Gandrų sugrįžtuvės – visų sodiečių kiekvieną pavasarį laukiamas įvykis. Kaime gandrai itin laukiami, jie laikomi savotišku sėkmės ženklu, kiti net tiki, kad jei sodyboje apsigyvena gandras – žaibas į namus netrenks. Tačiau šiemet kai kurie gandrų lizdai ištuštėjo net nesulaukę liepos. Vieni sodiečiai pasakoja apie rastus ant žemės išmestus anksčiau lizde tupėjusius gandriukus, kiti tikino matę, kaip patys gandrai juos ėmė ir prarijo. Tačiau mokslininkų tokia gandrų elgsena nestebina. Tai esą rodo, kad gandriukai galėjo neišgyventi dėl prastų oro sąlygų arba dėl maisto stygiaus.

Išmetė visus vaikus

Prienų krašte gyvenanti Sofija Šležaitė šį pavasarį kaip visuomet laukė į sodybą grįžtančių gandrų. Jie ant stulpo iškeltame lizde apsigyvena kiekvienais metais ir dar nė karto lizdas nebuvo apleistas. „Labai dažnai dėl lizdo virdavo kovos, kai lizde apsigyvenus vienai porai, aplink juos ratus pradėdavo sukti kiti. Šis pavasaris apsiėjo be didelių grumtynių, gandrai sugrįžo, ėmė neštis šapus į lizdą“, – pasakoja S.Šležaitė.

Greitai lizde sudėti ir kiaušiniai. Ne taip jau retai pasitaikydavo, kad iš lizdo gandro kiaušinis iškrisdavo pats arba jį išspirdavo gandrai. Šiemet moterį nustebino tai, jog iš lizdo buvo išmesti visi trys gandriukai. „Suprantu, kad kartais išmeta lauk vieną ar du, o dabar – visus. Nė vieno vaiko šeimyna nepasiliko... Kaip tai suprasti, galbūt jiems maisto labai stinga? Liko nesmagu širdyje, kad ne tik jauniklių nebus, bet ir patys gandrai nebesilaiko lizde“, – apgailestauja Sofija.

Surijo savo vaikus

Panašią istoriją VL pasakojo ir rokiškėnas Giedrius. Jo sodyboje lizdą gandrai sunešė prieš šešerius metus ir, kaip jau tapo įprasta, atsikraustė į elektros stulpą. Pasak vyriškio, gandrai buvo nuolatiniai sodybos svečiai vasaromis, o praėjusiais metais jie išaugino tris atžalas. „Šiemet bevaikščiodamas kieme nustėrau pamatęs kraupoką vaizdą. Gandras snape laikė savo jauniklį ir jį tiesiog prarijo. Žinau, kad gandrai plėšrūs paukščiai, bet kad jie suvalgytų savo pačių išperėtus vaikus...“ – nuostabos neslepia rokiškėnas.

Kiek gandriukų buvo išperėta, vyriškis nespėjo pamatyti, tačiau du buvo praryti jo akivaizdoje, o vieną negyvą surado iškritusį ant žemės. „Man gandras yra ypatingas paukštis. Kai jie namuose, atrodo, pati sodyba jaukesnė. Jau įpratome rytais nubusti nuo jų kalenimo. Gaila, kad gandriukų nebus, jų kiekvienais metais labai laukiame“, – atsidūsta gražios kaimynystės netekęs Giedrius.

Mėnesio amžiaus gandriukui – 0,5 kg maisto

Tai, kad gandrai galėjo praryti smulkesnius savo vaikus, nestebina gandrų tyrėjos, Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkės Daivos Vaitkuvienės. Pasak jos, jeigu susiklosto itin nepalankios sąlygos ir maži palikuonys neišgyvena, gandrai į tai žiūri gana pragmatiškai – jiems tai greitas kalorijų šaltinis.

