Kiekvienais metais genime vaismedžius. Visada manėme, kad geriausia tai daryti tik anksti pavasarį. Tačiau pastaruoju metu pateikiama vis daugiau informacijos apie tai, kad geriau būtų genėti vasarą. Gal galite paaiškinti, kokie vasarinio genėjimo privalumai?“ – klausia Benjaminas.

Atsako „Sodaitytės“ medelyno savininkė Danutė Manarkienė.

Skiriamas žiemos (ne vegetacijos metu) ir vasaros genėjimo laikotarpis. Dažniausiai genima ne vegetacijos metu. Mažuose soduose galima pradėti genėti vasario–kovo mėnesiais, o baigti balandį. Tai – geriausias obelų, kriaušių ir slyvų genėjimo laikas. Stambiuose soduose, kur genėjimas užtrunka ilgiau, jį galima pradėti sausį ir tęsti iki gegužės, kol vaismedžiai nepradeda žydėti. Jei genėjimą tenka pradėti anksti, iš pradžių genimos žiemą ištvermingiausių veislių obelys – ‘Mekintošas’ ir iš jo kilusios veislės: ‘Melba’, ‘Lobo’, ‘Kortlendas’, ‘Spartanas’ ir kt. Po to genimos jautresnės šalčiui obelys, o vėliausiai – kriaušės, slyvos ir vyšnios. Daugelis tyrimų ir stebėjimų parodė, kad žiemos pradžioje nugenėtų jautresnių vaismedžių pašąla arti pjūvio esantys audiniai, o kartais – ir visas vaismedis. Visus vaismedžius galima genėti iki pat žydėjimo ir net žydinčius. Tačiau genėti geriausia būtų baigti iki balandžio vidurio, nes vėliau prasideda svarbesni darbai – purškimas ir dirvos priežiūra. Vasarą genima nuo birželio iki rugsėjo. Senuose sodininkystės vadovuose galima rasti vasaros genėjimo aprašymų. Šis metodas paremtas nuolatiniu ūglių pinciravimu (trumpinimu) siekiant sustabdyti jų augimą ir paversti juos mažosiomis vaisinėmis šakutėmis. Toks būdas buvo taikomas Prancūzijos rūmų ir dvarų soduose, auginant dirbtines žemaūges obelų ir kriaušių formas. Pinciruojant ūglius, buvo skatinamas derėjimas ir kartu ribojamas vaismedžių augimas. Pradėjus XX a. pradžioje auginti žemaūges obelis ir kriaušes pramoniniuose soduose, jas rekomenduota genėti panašiai, kaip dekoratyvinėje sodininkystėje. Todėl prieškariniuose leidiniuose galima rasti stipriai augančių ir žemaūgių vaismedžių genėjimo aprašymų. Vėlesni tyrimai parodė, kad, nepaisant to, jog žemaūgiai vaismedžiai geriau pakelia stiprų genėjimą negu aukštaūgiai, skirtingų genėjimo būdų jiems nereikia taikyti. Priešingai, juos galima genėti labai mažai, nes ant jų išauga mažiau stiprių ūglių. Šiuo metu klasikinis Loreto genėjimo metodas taikomas tik kai kuriuose sodybiniuose sodeliuose Vakarų Europoje. Genėjimas vasarą labiau stabdo vaismedžių augimą negu genėjimas žiemą. Nugenėjus vasarą, išauga mažiau ūglių negu nugenėjus žiemą. Todėl jei reikia susilpninti vaismedžių augimą tankiai susodintuose intensyvaus augimo soduose, jie genimi vasarą. Liepą patrumpinamos stipriai augančių metūglių viršūnės arba iki pagrindo išpjaunami nereikalingi ūgliai. Intensyviuose soduose vis dažniau genima vasarą, kad pagerėtų vaisių spalva. Išpjaunami ant pagrindinių šakų išaugę vilkaūgliai ir stiprūs metūgliai viršutinėje vainiko dalyje. Norint gauti gerus rezultatus, juos reikia pašalinti ne vėliau kaip keturios savaitės prieš vaisių skynimą. Vilkaūglius šalinti vasarą ekonomiškiau, nes tada mažiau reikia genėti ne vegetacijos metu. Iki vaisių skynimo genimi tik tais metais išaugę nederantys ūgliai. Nuskynus vaisius, galima genėti taip pat, kaip genima ne vegetacijos metu. Trešnes ir vyšnias reikia genėti tik vasarą, nuskynus uogas, nes tuo metu jos mažiausiai užsikrečia žievės ir medienos ligomis.