Kovą pradeda šilti oras ir atbunda gamta. Peržiemoję iš šiltųjų kraštų grįžta paukščiai – pats metas pasirūpinti, kad jie turėtų jaukius namus. Laikas kelti inkilus, kad sparnuočiai turėtų kur susisukti lizdą ir saugiai išperėti jauniklius. Vis labiau urbanizuodami gamtą, žmonės iš sparnuočių atima jų natūralias buveines, todėl jauskime pareigą atiduoti jiems skolą ir pasirūpinti nameliais.

Laktų nereikia

Neretai žmonės nori padaryti patogesnį inkilą paukščiams. Pavyzdžiui, nulakuoja, nudažo ar prie landos prikabina laktą, manydami, kad paukščiams taip bus paprasčiau nutūpti. Vis dėlto, gaminant inkilą reikėtų rinktis sausas ir neobliuotas lentas, nes paukščiai dažniausiai renkasi natūralių medžiagų inkilus. Be to, kai ateina laikas ir paukščių jaunikliai yra pasirengę palikti inkilą, obliuotos lentos paukšteliams neleidžia įsikibti į inkilo sienelę, tad silpniems mažyliams inkilą palikti tampa kur kas sudėtingiau. Nepasitarnauja ir minėtos laktos – jos padeda ne paukščiams, o plėšrūnams, pavyzdžiui, kiaunėms ar katėms, pasiekti inkilą. Paukščiams tokia kartelė nereikalinga.

Svarbu žinoti ir tai, kad visoms paukščių rūšims keliami skirtingo dydžio inkilai, jie gali būti gaminami ne tik iš lentų, bet ir iš medžių rąstų – vadinamieji uoksiniai inkilai, kurie atrodo natūraliau ir mažiau išsiskiria iš gamtos. Gaminant inkilą reikėtų vadovautis trimis rodikliais: dugno vidaus plotu, vidaus gyliu ir landos skersmeniu. Zylėms ir musinukėms skirto inkilo landos skersmuo – 3,0–3,5 cm, varnėnams – 4,5–5,0 cm, naminėms pelėdoms – 13 cm, o didiesiems dančiasnapiams – net 18 cm (tikslūs inkilėlių ir landų išmatavimai pateikiami lentelėje).

Kartais inkilų landas praplatina geniai, tad toks inkilas tampa nebesaugus paukščiams – ten juos lengvai gali pasiekti plėšrūnai. Jei tokį inkilą pastebėjote, reikia ant inkilo užkalti papildomą lentelę su pragręžta landa arba dėti skardines landos apsaugas.

Vieta – svarbu

Saugumą inkilo gyventojams gali užtikrinti ir tinkamai parinkta inkilo kabinimo vieta. Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, 3–4 m aukštyje. Plėšrūnams sunkiau pasiekti inkilą, pakabintą ant pavienio medžio ar stulpo.

Inkilus reikia kabinti gerai matomoje vietoje, kad paukščiai galėtų lengvai priskristi. Eglėse iškeltus inkilus mažiau veikia saulės spinduliai, dėl tankios lajos jie mažiau šlampa, tad ilgiau išsilaiko, tačiau reikia tinkamai parinkti vietą, kad inkilo neuždengtų šakos, jis matytųsi ir būtų geras priskridimas paukščiams.

Kurdami vietas paukščiams perėti, žmonės pagerina sąlygas paukščiams įsikurti ir gyventi miškuose. Itin svarbu inkilus kelti ir nebrandžiuose miškuose, kuriuose natūralių perėjimo vietų nėra tiek daug. Pakabinus inkilą, reikėtų nepamiršti ir jo priežiūros. Kiekvienais metais rudenį ar žiemą jį reikia iš naujo išvalyti, kad jame nesikauptų lizdinės medžiagos, kuriose susikaupia drėgmė ir parazitai.

