Molėtų rajone Kulionių kaime esanti etnografinė sodyba ir senovinė dangaus šviesulių stebykla iš pirmo žvilgsnio neatrodo esanti įspūdinga, tačiau tik tol, kol nepasirodo šeimininkas – mokslininkas, fizikas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Būtent jis suteikia šiai vietai paslaptingumo ir įdomumo savo pasakojimais, padedančiais susivokti erdvėje ir laike.

Be didelių investicijų

Karštą vasaros dieną mus pasitikusi vokiečių aviganė Nora tingiai palydėjo link Jono Vaiškūno nuošaliau esančio namo. Čia šeimininkas gyvena su žmona, jie kartu prižiūri kompleksą, priklausantį Molėtų krašto muziejui. „Abu esame muziejininkai, patys valome, apskaitą vedame“, – taip prisistatė J.Vaiškūnas. Etnografinės sodybos ir senovinės šviesulių stebyklos kompleksas įrengtas ant Lenktinio ežero kranto, kur per proskyną kitame ežero krante šviečia Molėtų observatorija. Naujai pastatyta tradicinė aukštaitiška dviejų galų pirkia, išlikę senos etnografinės sodybos statiniai – rūsys, tvartas – rekonstruoti. Ši sodyba – tai etnokosmologo kūrinys, čia jis įgyvendino savo sumanymus – daug kas padaryta paties rankomis, be didelių investicijų.

J. Vaiškūnas: "Baltiškieji papročiai nepakartojami ir jų nereikia gėdytis."

Senovinė dangaus šviesulių stebykla – ant kalno pamiškėje smėliu išpilta apskrita aikštelė. Jos kraštuose ratu įbesta dešimt medinių stulpų su kalendoriniais ženklais, šalia jų ratu išdėstyti akmenys su išrėžtais dangaus šviesulių simboliais, senojo lietuviško Zodiako ženklais. Šio neįprasto rato viduryje – akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos kryptis svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis.

Senosios dangaus šviesulių stebyklos buvo skirtos ne tik dangaus šviesuliams stebėti, bet ir tradicinėms tikybinėms apeigoms. Būtent nuo šios vietos prasideda įdomioji istorinė kelionė po laiką, kurią įprasmina išskirtinė šeimininko asmenybė, kuri užburia savo pasakojimais ir supažindina su pagonybe, senolių išmintimi, nustatant kalendorinį laiką, orus bei stebint dangaus kūnus.

„Kokių nors eksponatų žmonės čia nepamatys, tačiau lankytojams bandau suvaidinti monospektaklį, man svarbu, kad jie suvoktų, koks svarbus dangus žmogaus gyvenime, – pripažino sodybos šeimininkas. – Tuomet verta patikėti, kad kadaise danguje buvo Dievas ir jis galėdavo padėti. Toks yra mano tikslas ir man dažnai pavyksta. Nežinau, kaip aktorius mato sceną, tačiau kalbi 40 vaikų miniai ir pamatai tas susidomėjusias akutes, jausmas nerealus.“

Prigimtinę Jorės šventę pavasarį renkasi švęsti romuviai ir jiems prijaučiantys iš visos Lietuvos.

Dangaus prasmė

Beje, šeimininkas neslėpė besinaudojantis žmonėmis, kurie atvažiuoja pažiūrėti į dangų observatorijoje. Neretai pastariesiems nepavyksta pamatyti žvaigždžių dėl blogo oro, todėl užsukę į šį kompleksą jie su kaupu gauna nuostabių istorijų apie pagonių pasaulėjautą, tradicines apeigas. Gamtos prieglobstis padeda pajausti glaudų ryšį tarp senovės lietuvių astronomijos žinių, pagonybės bei papročių.

„Stulpai, akmenys – tai detalės, svarbiausi eksponatai – Saulė, Mėnulis, žvaigždės, – komentavo stebyklos teritoriją etnokosmologas. – Dangaus šviesulių padėtis mūsų protėviams padėjo orientuotis laike, planuoti ir atlikti svarbius darbus, apeigas, išvengti netikėtumų.“

Perkūno šventovė - pagrindinė Jorės šventės pagerbimo vieta.

Dabar, pasak J.Vaiškūno, dangaus prasmės nelabai suprantame, nes mus supa civilizacijos atradimai: televizija, internetas, radijas, bet užtenka, kad dingsta elektra, ir žmogus iš karto palūžta, tampa bejėgis, pažeidžiamas. O senovėje žmonės gyveno kitaip – be elektros, pinigų, kompiuterių; gyvenimo taisyklės, tradicijos rėmėsi ilgalaike pažintine ir jausmine patirtimi, stebėjimais, buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. „Gamta tada buvo paslaptis, didybė, kartu ir užkoduotų ženklų sistema – kaip dabar mums kelio ženklai ar turisto vadovas: važiuodami nežinomu keliu pasikliauname anksčiau juo keliavusių žmonių patirtimi, todėl laiku galime keisti savo planus, elgesį“, – pasakojo šeimininkas.

