Ši diena kalendoriaus lapelyje pažymėta šv. Mikalojaus vardadieniu. 

Sakytume, ji jau nuspalvinta didžiųjų žiemos švenčių laukimo nuotaika. Mat  III–IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje Demre miestelio apylinkėse gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis. Jis garsėjo savo labdaros darbais, kuriuos stengdavosi atlikti taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo. Štai vieną gausią, bet vargingą našlės šeimą jis sušelpė, slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaiko kojinaitę, padžiautą prie ugniakuro. Iš šventojo legendos radosi paprotys persirengus raudonais aukšto dvasiškio rūbais, pasiėmus ganytojiškąją lazdą, advento metu aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto, drabužėlių. Tegu šventė būna džiaugsminga ir likimo nuskriaustiesiems… Štai iš kur yra kilęs gerasis Kalėdų senelis; ir visai ne šiaurėje jo gimtinė... Šimtmečiais vėliau daugelio tautų etninė kultūra ir kūrėjų fantazija vis turtino jo įvaizdį.

O kaime gruodžio 6-oji nuo seno vadinta Arklių diena. Juk reikia pamaloninti arklelius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų stiprūs.

Mokslas sako, kad žmogus žirgą prisijaukino dar akmens amžiuje, prieš kokius 5–6 tūkstančius metų. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų. Jų yra ir Norvegijoje ir Altajuje. Tuose vaizdavimuose arkliai ne tik traukia žagrę, bet poromis įkinkyti į vežimą, veža saulę dangaus skliautu. Tokį vaizdinį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai.

Prisijaukinusios žirgą indoeuropietiškos kilties tautos lengvai pasklido po Euroazijos platybes. O štai kovos vežimo išradimas padėjo suklestėti ir hetitų, ir Egipto karalystėms. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje sėkmingai pritaikius Rytų išradimą – balnakilpę, susikūrė riterių luomas – feodalinės sanklodos pagrindas. Ispanų konkistadorams žirgas padėjo užkariauti Amerikoje galingas majų, actekų imperijas. Taigi aiškėja, kad žirgas dalyvavo svarbiausiuose žmonijos istorijos įvykiuose.

Lietuvį su žirgu ar arkliutaip pat sieja tūkstantmečių istorija. Tėvynę ginant, ir duonelę kasdieninę auginant, visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse – visur kartu. Artimas ir mielas šis gyvūnas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką, tikriausiai dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą –  „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio, žirgo pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra saviti. Plauko arkliai –  įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Kitų galvijų spalvos šiais žodžiais negalima apibūdinti.

Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai iš kitų Europos tautų išsiskiria palaidojimų su žirgais gausa. Pirmajame tūkstantmetyje po Kr. genčių karžygiai laidoti kartu su žirgu, arba į kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Žirgai kaip ir žmonės – su įkapėmis. Prie apynasrio – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais, o į karčius įpintas gintariukas. Tad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus.

Simonas Daukantas, pirmasis mūsų istorikas, štai ką pažymi savo raštuose: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi”. Šią žinią S. Daukantas bus paėmęs iš vokiečių ordino kronikų. Galima ja tikėti, nes etimologiškai, savo kilme žodis „Dievas” yra siejamas su diena, taigi šviesa.

Kronikas pavarčius, galima ir kitų žinių trupinėlių apie senovės lietuvių religines pažiūras ir ritualus surasti. Štai Henrichas Latvis, pirmosios išlikusios kalavijuočių kronikos autorius aprašo, kaip žirgas praneša Dievo valią, likimo ištarmę žmogui. Buvę taip: 1184 metais lyvių genties bendruomenė, gyvenusi prie Dauguvos, nesvetingai sutiko vienuolį Teodoriką, atvykusį skelbti evangelijos. Nutarė jį savo dievams paaukoti, kad laukai būtų derlingi ir nekentėtų nuo liūčių. Tačiau vis tik reikia sužinoti, ar priims dievai auką. Tada genties žmonės, vadovaujami žynio, padarė tokį burtą. Paguldė ietį ant žemės ir vedė per ją baltą žirgą. Dievo valia žirgas žengė per ietį dešine koja, kuri reiškė gyvybę. Tuomet žynys pareiškė, kad tikriausiai krikščionių Dievas sėdįs ant žirgo ir valdąs jo kojas. Reikia žirgui nugarą nuplauti, nušluostyti. Kai taip padarė, žirgas per ietį vėl žengė gyvybę reiškiančia koja. Taip brolis Teodorikas išliko gyvas, vėliau jis tapo vyskupu estų žemėse.

Lyvių gentis nėra baltai, tačiau gyvendami jų apsuptyje, daug kultūros reiškinių buvo perėmę. Žmonių aukojimas tikrai nebuvo būdingas mūsų protėvių kultams. Istorinės kronikos mini vos porą atvejų, kai po sunkių kovų su kryžiuočiais mūšio lauke karo dievo garbei buvo sudegintas belaisvis riteris su žirgu. Kas kita žirgo aukojimas: archeologai yra nustatę, kad tai būta gan dažno ritualo. Ypač vidurio Lietuvoje, palei Nemuną randama daug žirgų kapų, kurių duobės įgilintos vakarų pusėn. Ir panašu, kad jojami žirgai josna būdavo įstumiami dar gyvi… Ar tai kokių kalendorinių švenčių ritualas, ar auka karo dievui auka, nėra žinoma.

Įsidėmėtina, kad didžiąsias savo pergales Žalgirio, Oršos, Salaspilio mūšiuose Lietuvos kariai pasiekė sumaniais lengvosios kavalerijos veiksmais. Dėmesys žirgininkystei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turi gražų istorinį paliudijimą – Kristupo Manvydo 1603 metais išleistą veikalą „Hippika“. Tai europinio masto darbas. O pats gražiausias valstybės herbas Europoje – baltas Vytis!

L. Klimka

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.