Pirmąkart požeminiai vandenys Lietuvoje pradėti registruoti prieš septynis dešimtmečius. Kodėl svarbu žinoti, kokie gėlo vandens ištekliai slūgso po žeme ir kuriam laikui jų užteks?

Lietuvos geologijos tarnybos vadovas Jonas Satkūnas patvirtina, kad Lietuva – viena daugiausiai gėlo vandens atsargų turinčių valstybių Europoje. Pasak jo, Lietuva ir Danija yra vienintelės šalys Senajame žemyne, kurios yra visiškai apsirūpinusios gėlu požeminiu vandeniu.

„Tai yra išimtinė privilegija, sukurta gamtos, tuo pačiu tai yra savu laiku padaryti hidrogeologų darbai. <...> Galime tikrai pasigirti, kad turime beribius išteklius. <...> Iš žemės gelmių galima išsiurbti 3,75 milijono kubinių metrų per parą. Tokį kiekį galima siurbti saugiai, požeminio vandens balansas nebus pažeistas“, – sako J. Satkūnas.

Anot specialisto, Lietuvos gyventojai šiuo metu sunaudoja apie 0,5 mln. kubinių metrų per parą – tai yra 12–14 proc. visų išžvalgytų požeminio gėlo vandens išteklių.

Geologijos tarnybos vadovas teigia, kad vandens kokybė Lietuvoje yra aukšto lygio, tiesa, skirtingų regionų požeminis vanduo turi savo specifiką.

„Vienas vanduo slūgso vienose uolienose, kitas – kituose gyliuose. Lietuvoje yra tam tikrų niuansų. <...> Šiaurės Lietuvos požeminis vanduo turi didelius sulfatų kiekius. Taigi vanduo gali net turėti karstelėjusį skonį. Vakarų Lietuvoje gali būti šiek tiek padidinti florido kiekiai. Rytų Lietuvoje vanduo turi daugiau geležies“, – pasakoja J. Satkūnas.