime. „Kai atvažiavome ir užlipome ant kalvelės, kur dabar statome dvasinių praktikų centrą, pajutome, kad tai būtent ta vieta, kurioje norisi būti“, – pasakojo Eglė. Iš tikrųjų, praėjus senąją trobą, prieš akis atsiveria gražūs vaizdai – nedideli miškeliai, laukai, kalnas, pakalnė. Oras toks, kad, regis, galėtum jį valgyti – gaivus ir tyras. Būtent tai, kad gali kvėpuoti visa krūtine, o žvilgsnis skrieja už horizonto linijos, lėmė poros apsisprendimą savo gebėjimus tobulinti užmiestyje ir dalytis jais su visais norinčiaisiais. Eglė – sertifikuota rebefingo (sąmoningo energinio kvėpavimo) instruktorė.

Gyvenimo sodyboje pradžiai tinka ir avių apšiltinta jurta. P. Lileikio nuotr.

„ Sodyboje vedu praktinius dvasinio kvėpavimo užsiėmimus. Pagrindiniai dalykai, padedantys žmonėms gyti, – kvėpavimo ir šokio terapija, masažas“, – vardijo baleto ir aktoriaus meistriškumo menus studijavusi moteris. Kol Tomas stato šventyklą, kurioje kitais metais vyks užsiėmimai, dvasinio kvėpavimo subtilybių žiemą Eglė moko jurtoje. Šiltuoju metų laiku joje galima gyventi. Yra visko, ko reikia – nedidelė virtuvė, dušo kabina, greitai šylanti krosnelė. Jurtą pora pastatė todėl, kad senoje, ilgai žmonių neregėjusioje troboje buvo neįmanoma gyventi.

Sava šventykla

Vis dėlto pirmiau nei gyvenamasis namas Žiburkų sodyboje iškils kitas statinys. Eglė su Tomu jį vadina šventykla. „Kai pirmą kartą atvažiavome į šią sodybą, supratau, kad joje stovės ypatingas pastatas. Koks, tada dar nežinojau, tik aiškiai jaučiau, kad jis bus ir kur stovės. Kodėl šventykla? Matyt, tik taip galima pavadinti erdvę, kurioje vyksta gilūs dvasiniai atsivėrimai, transformacijos. Norisi erdvės, kurioje galima būtų atsiriboti nuo materijos, ieškoti Dievo savyje, o ne išorėje“, – sakė Eglė. Pasak jos, taip buvo visais laikais, žmonės natūraliai atsiskirdavo uolose, vienuolynuose ar šventyklose. Eglė prisiminė Graikiją, kur keliaudama kartu su Tomu užsukdavo į nedideles šventyklas, į kurias užėjus norėdavosi pasinerti į maldą. Būtent tos Graikijoje matytos šventyklos ją įkvėpė kažką panašaus turėti ir savo sodyboje.

Sienos per tris dienas

Rodydamas po stogu pakištas šventyklos šiaudų sienas, Tomas juokavo, kad name be kampų galima bus švęsti vestuves, jei prireiktų, yra vieta ir urnai. Šventyklą sutuoktiniai nusprendė statyti naudodami šiaudų ryšulius. Vieno ryšulio ilgis – 1 metras, plotis – 46, aukštis – 35 centimetrai .Tad nieko nuostabaus, kad sienas iš tokių „plytų“, padedamas draugo, Tomas sudėjo per tris dienas.  „Vienas šiaudų ryšulys – vienas euras. Kur rasi tokių pigių plytų?“ – šypsojosi garsų terapija užsiimantis menininkas. Jis nesigilino, kokia šiluminė šiaudų sienų varža. Sakė, puikiai žinantis, kad šilumos užteks. Pasak jo, toks namas – prabanga, nes reikia labai daug rankų darbo. Tomas daug ką daro pats, nes mano, kad tai daug geriau nei leisti laiką prie kompiuterio, gyventi virtualioje erdvėje. Statydamas šventyklą jis kuria, daro tai, kas miela širdžiai.

Iš šiaudų pastatytoje šventovėje rinksis Tomo ir Eglės bendraminčiai. P. Lileikio nuotr.

„Mūsų šventyklos atidarymas planuojamas jau šį pavasarį. Tikimės, kad pavyks ta proga surengti didelę šventę“, – sakė Eglė.

Išaugtas rūbas

Sutuoktinių kuriama sodybos aura kitokia, nei įprasta kaime. Tai lemia jų gyvenimo būdas.„Mes neužsiimame ir, matyt, neužsiimsime gyvulininkyste, nebent koks gyvulėlis gyventų kaip šeimos narys mūsų pievose. Mums svarbu kurti ramybę ir harmoniją, kurių taip trūksta šiuolaikiniam žmogui“, – mintimis dalijosi Eglė. Pasak jos, jei labai nori, gali sukurti rojų žemėje. Jiems su Tomu svarbu subtiliai priartėti prie gamtos, kuo mažiau pažeisti natūralius jos dėsnius, gerbti ją ir praturtinti savo kasdienybę gamtos spinduliuojamo gėrio. „Mums norisi jausti natūralų gamtos ritmą, tai veikia gydomai. Aš pati per pastaruosius trejus metus čia atradau save“, – prisipažino Eglė. Ji nekantriai laukia to meto, kai galės nebesiblaškyti tarp miesto ir kaimo, gyventi išsvajotoje darnoje su gamta.

Vidinė šviesa

Kalėdos Eglei ir Tomui – svarbiausias metų įvykis, primenantis apie išorinės ir vidinės šviesos svarbą. „Kol pasisuks stebuklingas Visatos ratas, laukdami grįžtančios Saulės šviesos turime ieškoti savo viduje. Kristus švietė vidine šviesa. Gal todėl jo gimimas minimas būtent tą dieną, kai prasideda saulėgrįža. Man gera, kad šiuo stebuklo laukimo laikotarpiu visur jaučiama meilės aura, bendrumas, dėmesys vienas kitam. Tai labai svarbu“, –jausmais, kurie apima laukiant didžiosios metų šventės, dalijosi Eglė. Ji džiaugėsi, kad netoliese apsigyveno nemažai bendraminčių, kuriems taip pat svarbu atkurti prarastą žmogaus ir gamtos harmoniją.

Senas sodas dosnus naujakuriams. P. Lileikio nuotr.