„Žmogui matyti gandrą, ryjantį savo vaiką, yra skaudu, tačiau gamtoje viskas kitaip. Gandras perėjimui ir maisto paieškai išeikvoja daug energijos. Įsivaizduokite, mėnesio amžiaus gandriukui per dieną reikia atnešti 0,5 kg maisto. O jeigu jauniklių daugiau – darbo iš tiesų nemažai, nes juk ir pačiam gandrui reikia maitintis. Jam visuomet reikia energijos, todėl žuvęs jauniklis jam tiesiog yra energijos šaltinis, jis jį be jokių sąžinės priekaištų suvartoja“, – dėsto mokslininkė.

Per daug nesisieloti dėl gandrų suryjamų jauniklių ragina ir Žagarės regioninio parko direkcijos ekologas Saulius Mitrikas. Anot jo, gyvūnai ir paukščiai gyvena gamtos ritmu, todėl žmonėms būdingomis emocijomis jie nesivadovauja. Jis primena dar vieną pavyzdį iš triušių augintojų gyvenimo. „Atrodo, triušiai nėra plėšrūs gyvūnai, tačiau jeigu jie atveda jauniklius ir supranta, kad jiems išmaitinti neužteks maisto ar vandens – juos suvalgo. Gyvūnai turi savo taisykles ir jos niekaip nedera su žmogaus gyvenimu“, – pabrėžia ekologas.

Pirmas mėnesis pats sunkiausias

D.Vaitkuvienės teigimu, išmesti iš lizdo kiaušinius ar jau išsiritusius, paaugusius gandriukus jų tėvus dažniausiai skatina maisto trūkumas. Be to, gandrai gali matyti, kurie palikuonys silpnesni ir migracijos kelionės į šiltuosius kraštus tiesiog neišvers. „Kam maitinti vaiką, kuris bus silpnas ir nepajėgs pasiekti jų kelionės tikslo? Be to, jeigu vasara sunki, stinga maisto, gandrai sumažina jauniklių skaičių. Juk jie mažesnėmis porcijomis neskirstys maisto visiems, nes paprasčiausiai gandriukai pradėtų badauti ir nesukauptų reikalingos masės. Reikia suprasti, kad silpnesni gandrai neištvers ilgos migracijos ir tiesiog žus. Suaugę gandrai, priklausomai nuo situacijos, palikuonių pasilieka tiek, kiek pajėgia juos išmaitinti“, – paaiškina mokslininkė.

Gandriukai ypač jautrūs pirmąsias keturias savaites po jų išsiritimo. Jų termoreguliacija dar neveikia taip, kaip suaugusių paukščių, todėl jiems išaugti reikia daug šilumos. Prieš kelias dienas praūžusios audros buvo itin pavojingos, lietus galėjo užplakti gandriukus. Be to, dėl vėsių orų jie galėjo sušalti, nepaisant to, kad tėvai juos šildė ir glaudė po sparnais.

„Mes esame pastatę kameras prie vieno gandrų lizdo Vilniaus rajone. Birželio 13 d. lizde glaudėsi trys nedideli gandriukai, jie buvo sveiki ir gyvi. Kitą dieną užėjo labai smarkus lietus. Dar ryte jie visi buvo gyvybingi, bet vakarop, nustojus lyti, matėsi, kad lizde kruta tik du jaunikliai, o trečias nerodė jokių gyvybės ženklų, jis gulėjo prie pat krašto. Jis neišgyveno. Buvo per daug šlapia ir šalta. Šiuo metu gandriukai jau yra paaugę, todėl jeigu tokio amžiaus jauniklis neišgyvena, jis tiesiog išmetamas, nes jo praryti suaugęs gandras nepajėgia. Jeigu iš lizdo išmesti visi jaunikliai, realu, kad jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neišgyveno. Taip galėjo atsitikti dėl ligos, šalčio, drėgmės ar kitų priežasčių“, – paaiškina D.Vaitkuvienė.

Kokia gandrų elgsena netekus savo jauniklių? Jie laikosi prie lizdo ar traukia į laukus? Mokslininkė pastebi, kad jų elgesys nėra vienodas. Vieni sparnus pakelia ir išskrenda maisto ieškoti į laukus, ten būna ištisą dieną, o į lizdą grįžta tik nakvynei, kiti į lizdą negrįžta ir apsinakvoja ant ūkinių ar gyvenamųjų namų stogų, medžių šakų.