Anksčiau žmonės iš danguje matomų ženklų mokėsi gyventi. Žmonėms jis buvo ir laikrodis, ir kalendorius, ir patarėjas. Nieko neįvykdavo neatsiklausus dangaus. Visi ženklai senoliams atnešdavo daug svarbių žinių, jame būdavo ieškoma atsakymų į daugelį gyvenime svarbių klausimų. Mūsų protėviai tikėjo, kad kiekvienas šviesos spindulys skirtas konkrečiam žmogui. Juk žvaigždė – pats tikriausias žmogaus ryšys su Dievu. Žmogus gimė – žvaigždė įsižiebė ir švies iki pat to žmogaus mirties.

Anuomet visas žmogaus gyvenimas priklausė nuo gamtos. Gamta duodavo ir atsakymus į klausimus. Buvo laikas, kai žmonės tiesiog negalėjo gyventi be dangaus ženklų patarimų. Juk jų gyvenimo kokybė priklausė nuo gamtos ciklo, derliaus. O dabar, kaip sako J.Vaiškūnas, nuo dangaus nutolome. Jo vaidmenį atlieka kiti dalykai – kalendoriai, laikrodžiai, įvairūs leidiniai. Dažnas iš tų senųjų prietarų, burtų, tikėjimų net ir pasišaipo. „Bet jeigu gyvenimas pasikeistų ar atsidurtume negyvenamoje saloje, tie vadinamieji prietarai, dangaus ženklų išmanymas, oi, kaip padėtų. Netrukus žvilgsnis į dangų ir vėl taptų būtinybe“, – pripažino etnokosmologas.

Šeimininko namo langai žvelgia į vartus, vedančius į Senovinę dangaus šviesulių stebyklą.

Laiką galima matyti

Pasak J.Vaiškūno, laikas iš tiesų neapčiuopiamas ir, jei nepažymėsi kokių nors atskaitos taškų, jį bus sunku pajusti. Posakis „laikas – pinigai“ primena, kad ir viena, ir kita svarbu išlaikyti. O kaip tai padaryti? Laiką galima matyti, kiekvienas laikas turi turinį.

Pats seniausias prietaisas, rodantis laiką – tai lazda, kuri rodo šešėlio vietą. „Konkrečiai tam žmogui aš pasakoju galbūt pirmą kartą jo gyvenime. Senovėje tai darė žyniai – Dievo pasiuntiniai Žemėje, saugoję žinias, tradicijas. Visą procesą užtvirtindavo šventa ugnis, kurios prasmė – šviesti, kurti, atminti. Bet svarbiausia, kad ugnis negestų širdyje“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pirmasis, dar akmens amžiuje naudotas, laiko mato vienetas – Saulė. Metai buvo dalijami į laiko tarpsnius pagal Saulės judėjimą aplink Žemę, pažymint jos vietas skirtingu metų laiku. Pats seniausias teleskopas – du stulpai arba akmenys, kaip ir garsiajame Stounhendže Anglijoje: pagal jų metamą šešėlį buvo žymima, kur skirtingu metų laiku teka Saulė.

„Vasarą – šiaurės rytuose, žiemą – kiek nukrypusi į pietryčius, – dangaus šviesulių stebyklos rate kryptis rodo J.Vaiškūnas ir sako, kad šie stebėjimai tapo dabartinio kalendoriaus pagrindu. – Turime keturis atskaitos taškus: pavasario ir rudens lygiadienius, vasaros ir žiemos saulėgrįžas, metai padalyti į keturis sezonus. Kitas laiko mato vienetas – Mėnulis juos suskirsto į smulkesnes dalis – dvylika mėnesių. Mėnulio fazės taip pat turėjo reikšmės kasdieniams žemiškiems žmonių darbams. Mėnulis buvo tarsi dirigentas: užverti galvą ir matai, kada laikas plaukus kirpti, kopūstus raugti, svogūnus sodinti.“

Pagonių apeigų ženklai - akmenys, vanduo, ugnis.

Jorės šventė

Kai šeimininko Jono paklausėme, ar švęs Jonines, jis paatviravo nemėgstąs, kai jį sveikina su varduvėmis. J.Vaiškūnas pripažino švenčiantis vasaros saulėgrįžos šventę: Rasas, Kupoles – Saulės, augmenijos vešėjimo, didžiausio gamtos galių pakilimo šventę. Bet ne Jonines. „Taigi aš būtinai švęsiu gamtos klestėjimo šventę, nes, kaip ir jūs, esu gamtos dalis“, – aiškino etnokosmologas.

