Sodybos saugojimas – pačių sodiečių reikalas. Tačiau gamtos išdaigos jų šeimininkus verčia susimąstyti – investuoti į draudimą ar ne? Vieniems tai patraukli alternatyva saugant savo būstą ar ūkinius pastatus nuo gaisro, žaibo, ilgapirščių, snygio, medžio ar jo šakos griūties, kitiems siūloma draudimo kaina atrodo sunkiai įkandama. Savo ruožtu draudikai tikina, kad dažnėjančios gamtos stichijos didina žmonių norą apdrausti savo turtą.

Kol kas per brangu

Į VL redakciją kreipęsis Martynas Baleckas pasakojo seniai norėjęs apdrausti savo sodybos gyvenamąjį namą. Tačiau jį stabdo tik viena – didelė draudimo įmoka, mat namas restauruotas, tačiau labai senas. Jį pastatė jo proseneliai prieš kiek daugiau nei šimtą metų. Be to, sodyba nėra nuolat gyvenama, joje lankomasi dažniausiai tik šiltuoju sezonu.

„Žiemą atvykstu tik savaitgaliais pasižiūrėti, ar nieko neatsitiko vamzdynams, nes buvo atvejų, kai jie nuo šalčio sprogo. Žiurkės, pelės irgi buvo padariusios žalos – jos nugraužė kanalizacijos vamzdžius. Taip pat šią žiemą buvo iškritęs snygis, kieme buvo pilna nulūžusių medžio šakų. Parašiau laišką vienai draudimo bendrovei, tačiau man suskaičiuota draudimo įmoka pasirodė stipriai per didelė, per mėnesį būtų tekę mokėti apie 20 eurų. Tačiau su draudimu nepasiderėsi“, – sako per kišenę stipriai kirsiančiomis draudimo įmokomis nepatenkintas pašnekovas.

Apsidraudė nuo vagysčių

Tuo metu Algimantas jau spėjo pasinaudoti draudimu. Jis savo būstą ir ūkinius pastatus buvo apdraudęs nuo vagysčių ir įsilaužimo. Kadangi jis gyvena kaime, į kurį jau ne kartą buvo įsilaužę ilgapirščiai, vyriškis pasimokė iš kaimynų klaidos ir turtą apsidraudė. Jis įsitikinęs, kad vagys organizuoja „pažintines keliones“ po kaimus, juose reguliariai lankosi, stebi, kada sodybose lankosi savininkai, kokią techniką, įrangą laiko sandėliukuose, garažuose ir, pasitaikius gerai progai, lenda vidun.

„Visos kortos sukrito taip, kad įsilaužti pas mane buvo labai lengva. Viskas įvyko praėjusių metų lapkritį. Tą naktį kaime siautė didelė audra, manęs sodyboje nebuvo. Kaimas buvo praktiškai tuščias, nes jis lankomas daugiausia vasarą. Vieni kaimynai iš Vilniaus, kiti – iš Panevėžio. Nieko tuo metu kaime nebuvo, ten nuolat gyvena tik vienas žmogelis, bet jis įsikūręs daug toliau. Po vagystės jis pasakojo nematęs ir negirdėjęs atvykstančio automobilio“, – prisimena pašnekovas.

Iš garažo tuo metu ilgapirščiai išnešė guminę valtį, žoliapjovę, statybinius įrankius ir kitus smulkius, vertingus daiktus. Jis patirtą žalą įvertino 3 tūkst. eurų. Po šio itin nemalonaus įvykio vyriškis bent pasidžiaugė tuo, kad už gautą draudimo kompensaciją įsigijo naują valtį, atsinaujino turėtą įrangą. „Nesmagu, kad kažkas įsilaužė į namus, tiesiog lieka bjaurus jausmas. Iš karto po šio incidento teritorijoje įsirengiau kameras, žinoma, pakeičiau spynas“, – sako iš savo klaidos pasimokęs Algimantas.

Priekaištai dėl medžio

Keistoje situacijoje sako atsidūręs dar vienas sodietis Marius. Jis pasakoja, kad prieš kelias savaites jo kieme „išdygęs“ kaimynas atėjo su pretenzija dėl medžio. Istorija tokia, kad du kaimyninius sklypus riboja medžių eilė. Vienas iš medžių – senas, tačiau sveikutėlis beržas, kuris ir neįtinka naujakuriams. Jie pastatė savo namą visai šalia beržo ir dabar baiminasi, kad užėjus stipriam vėjui jis gali užvirsti ant jų stogo.