Jei paukščiai neapsigyvena iškeltame inkile, to priežastimi gali būti kaimynystė. Apžiūrėkite, ar šalia nebuvo kitų inkilų su tos pačios rūšies paukščiais, kurie didina konkurenciją ieškant maisto. Dėl šios priežasties miške inkilus rekomenduojama kelti mažiausiai 40–50 m atstumu vieną nuo kito.

Inkilai dažniau pasirenkami ir tuomet, jei jų landa atsukta į rytų, pietryčių ar pietų pusę. Taip inkilas būna pakankamai apšviestas saulės spindulių, jame laikosi optimali temperatūra, nesikaupia drėgmė ir dažniausiai vyraujantys vakarų vėjai nesiskverbia į inkilo vidų.

Inkilai mažiems paukšteliams turi būti atidaromi. Juos kasmet reikia išvalyti.

Kabinami visus metus

Nors inkilai įprastai kabinami pavasarį, juos galima kelti ir visus metus. Tuo metu, kai neperi, paukščiai ar žinduoliai inkiluose kaupia maisto atsargas ar tiesiog nakvoja. Tuščiuose inkilėliuose įsikuria ir miegapelės, šikšnosparniai, geltonkaklės pelės, skruzdės, kamanės, vapsvos, todėl iškelti inkilai yra naudingi visai ekosistemai.

Visi paukščiai peri skirtingu laiku, kartais po kelias vadas, tačiau inkilų statymas nėra paprastas užsiėmimas. Netinkamai gaminant ar statant inkilą, darbas gali nueiti šuniui ant uodegos. Svarbiausias dalykas – nuspręsti, kokiems paukščiams meistrausite būstus. Atsižvelgiant į tai, keisis jų matmenys, kėlimo būdai. Inkilų reikia ne tik paukščiams, bet ir šikšnosparniams, drugeliams, bitėms, vapsvoms, kamanėms ir net... boružėms.

Inkilai pagal dydį skirstomi į mažuosius, skirtus zylėms, varnėnams, ir didžiuosius, skirtus pelėdoms, didiesiems dančiasnapiams, žalvarniams, kukučiams. Daugiausia inkilų pagaminama varnėnams, zylėms, margasparnėms musinukėms, kitiems smulkiesiems sparnuočiams. Inkilo dydis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, kokie paukščiai jame apsigyvens. Tačiau turi įtakos ir kiti dalykai: inkilo vidaus šviesumas, temperatūra jame ir net spalva.

Ilgalaikiais tyrimais nustatyta, kad margasparnės musinukės labai mėgsta inkilus, kurių vidus šviesus. Tokie būna ką tik iškelti sparnuočių būstai. Po kelerių metų jų vidus patamsėja, margasparnės musinukės vengia tokiuose inkiluose perėti. Didžiosios ir mėlynosios zylės, atvirkščiai, nemėgsta šviesaus inkilo vidaus ir pro jo plyšius besiskverbiančios šviesos. Joms labiau tinka būstai, ne vienus metus kabantys medžio šešėlyje.

Medžiagos

Lentos paukščių nameliams gaminti turi būti neobliuotos, nes obliuotos iš lauko pusės greičiau pūva, be to, paaugę ir lizdą paliekantys jauni paukšteliai lengviau pasiekia inkilo landą, besikabindami nagais už neobliuotų lentų sienelių.

Inkilo vidų dar galima išbraižyti aštriu daiktu (peiliu, kaltu, vinimi ir pan.) skersinėmis linijomis (įrantais) arba horizontaliai prikalti juosteles prie priekinės ir galinės sienelių. Taip pat lentos turi būti maždaug 2,5 cm storio, sausos, nes šlapios lentos džiūdamos suskilinėja. Geriausiai tinka pušų, eglių, ypač drebulių lentos – ši mediena atspari drėgmei, inkilai ilgiau tarnauja.

Dažnai daroma klaida – prikalamas inkilo stogelis. Jį reikėtų prisukti 3–4 medvaržčiais, kad vėliau būtų patogu nuimti ir išvalyti inkilo vidų.