Jis su malonumu pasakoja ir apie sodyboje švenčiamą Jorės dieną. Nugriaudėjus pirmam pavasariniam Perkūnui, paskutinį balandžio savaitgalį, romuviai ir jiems prijaučiantieji iš visos Lietuvos renkasi etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje, atgimstančios pavasarinės gamtos apsuptyje atšvęsti pavasario šventės. „Jorė – kalendorinė šventė, tapati Velykoms, – pasakojo šeimininkas ir vienas iš Jorės šventės rengėjų. – Bet nesiejama su jokiais istoriniais įvykiais ar svečių tautų mitais, ji mūsų prigimtinė – gyvybės atsinaujinimo šventė. Jos esmę išreiškia pati dieviškoji mūsų krašto gamta – sprogstantys pumpurai, pirmoji pavasario žaluma, pirmasis Perkūnas, pavasarinis lietus, visos gyvosios gamtos atgimimas augimui, vešėjimui, brandai.“

Pasak jo, pagrindiniai Jorės šventėje naudojami apeigų ženklai yra jore vadinama pirmoji žaluma, marginti kiaušiniai – joručiai, grūdai, akmenys, ugnis ir vanduo. Aukojama Žemynai, Gabijai, giedamos Jorės giesmės, apeiginiu rateliu pagerbiami joriukai – vardus su šaknimi Jar-, Jor-, Jur- turintys šventės dalyviai ir ant piliakalnio davusieji šventą pažadą tęsti baltų tikėjimo kelią. Po to Perkūnui skirtoje šventovėje aukojami akmenys, atsivežti iš įvairių baltų žemių vietų, tariami palinkėjimai, skirti šventės dalyviams ir visai tautai. Pirmos dienos apeigos baigiasi visą dieną Perkūno šventovėje virusio šventinio viralo ragavimu ir vaišėmis gamtoje ant jaunų pirmos pavasarinės žolės atžalų. Čia vyksta ir margučių ridenimas, pavasarinis supimasis – „supkite meskit mane jauną“, apeiginė pirtis su maudynėmis Lenktinio ežero vandenyse, šokiai prie laužo, naktinė „Gyvo žalio“ iškyla su deglais į Kulionių piliakalnį.

„Jorė – kalendorinė šventė, tapati Velykoms, – pasakojo šeimininkas ir vienas iš Jorės šventės rengėjų.

Baltiškieji papročiai

Ir vis dėlto atvykėlių būna įvairių. „Kai kurie iš čia atvykstančiųjų susiraukia, patrauko pečiais, apsisuka ir išvažiuoja. Jie negali gyventi be civilizacijos, šiuolaikinių technologijų, miesto šurmulio. Tačiau kai kurie bando atrasti prarastą ryšį su gamta, nori pajusti jos darną, sužinoti, kaip gyveno mūsų protėviai. O aš tokių tik ir laukiu, kartais pasakodamas pajuntu į save įsmeigtas ir susidomėjusias akis, todėl tai man didžiausias džiaugsmas,“ – pripažino J.Vaiškūnas.

Gal miesto žmogus tokioje vietoje ir užmigtų, tačiau tai – sugrįžimas į gamtą, čia etnologas gyvena atskirtas nuo civilizacijos jau daugybę metų. Tiesa, lankytojų būna, bet žiemą jų – daug mažiau. Užsnigus šurmulys nurimsta, tik retas beužsuka. Tačiau tie, kas čia ateina žiemą, yra labai keisti, įdomūs ir ypatingi žmonės – tai kosmologai, vienuoliai iš Indijos, gamtos fotografai ir pan.

Tai ne paprasti daiktai, o pagonybę įprastinantys simboliai.

Pasak etnologo, baltiškieji papročiai yra nepakartojami, ir jų nėra ko gėdytis. Atvirkščiai – reikia nusivalyti dulkes nuo savo tapatybės duomenų, išmokti būti savimi. Visi žmonės šaukiasi tų pačių dalykų, tik skirtingomis kalbomis: sveikatos, palaiminimo, duonos kasdienės, palikuonių, prieaugio. Pagrindinis moralinis principas – nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Jis yra visose pasaulio religijose, tik išreikštas kitokiais įvaizdžiais. Joks tikėjimas neteigia priešingai.

Baltai neturi suregistravę konkrečių moralės priesakų, dogmų. Jie tiesmukiškai nieko neteigia ir nedraudžia. „Mes neturim nei apreiškimo, nei šventojo rašto, tačiau visus 10 įsakymų tikrai surastume moraliniuose baltų religijos kanonuose, kurie išplaukia iš situacijų – iš giesmėse, sutartinėse, padavimuose, mituose, papročiuose, prietaruose išsaugotos patirties“, – pripažino etnožinovas.