Ar Lietuvoje šiuo metų laiku augalininkystės ūkyje gali būti pats darbymetis? Ar vos 8 hektarų ūkis gali būti rentabilus, pelnęs užsienio partnerių pripažinimą? Pasirodo, gali, jei jame auginamos gėlės.

Nuspėti madas

Būtent dabar, vasario pabaigoje – kovo pradžioje, Kauno rajone, Kuro kaime, gėlininkystės ūkį valdančio Simo Zarecko komanda pluša po 12–16 val. per parą. Šildomuose šiltnamiuose kasdien dauginama, išpikiuojama ir persodinama tūkstančiai gėlių daigelių.

„Gėlininkystės veiklos mastą įprasta matuoti ne valdomos žemės plotu, bet sukuriamo produkto kiekiu. O jo pagaminti mums pavyksta nemažai“, – su šypsena kalba 0,6 ha šildomų šiltnamių erdvėje šeimininkaujantis S.Zareckas.

Paklaustas, kas jo ūkį šiandien išskiria iš analogiškų ūkių grupės, pašnekovas teigia, kad tikriausiai lankstumas ir gebėjimas persiorientuoti, atsižvelgiant į sparčiai kintančios rinkos poreikius. Todėl šiomis dienomis, kai ūkio komanda po darbo eina ilsėtis, pats Simas sėda prie kompiuterio ir

iki išnaktų analizuoja verslo pasiūlymus, kurių sulaukia labai daug. Tenka greitai apsispręsti, kuriuos priimti, o kuriuos atmesti.

„Didžiąją dalį sodinamosios medžiagos pastaraisiais metais perkame iš užsienio. Kartais nutinka, kad užsakome vienokių veislių, o kai ateina laikas augalus atsiųsti, paaiškėja, jog gausime tik alternatyvią veislę ir, deja, prastesnę. Taigi tenka skubiai priimti sprendimą, ar su pakeitimu sutikti, ar siūlomų augalų šiemet neauginti, – gėlininkystės verslo niuansus atskleidžia S.Zareckas ir priduria, kad gėlininkui kaip ir drabužių modeliuotojui labai svarbu sugebėti nuspėti būsimo sezono madas. – Tai kasmet bene didžiausias mūsų galvosūkis ir diskusijų su komandos nariais objektas. Turime nuspėti, kokių gėlių rūšių ir veislių tikslinga mažinti, o kokių – didinti. Skaičiuojame, kad jei po sezono į komposto kaugę sliekams pamaitinti išmetėme mažiau nei 10 proc. produkcijos, vadinasi, mados tendencijas nuspėti pavyko.“

Gėlių augintojas sako pastebintis, kad gėlės kaip ir drabužiai, laiko ratui apsisukus, grįžta į madą. Pasak S.Zarecko, pernai fantastiškai gerai uždirbo tie, kurie augino paprasčiausiais krūmines petunijas. „Mes nuo šių gėlių savo verslą kadaise pradėjome, todėl atrodė, kad šiuo metu jos jau niekam nebeįdomios. Pasirodo, klydome. Tačiau iš mados beveik niekada neišeina įvairių veislių pelargonijos ir begonijos. Beje, pastaruoju metu perkamos brangesnės gėlės“, – pastebi pašnekovas.

Didžioji dalis daigų parduodama 200 smulkesnių ūkių, kuriuose jie toliau auginami.

Atkeliauja lėktuvais

S.Zarecko ūkio specializacija – didmeninei ir mažmeninei prekybai skirtų vienmečių gėlių auginimas. Tiesa, neseniai pradėti auginti ir vis didesnį populiarumą Lietuvoje įgyjantys daugiamečiai viržiai bei šilauogių sodinukai. „Šilauogių rinkos kaina labai aukšta, nors jų auginimo savikaina nėra didelė. Mes sugebame jas išauginti ne blogiau nei kaimynai lenkai, tad kodėl to nedaryti patiems?“ – verslo nišą atskleidžia pašnekovas.

Paklaustas, ar bent pats suskaičiuoja, kiek ir kokių veislių bei rūšių

augalų auga jo valdose, S.Zareckas teigia, kad skaičius kasmet didėja. Dalis motininių krūmelių, kurių viršūnės skinamos ir įšaknydijamos, auginama visus metus, kita dalis gėlių išsiauginama iš sėklų. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau sodinamosios medžiagos perkama iš užsienio šakelių pavidalu.

„Pačios gražiausios, homogeniškiausios yra klonuotos gėlės, t. y. išaugintos iš vieno motininio augalo“, – teigia patyręs gėlininkas.

Jis pasakoja, kad būsimo derliaus motininė medžiaga ūkį yra pasiekusi iš Kenijos, Etiopijos, Brazilijos, Tailando, Izraelio ir kitų šalių. Pats augintojas nuolat vyksta į įvairiose užsienio šalyse vykstančias gėlininkystės parodas, gėlių augintojų ūkius ir ten žvalgosi naujų, nematytų augalų.

„Tarime, Kenijoje, 2 km aukštyje virš jūros lygio, šiuo metu klimatas yra toks, koks Lietuvoje būna vasarą. O mums ir reikalingi daigai iš ten, kur jie yra prisisotinę saulės, tvirti ir sveiki“, – aiškina jis.

