Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Eina tais pačiais mamos takeliais…

– Dar Nepriklausomybės pradžioje, prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kai tik buvo galimybė imtis savo verslų, šiltnamiuose auginom tulpes, chrizantemas, frezijas, gvazdikus, česnakus… Aš, mokyklinukė, padėjau, laisčiau tuos augaliukus. Prekiavom turguje, o 1993-iaisiais buvo įkurta įmonė, – pasvalietė verslininkė Ligita Jankauskienė prisipažįsta einanti tais pačiais šviesaus atminimo mamos Bronytės Strelčiūnienės takeliais. – Antri metai – be mamytės, tačiau jos pagalba tęsiasi per jausmą, viską tarsi savaime sustato į vietas.

Dabar jau Ligitos šiltnamiuose auga tulpės, našlaitės, atkeliavo ir daugiau augaliukų. Vėl auginti ėmėsi prasidėjus pandemijai, kai visi užsidarė ir teko svarstyti, ką toliau veikti. 

Taip po trisdešimties metų pati Ligita prisodino šiltnamius, o dar spėjusi pamatyti mama aiktelėjo: 

– Vajė, kiek darbo! 

Kai nebeturėjo tiek sveikatos, viskas atrodė daug sunkiau nei jaunystėje. 

– Be to, visiškai kitos auginimo technologijos, negu buvo prieš tris dešimtmečius. Iš mamytės patarimų jau mažai gavau, – Ligita atskleidžia, kad mus pasiekė vis daugiau naujovių. – Tarkim, plėvelė, jog piktžolės neaugtų, ir vaikščioti ja patogu. Jei gautume Europos Sąjungos paramos, galėtume įrengti, pavyzdžiui, modernią laistymo sistemą. Ir rankų darbo būtų mažiau. 

Nors kadaise žinių sėmėsi iš gėlininkystės žurnalų, o dabar galima nardyti visažiniame internete, tačiau Ligita pastebi, kad patarimus vis tiek reikia atsirinkti… 

– Kelis dešimtmečius buvau su mamyte, prie jos šono. Mačiau, kaip mama kiekvienam pritaiko gėlę, puokštę, kaip rūpestingai organizuodavo laidojimo paslaugas, kaip jautriai bendraudavo su mirusiojo artimaisiais, kaip taikliai parinkdavo nuo suknelės iki karsto. Tėtis irgi padėjo prie vyriškų darbų. Dabar mes su jaunesniuoju broliu perimam verslą ir Bronės Strelčiūnienės individuali įmonė tampa uždarąja akcine bendrove „Ringužė“… 

Ligita įsitikinusi, kad reikia mesti keistas nuostatas apie skirtingas kapų ir namų gėles:

– Auginu tulpes ir našlaites, kurios visur tinka. Gėlės neskirstomos į gedulo ir džiaugsmo. Pasitikėkim savimi ir rinkimės tai, kas mums patinka. 

Žmonės patys gėlėms suteikia prasmę ir padaro jas madingas. Tarkim, kalijos buvo populiarios ir nuotakos puokštėse, ir kaip gedulo gėlės. 

– Mama yra dirbusi komunalinių įmonių kombinato šiltnamiuose ir auginusi kalijas. Šių gėlių kerelį esu gavusi iš amžiną atilsį virtuvės šefo Ruslano Puskepanio, – Ligita atskleidžia, kaip su renginiuose sutiktais žmonėmis mezgėsi bičiulystės. – O mano sūnus Gustas irgi mėgo virtuvę. Pamenu, kaip gal dvylikametis iškepė Velykų namelį, prie kurio triūsė aštuonias valandas. Ir likimas suvedė su Ruslanu, kuris Gustui paliko knygų apie kulinariją anglų kalba. 