„Bet juk ne mes tą medį sodinome prie jų namo... Jie žinojo, kad medis ten per amžius stovėjo ir niekam nekliudė. Vėjas taip pat pučia ne taip, kad medis griūtų ar lūžtų į jų pusę. Tačiau kaimynas kalbėjo trumpai ir griežtai. Esą jis apsidraudė namą, o jeigu medis jį apgadins, draudėjas kompensaciją bandys išieškoti iš medžio savininko. Nežinau, ar tokia tvarka iš tiesų egzistuoja, būtų gerai, kad kas nors išaiškintų, kaip yra iš tiesų“, – gūžteli pečiais Marius.

Pasak Mariaus, medžio pjauti jam visai nesinori, nes medis ne tik gražus, sveikas, bet ir tarnauja kaip priedanga nuo kaimynų žvilgsnių. Jis tikina nenorintis pridaryti kaimynams nepatogumų, svarstytų galimybę jį nugenėti, tačiau visiškai su medžiu atsisveikinti jis neketina.

Kada gali likti kaltas?

VL kreipėsi į draudėjus dėl situacijos paaiškinimo. Vienos iš draudimo įmonių atstovė Indrės Trakimaitės-Šeškuvienės teigimu, visa esmė, ar beržo savininkui kaimynui kyla civilinė atsakomybė dėl beržo nugriuvimo, ar ne. Ji patikslina, kad civilinės atsakomybės buvimas ar nebuvimas yra nustatomas įstatymuose, o esant nesutarimams padeda teismai. „Jei beržas iš tiesų buvo pavojingas, papuvęs, ir kaimynas elgėsi aplaidžiai jo nesutvarkydamas, tuomet civilinė atsakomybė jam turėtų kilti. Jeigu draudikas atlygina žalą, jis turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį – kaltininką. Bet jei beržas tvirtas ir kaimynui dėl jo nulūžimo per stiprią audrą civilinė atsakomybė nekiltų, tai draudikas negalėtų regresuoti į kaimyną“, – aiškina specialistė.

Sodiečio susirūpinimą pabandė išsklaidyti ir kitos draudimo įmonės atstovė Milda Lomsargienė. Ji akcentuoja, kad jei asmens sklype esantis senas medis nulūš ir pažeis kitame sklype esantį namą, draudimo bendrovė turėtų teisę susigrąžinti išmokėtą sumą iš medžio savininko. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į papildomus faktorius: medžio būklę, ar savininkas ėmėsi tinkamų veiksmų, kad medis nelūžtų. Taip pat svarbu nepamiršti, kad senų suaugusių medžių savavališkai pjauti negalima, tam reikia gauti leidimą iš seniūnijos. Apibendrinant, tokio tipo žalų pasitaiko itin retai.

Kas lemia draudimo kainą?

VL draudimo įmonės specialistės pasiteiravo, kaip pastaraisiais metais kinta sodiečių susidomėjimas draudimu. Jos pastebėjimu, ne nuolat gyvenamų namų segmentas auga, o augimas svyruoja 5–15 proc. per metus ribose. Ji atkreipia dėmesį, kad žmonės draudimu dažniausiai aktyviau domisi tik po įvairiausių gamtos pateiktų siurprizų. „Po įvairių kataklizmų augimas padidėja, pavyzdžiui, pernai suaktyvėjo pirmą ketvirtį, nes turėjome neeilinę situaciją su sniegu ir šalčiais. Šiemet taip pat augimas buvo didesnis pirmaisiais mėnesiais, nes metų pradžia buvo itin audringa, stipriai siautė žiemos audros. Dažniausiai draudžiamasi standartiniu variantu, kuris apsaugo nuo pagrindinių rizikų, tokių kaip ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, vagystės ir piktavališka veika, stiklo dūžiai, elektros svyravimai ir viršįtampiai, medžių savaiminis užvirtimas“, – dėsto I.Trakimaitė-Šeškuvienė.

Matyti, kad ne visuomet gyvenamų sodybų draudimas turi didelį potencialą augti: žmonės vis daugiau jų atnaujina ir pritaiko poilsiui. Pasirinkti draudimo apsaugą savo sodybai skatina vis dažnėjančios gamtos jėgų sukeltos nelaimės, gaisro pavojus ne nuolat gyvenamoje sodyboje, taip pat dažnai vagiamos žoliapjovės ir kiti ūkio daiktai.

Jos teigimu, dažniausiai apdraudžiamos medinės ir rąstinės sodybos, o didžiausias ir dažniausias jų priešas – ugnis. Gaisrų nuostoliai, mūsų įmonės žalų duomenimis, sudaro 70 proc. visų sodybų savininkams išmokėtų žalų, o vieno gaisro vidutinis nuostolis siekia net 60 proc. daugiau nei vidutinė gaisro žala butui. Įsiplieskusios ugnies padariniai medinėms ar rąstinėms sodyboms, kurios paprastai būna įsikūrusios atokiose, gelbėtojams sunkiai privažiuojamose vietose, sunkiau likviduojami, todėl sumažinti gaisro nuostolius sunku.