Svetur nuo motininių augalų nuskintos šakelės lėktuvais atskraidinamos tiesiai į Vilniaus oro uostą, kartais perkamos per tarpininkus olandus. „Tokių įsigytų šakelių kiekis siekia šešiaženklį skaičių. Ūkyje šios šakelės įšaknydijamos. Vėliau prekyba sutvirtėjusiais augaliukais plėtojama dviem kryptimis: didžiąją dalį perka apie 200 smulkesnių šalies gėlininkystės ūkių ir toliau augina, mažesnioji dalis toliau auga pačiame ūkyje ir per sezoną išparduodama savivaldybėms, įvairioms įstaigoms, turgaviečių prekybininkams bei tiesiog gėlių mėgėjams, kurie atvyksta į ūkį“, – vardija S.Zareckas.

Kita dalis produkcijos – iš sėklų auginamos gėlės. Brangesnes rūšis ūkis sėja pats, pigesnes iš Europos tiekėjų perka jau pasėtas ir paaugusias. „Vien našlaičių veislių įvairovė tokia didelė, kad tenka gerokai pasukti galvą, kurias pasirinkti. Kasmet balandžio mėnesį, kai šios gėlės perkamiausios, jų krūmelių pražydiname apie 130 tūkst. vazonėlių“, – skaičiuoja gėlininkas.

Be ES pagalbos

Sodybą atokiame Kuro kaime S.Zareckas teigia įsigijęs jau ausdamas mintį plėtoti augalininkystės verslą. Kaip pats sako, visos iki šiol į ūkį įdėtos investicijos yra tik iš savo uždirbtų lėšų ir protingos rizikos verslo pradžioje.

„Pajuokauju, kad Napoleonas kadaise tik svajojo šv. Onos bažnyčią iš Vilniaus persinešti į Paryžių, o mes savo šiltnamius iš tiesų persinešėme iš Švedijos. Pirkome juos naudotus, išmontavome, parsivežėme ir iš naujo sustatėme. Taip iki šiol daro daugelis Lietuvos gėlių augintojų, – pasakoja verslininkas. – Buvo ir kitas kelias – pasinaudoti žemės ūkio plėtrai skiriama ES parama. Tačiau, kalbant apie šiltnamių rėmimą, įžvelgiu daug nesąžiningumo ir lobizmo apraiškų. Man tai nepriimtina. Parama dažniausiai skiriama daržovių augintojams, tačiau iš tiesų šildomuose šiltnamiuose šalia daržovių auginamos ir gėlės, ir kitokia produkcija. Be to, jeigu investuoji naudodamasis ES parama, neabejotinai brangiau kainuoja ir statybinės medžiagos, ir darbas. Naudota įranga man kainavo keleriopai pigiau nei nauja, o veikia  nepriekaištingai“, – džiaugiasi pašnekovas.

Žemina augintoją

Paklaustas, kodėl Lietuvoje įvedus eurą akivaizdžiai šoktelėjo gėlių kainos, S.Zareckas tvirtina, kad tai mažmenininkų prekybininkų triukas.

„Atvirai sakant, pasibaisėjau pamatęs, kad prekybos centre vazonėlyje pasodintas remontantinės braškės daigas kainuoja 9,9 euro. Argi už šį augalą anksčiau esame mokėję 35 litus? Tarkime, krūmines pelargonijas prekybos centrai iš ūkių perka po 1 eurą, o parduoda po 3,5 euro. Net jei prekybininkai norėdami pritraukti pirkėją taiko 30 proc. nuolaidą, vis tiek uždirba labai gerai. Todėl, išskyrus vieną, kuriam rudenį tiekiame chrizantemas ir viržius, su didžiaisiais prekybos centrais nebendradarbiaujame. Mat jų siūlomos sąlygos žemina augintoją“, – savo nuostatą dėsto pašnekovas.

Jo pastebėjimu, kainas yra kilstelėję ir turgaus prekeiviai, tačiau tai esą normalu, nes anksčiau šių žmonių pelno marža buvo santykinai labai maža. „Europoje įprasta, kad didmeninės ir mažmeninės prekybos prekių kainų santykis būtų 1:2, nes mažmenininkams ne viską pavyksta parduoti, ką būna nusipirkę, – kalba S.Zareckas ir priduria, kad didžiausi konkurentai Lietuvos gėlių augintojams yra ne olandai, kaip daugelis įsivaizduoja, bet kaimynai lenkai. – Su užsieniečiais konkuruoti sunku dėl skirtingų energetikos kaštų, todėl patys žiemą kietuoju kuru šildome tik tuos šiltnamius, kuriuose žiemoja motininiai augalai.“

Paskatino studijos

Ūkininkas prisipažįsta, kad rimčiau eksperimentuoti su augalais ir netgi iš to užsidirbti pradėjo dar paauglystėje įsirengęs šiltnamį virš garažo esančiame balkone. O kai baigus mokyklą atėjo metas apsispręsti, ką studijuoti, nekilo abejonių, kad sieks įgyti agronomo profesiją Aleksandro Stulginskio universitete (tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje). „Be abejo, patirties įgyjama dirbant, tačiau teorinių žinių bagažas ir bendrasis suvokimas apie augalo genetiką, fiziologiją, mano manymu, būtinas kiekvienam, planuojančiam veiklą šiuolaikiniame agroversle“, – savo požiūrį atskleidžia S.Zareckas. Be to, studijų metais universitetas suteikė galimybę padirbėti Jungtinės Karalystės žemės ūkyje ir sukaupti neįkainojamos patirties, be kurios sukurti tokį ūkį nebūtų pavykę.

Laura Žemaitienė