Dabar Gustas Nyderlandų Hagos universitete studijuoja maisto inžineriją, ne tik semiasi žinių, bet ir susitinka su būsimaisiais virtuvės šefais iš viso pasaulio, mezgasi labai daug įdomių pažinčių. Šiuo metu pas Gustą svečiuojasi ir jaunesnysis brolis Marijus, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos abiturientas… 

O 2020-ųjų gruodis buvo paženklintas skaudžių netekčių – mėnesio pradžioje amžinybėn iškeliavo su sunkia liga kovojęs Ruslanas, antrąją Kalėdų dieną po operacijos neišgyveno ir Ligitos mamytė. 

– Su Ruslanu iš vakaro prieš operaciją daug kalbėjomės telefonu, kaip visada buvo optimistas. Po operacijos Ruslanas nebeatsiliepė. Jis buvo tarsi mūsų šeimos draugas. Ir mano mamytė susijaudino, kaip toliau seksis Gustui, nes jie turėjo bendrų virtuvės planų, – Ligita prisimena, kad mama turbūt nepagalvojo, jog dar tą patį mėnesį jai atlikta operacija irgi bus lemtinga. – Griežtas karantinas ir jokių lankymų, jokių paaiškinimų ar atsakymų. Su mamyte kalbuosi telefonu ir jaučiu, kokia ji silpna. Pandemijos ir karantino buvom įbauginti… Mamytė šitiek padėjo ir patarė netekusiems artimųjų, o ji liko be nieko. Buvo tas laikas, kai į laidotuves galėjo ateiti iki dešimties žmonių. Karsto nebuvo galima atidaryti, aš net nemačiau mirusios mamos. Kremuoti nuvežė jaunėlis brolis…

Nors Ligita eina tais pačiais mamos takeliais, bet kai ką ir pertvarko: 

– Mes jau su mamyte buvom aptarusios pakeitimus. Šiose patalpose mūsų gėlių parduotuvė ir teikiamos laidojimo paslaugos jau apie dvidešimt metų. Reikėjo atsinaujinti. Išvažiuodama į ligoninę, mamytė žadėjo grįžusi sutvarkyti dokumentus. Paliko mums…

Gyvenimas tęsiasi, jis kupinas netikėčiausių sąsajų. Štai Gustas studijuoja Hagoje, Nyderlanduose, kuriuos dažniau vadiname tiesiog Olandija. 

– O būtent iš šios šalies iki šiol pas mus atkeliauja gėlės. Pirmosios mus pasiekė apie 1994 metus. Nebuvo jokių užsakymų. Patys važiuodavom į Josvainius, į Kauną ir ilgiausiai laukdavom, kol iš Olandijos atkeliaus gėlės. Ką gavai, tuo ir džiaukis, – Ligita prisimena, kaip keitėsi gėlių verslas. – Pradžioje daigų atsiveždavom iš Latvijos ir patys augindavom. Dabar esu pasirinkusi vokiečių kokybę, nors jų daigeliai ir brangesni… 

Ligita išsitaria, kad dar mokydamasi mokykloje užsidirbdavo ir pindama kapams nedidelius eglišakių vainikėlius, ir gamindama atvirukus: 

– Tačiau įrankiai, priemonės labai pasikeitė. Kad ilgiau išsilaikytų žiedai, kotelius vyniodavom vandeniu primirkyta vata, o nekokybiškos žirklės kaipmat išsiskėsdavo. Šiandien dirbu su originaliom japoniškom žirklėm ir sekatoriumi, su vokiškom replėm, turim ir vielučių, ir vandens kapsulių… 

Ligitos sūnūs kol kas nesižavi šiuo verslu:

– Vaikai matė, kaip sunkiai reikia dirbti, o didelės naudos ir nėra. Bet jie ir prie puodų sukosi, ir vištas lesino. Baigė Pasvalio muzikos mokyklą: Gustas nuo šešerių metų mokėsi groti akordeonu, o Marijus nuo penkerių – smuiku… Vyriausias sūnus Faustas gyvena savarankiškai… 

Pati Ligita jaučiasi tarsi iš mamos būtų perėmusi verslo estafetės lazdelę: 

– Labai ačiū žmonėms, kurie ir toliau mumis pasitiki…

Rekomenduojami video