Pasiteiravus, nuo ko priklauso sodybos draudimo kaina, I.Trakimaitė-Šeškuvienė paaiškina, kad tai lemia keli faktoriai. Pirma, ar sodyba nuolat gyvenama (bent 9 mėn. per metus joje kažkas gyvena), ar ne; antra, namo konstrukcija, nes mediniai ar rąstiniai pastatai yra rizikingesni nei mūriniai; trečia, sodybos amžius, nes bėgant metams inžineriniai tinklai tampa ne tokie patikimi (pavyzdžiui, sensta elektros instaliacija, didėja gaisro rizika), dažnai prie sodybų būna ūkinės ir pagalbinės paskirties pastatų, kurie padidina sodybos draudimo sumą, o tuo pačiu ir įmoką.

„Sodybų draudimo rizika vertinama kaip kelis kartus didesnė nei nuolat gyvenamo pastato dėl to, kad jos įkurtos nuošaliose vietose ir yra ne nuolat gyvenamos. Gyventojams taip pat pravartu pasirūpinti, kad sodyboje, kaip ir bet kuriame kitame nuolat gyvenamame name, būtų tinkamai įrengta elektros instaliacija, sutvarkyti židiniai ir kaminai. Kiekvienos sodybos draudimo įmoka skaičiuojama individualiai, įvertinus visas aplinkybes“, – pabrėžia I.Trakimaitė-Šeškuvienė.

M.Lomsargienė iš esmės laikosi panašios draudimo kainų politikos. Ji tikina, kad apskaičiuojant sodybos draudimo kainą, svarbios draudžiamo objekto savybės – vietovė, pastato charakteristikos, apsaugos priemonės, taip pat atsižvelgiama į individualias aplinkybes. „Svarbu paminėti, jog senų medinių, atokiai esančių sodybų rizikos vertinamos išsamiau nei nuolat gyvenamų sodybų. Be minėtų faktorių, atsižvelgiama į kliento istoriją draudimo bendrovėje, kuri turi įtakos draudimo bendrovės sprendimui suteikti apsaugą ar ne“, – dėsto ji.

Reikia vertinti individualiai

Paprašius patikslinti, ar senos, tačiau restauruotos sodybos (gyvenamojo namo) draudimas vis tiek kainuos daugiau nei naujos statybos būsto draudimas sodyboje, M.Lomsargienė užtikrino, kad draudimo įmoka priklauso ne tik nuo pastato amžiaus. Papildomai vertinami tokie faktoriai, kaip namo konstrukcijos, plotas, rekonstruoto namo amžius ir pan. Taip pat svarbu, kokie rekonstrukcijos darbai atlikti. Pavyzdžiui, jei namas yra senesnis nei 60 metų, rekonstrukcijos darbai tik išoriniai, galimai tokiam namui taikysime nusidėvėjimą ir galėsime apdrausti likutine verte, o ne nauja atkuriamąja. Kiekvienas atvejis individualus ir vertinamas atskirai.

Žaibo sukeltas gaisras – vasarį

Pasak ekspertės, dažniausiai žmonės nori įtraukti į rizikas ugnį, gamtines jėgas, vandentiekio avarijas, vagystes, vandalizmo, medžio užvirtimo atvejus. „Tai pagrindinės rizikos, nuo kurių draudžiamos sodybos ir kurioms pasireiškus draudimas galėtų padėti. Dažni atvejai – vagystės, kurių vidutinė žala siekia 500 eurų. Tačiau nuostolių prasme tai mažiausiai žalos sodybos šeimininkams padarantys įvykiai. Kur kas grėsmingesnis gausus sniegas, kuris sutraiško stogus ir apgriauna pastatus, taip pat pavojingos audros, kurios nuplėšia stogus ir nuverčia kaminus. Vis dėlto visų grėsmingiausi sodyboms – gaisrai, kurie gana dažnai kyla dėl netvarkingos elektros instaliacijos, katilų eksploatacijos, kai prasideda šildymo sezonas arba žmonėms išvykus iš sodybų ir ne iki galo pasirūpinus šildymo įrenginių užgesinimu ar išjungimu, kai šildomasi elektra. Už ugnies pridarytą žalą ne kartą esame išmokėję 50–80 tūkst. eurų išmokas. Keičiantis klimato sąlygoms, vis dažniau pasitaiko gaisrai po žaibo išlydžio. Šiais metais pirmoji žaibo išlydžio žala buvo neįtikėtinai anksti – vos vasario mėnesį“, – gamtos išdaigomis stebisi M.Lomsargienė.