Labai svarbu, kad inkilo stogelis šonuose išlįstų 2–3 cm, o priekyje – net 6–10 cm, tada lyjant vanduo nutekės ir sienelėse nesikaups drėgmė. Inkilo dugne reikia išgręžti 3–4 skylutes (3–5 mm skersmens), kad iš vidaus pasišalintų drėgmė, išbėgtų į vidų patekęs lietaus vanduo, sniegas.

Priekinė inkilo dalis gaminama iš vientisos lentos, nes landą kertantis tarpelis gali tapti spąstais paukščiams. Kad inkilas sparnuočiams ilgiau tarnautų, stogelį galima apskardinti, iš lauko pusės impregnuoti drėgmei atspariomis medžiagomis.

Tvirtinimas

Inkilus galima kelti miškuose, parkuose, soduose. Renkantis vietą, reikia atsižvelgti į tai, kam jie bus skirti. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, sodybos, parkai.

Inkilus medyje reikia tvirtinti taip, kad prie jų paukščiai galėtų laisvai priskristi. Stambesnieji sparnuočiai – pelėdos, žalvarniai, klykuolės, didieji dančiasnapiai – nesirenka miško tankmėje iškeltų inkilų. Dauguma paukščių nemėgsta savo rūšies gentainių kaimynystės, todėl to paties tipo inkilų greta geriau nekelti. Smulkiesiems sparnuočiams inkilai keliami kas 25–30 m, stambiems paukščiams (pelėdoms) – pavieniui, nes jiems reikalinga didelė (1–1,5 km) maitinimosi teritorija.

Prie medžio inkilai tvirtinami įvairiais būdais. Dažniausiai jie prikalami prie kamieno, nes pelėdos, klykuolės ir kiti didesni paukščiai, perintys inkiluose, labai nemėgsta, kai jie siūbuoja, vengia juose perėti jauniklius. Miškuose tai nėra blogai, tačiau soduose geriau inkilus ant medžių kabinti. Inkilus miškuose ir parkuose geriau prikalti prie kamieno, o didesnius dar ir pritvirtinti iš šonų, kad jie nesiūbuotų.

Kenkėjai

Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams, yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai. Todėl keliant inkilus didesniems paukščiams būtina įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno – ne žemiau kaip 1,5 m aukštyje apjuosti jį 90 cm pločio skardos juosta.

Be to, reikia nepamiršti, kad didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius, atokiau vienas nuo kito augančius medžius. Atstumas tarp medžio su inkilu ir gretimų medžių lajų turėtų būti ne mažesnis kaip 5–6 m. Miškuose smulkiųjų sparnuočių inkilai dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurie, prasiplatinę angą, sunaikina ten perinčio paukščio kiaušinius, jauniklius. Todėl būtina landą apkalti skardos žiedeliu arba aplink ją prikalti eilę trumpų vinių su didelėmis galvutėmis.

Dar vienas būdas – nedidelėje (maždaug 2 cm storio) lentelėje pragręžti landos dydžio kiaurymę, lentelę prikalti prie priekinės inkilo sienelės taip, kad angos sutaptų. Toks priedas apsaugos inkile perinčius paukščius ne tik nuo genių, bet ir nuo plėšrūnų, nes pailgėjusi landa trukdo pasiekti giliau inkile esantį lizdą. Tokiu būdu galima susiaurinti ir genių praplatintas inkilų landas.

Dar vienas gana paprastas apsaugos nuo plėšrūnų būdas – padaryti maždaug 6 cm į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį. Šis savotiškas inkilo „prieangis“ netrukdo smulkiesiems paukščiams patekti į vidų, o plėšrūnams (katėms, kiaunėms) inkilo vidus tampa nepasiekiamas nei iš apačios, nei nuo stogelio.

Kokie turėtų būti inkilų matmenys?

Parengta pagal Lietuvos ornitologų draugijos informaciją