Iš Dzūkijos kilęs Vytautas Staneika galėjo dirbti miškininku, bet nusprendė, kad jam įdomiau kurti savo mažą ūkį. Jaunas vyras įveisė 25 arų braškyną, pasodino 10 arų žieminių česnakų, užsiaugino telyčią. Savo ūkį Šimėkų kaime (Kazlų Rūdos sav.), iš kurio planuoja pragyventi, formuoja vos 3,5 hektaro plote.

Traukė vienkiemis

Naujakurys V. Staneika norėjo gyvenimą kurti Dzūkijos kaime, bet taip susiklostė, kad tame krašte nerado pirkti sodybos. Tinkamą vienkiemį su kiek daugiau nei 3 ha žemės nusižiūrėjo Suvalkijoje.

Pasak 32 metų Vytauto, jis augo ir mokyklą baigė mieste – Alytuje, vėliau gyveno ir studijavo Kaune. Tačiau visą laiką jį traukė gamta, patikdavo svečiuotis kaime. Todėl studijas A.Stulginskio universitete pasirinko susijusias su kaimu – miškininkystę. Gavęs diplomą liko dirbti universitete. Galėjo tapti mokslo darbuotoju, turėjo galimybių išvažiuoti dirbti ir į užsienį, bet dėl artimųjų liko Lietuvoje ir persikėlė gyventi į kaimą. Dėl to jis visai nesigaili. Dabar sodyboje gyvena kartu su močiute.

„Sumąsčiau, kad galima puikiai dirbti ir užsidirbti Lietuvoje, – pasakojo Vytautas. – Čia graži gamta, malonūs žmonės. Kai rinkausi, žiūrėjau, kad vieta būtų netoli Kauno, nereikėtų toli vežti parduoti išaugintų uogų bei daržovių. Man artimesnė Dzūkija, tačiau ir čia gera vieta verstis žemės ūkiu.“

Kokybiškas derlius

Naujakurys kaime sulaukia ir aplinkinių dėmesio, daugelis teiraujasi, kaip jaunas žmogus Suvalkijoje planuoja išgyventi iš trihektario žemės. Greta ūkininkai valdo po beveik 100 ha žemės, augina didelius plotus javų. Vytautas teigia, kad jis niekur neskuba, nori viską daryti pamažu. Tada pats mokosi, pats ir taiso savo klaidas. Darbų apstu: turi ir gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus paremontuoti, sutvarkyti sodybos aplinką.

R. Kazakevičienės nuotr.

Be to, reikia ir žemę paruošti. „Negaliu peikti, žemė nebuvo apleista, pievos nuganytos. Bet kai perki pievą, o nori auginti daržoves, uogas, reikia tinkamai žemę paruošti, tik tada gali pradėti rimtai dirbti“, – rūpesčiais dalijosi darbuose iki kaklo paniręs Vytautas, pastebėdamas, kad kūrimosi pradžia visada būna pati sunkiausia.

V.Staneika ūkį kuria be paskolų, viską stengiasi daryti savo jėgomis. Ir jam sekasi – spėjo susirasti nemažai nuolatinių pirkėjų, perkančių jo išaugintas braškes, agurkus, pomidorus. Klientų pagarbą turguje pelnė dėl auginamų uogų ir daržovių kokybės.

„Geriau užauginti mažiau, bet gerų daržo ir sodo gėrybių, nesugadinti savo vardo. Tada problemų su pardavimu nebus. Miesto žmonės nori gerų produktų. Tai, kad turiu klientų, didelis pasiekimas. Kai prekiavau braškėmis, net pritrūko uogų, tiek buvo norinčiųjų pirkti. Pardavęs pirmąjį braškių derlių, pagalvojau, kad poreikis yra, visi giria uogų skonį, dėkoja, vadinasi, reikia daugiau braškių pasodinti, padvigubinti joms skirtą plotą. Gerai pirko ir agurkus, nes skanūs užaugo. Kai perka, tada judu į priekį“, – kuklia, bet naudinga patirtimi dalijosi V.Staneika.

Pagal turgų 

Veiklos kryptį ūkininkui diktuoja turgaus pirkėjai. Ką perka, to reikia daugiau, o ko nelabai nori pirkti, to geriau neauginti. Kol kas dar labiau saviems poreikiams V.Staneika augina aviečių, norėtų įsiveisti šilauogių. Bet visko griebtis vienu metu jaunasis ūkininkas nelinkęs, nes viskam reikia pinigų. Jam rūpi, kaip kartu su močiute pragyventi iš ūkio, kad daugiau niekur nereikėtų dirbti.

Didesnį pelną iš parduotų uogų Vytautas tikisi gauti tik po kelerių metų, kai ūkyje jų derės gausiau. Kol kas tyrinėja, kurios veislės tinkamos, nebijo žiemos šalčių, kaip lengviau jas auginti, kokius palikti atstumus tarp daigų. Daržoves rinkosi auginti tokias, kurios dera turimoje žemėje ir kurias galima brangiau parduoti. Rudenį pasodino žieminių česnakų.

„Po poros metų jau gal galėsiu daugiau pasakyti, ar tikrai iš savo mažo ūkio pragyvensiu. Dar gali tekti kažką pakoreguoti – pasukti ūkio kryptį į vieną ar kitą pusę“, – sakė Vytautas, prisipažindamas, kad širdyje dar nesijaučia esąs ūkininkas.

Jo nuomone, atėjus gyventi į kaimą, reikia pamilti žemę, susidraugauti su gyvuliais. Jų kol kas taip pat augina nedaug – tik saviems poreikiams. Žvelgdamas į ateitį mano, kad jei pavyks viską suplanuoti, uždirbti iš to, ką užauginęs galės parduoti mieste, nereikės ieškoti kito darbo. Pasak Vytauto, jeigu kaime gyventi ir dirbti patinka, tada turi sektis.

V.Staneikos ūkio kultūros

(arais)

Braškių – 25 arai.

Žieminių česnakų – 10 arų.

Lauko agurkų – 3 arai.

Šiltnamis – 0,5 aro.

Pievos, daržai – likęs plotas.

Be kapitalo nepradėsi

R. Kazakevičienės nuotr.

Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas

Labai mažai jaunimo šiandien ryžtasi ūkininkauti nuo nulio. Mano nuomone, toks ūkininkavimas neįmanomas. Pirmiausia reikia žemės nusipirkti, o tam jau reikalingas pirminis kapitalas. Dar reikia turėti būtiniausių žemės dirbimo padargų. Sodinukai, daigai taip pat nemažai kainuoja. Braškes reikia prižiūrėti: ravėti, laistyti, tręšti, purkšti. Tik kitais metais ateis už braškes pinigai, bet reikės jas nuskinti ir vežioti į turgų parduoti. Taigi, pradinis kapitalas viskam reikalingas. Eiti į banką skolintis – irgi ne išeitis. Nebent įsirengti šiltnamius, kuriuose derlius gaunamas greičiau, nereikia didelio žemės ploto.

Jauni žmonės prisiklauso, prisiskaito ir mano, kad ėmęsi ūkininkauti iš karto gaus paramą. Bet tai nėra taip paprasta. Smulkiesiems ūkininkams reikia bent dvejus metus ūkininkauti, kad būtų nustatytas ūkio ekonominis gyvybingumas. Tik tuomet jie gali pretenduoti į paramą. Tad bent dvejus metus niekas nieko neduoda – turi dirbti pasitikėdamas tik savo jėgomis ir išmone, bet viską deklaruoti.