Smarkiau spustelėjęs šaltukas kelia nerimą auginantiesiems budlėjas. Net rūpestingai pridengus jas nuo šalčio, antžeminė jų dalis nušąla. Taip nutiko ne kartą. Jaudintis dėl to nereikėtų, nes pavasarį krūmeliai atželia. Daugelio budlėjų žiedai primena alyvų žiedus. Tačiau, atidžiau įsižiūrėjus, jie kitokie. Žinoma apie 100 pusiau visžalių ir lapus metančių krūmų, mažiau – žolinių budlėjų rūšių. Jų pavadinimas kilęs nuo Adomo Buddlio, anglų botaniko, gyvenusio XVII–XVIII a., pavardės.

Visos budlėjos šviesamėgės. Kad jos geriau augtų ir žydėtų, reikia parinkti saulėtą vietą, apsaugotą nuo vėjų ir skersvėjų. Pastebėjau, kad dirvai augalai nereiklūs, bet tik ten, kur ji trąši, humusinga, išauga gražūs budėjų krūmai. Auginantieji įspūdingąją Davido budlėją turėtų pasirūpinti, kad žemė, kurioje ji auga, būtų kalkinga.

Vasarą, pradžiūvus žemei, savo budlėjas laistau, porą kartų per mėnesį tręšiu. Trąšos ypač būtinos priesmėlyje augančioms budlėjoms: jų žiedynai išauga ilgesni, jų spalva būna ryškesnė. Rudenį, po šalnų, kai pajuosta ir apvysta lapai, budlėjų stiebus nupjaunu, palieku 5–10 cm aukščio kelmelius. Labai svarbu budlėjų nenugenėti per anksti, nes šiltą rudenį pradės sprogti pumpurai. Kai stipriau pašals, augalų kelmelius reikia apipilti durpėmis, apkloti lapais. Šitaip bus išsaugoti prie stiebų pagrindo miegantys pumpurai. Pliki augalai apšąla iki šaknų kaklelių, kartais nukenčia ir šaknys. Stipriai pažeisti augalai žydi daug vėliau, net jei ir atželia. Pastebėjau, kad jauni budlėjų ūgliai gan atsparūs pavasarinėms šalnoms.

Kai kas pataria budlėjas genėti pavasarį – nupjauti visus pernykščius stiebus, paliekant vos 5 cm aukščio kelmelius. Aš taip nedarau vien todėl, kad nenugenėtus augalus rudenį sunku pridengti, jie apšąla taip, tarsi nebūtų pridengti. Bandžiau Davido budlėjas auginti dideliuose vazonuose. Paėmiau ne mažesnį kaip 15 l talpos indą, ant dugno užbėriau sluoksnį drenažo ir pasodinau augalą į kompostinę žemę. Laisčiau vandentiekio vandeniu, tręšiau. Auginant budlėją vazone, gerai tai, kad ją galima pastatyti ten, kur nori. Juk kol ji žydi, norisi gėrėtis žiedais ir drugeliais, atskridusiais pasimaitinti nektaru. Svarbu, kad budlėja būtų saulėtoje, bet nevėjuotoje vietoje. Vazone auginamą budlėją rudenį reikia nugenėti ir nunešti į rūsį ar kitą vėsią patalpą žiemoti.

Anglijoje vadinamos rudeninėmis alyvomis

Budlėjos paplitusios atogrąžų ir paatogrąžių srityse, kai kur – ir vidutinio klimato šalyse, Amerikoje, Azijoje, Pietų Afrikoje. Ištvermingiausi augalai pakenčia iki 20 ˚C šaltį. Ūgliai vystosi greitai, tad tuo pat metu ant krūmo iš lapų pažastų gali būti išaugę pumpurai, žiedai ir vaisiai. Anglijoje budlėjos, kurios čia auginamos labai seniai, vadinamos rudeninėmis alyvomis. Jų patrauklumas padidėja dėl kvapių žiedų, kurių nektaras privilioja gausybę vabzdžių, drugelių, todėl jie vadinami drugelių krūmais arba magnetais. Pati gražiausia Davido budlėja (B. davidii). Ji natūraliai paplitusi Kinijoje. Ją galima pamatyti upelių pakrantėse tarp kitų krūmų, iki 2 600 m virš jūros lygio. Europoje žinoma nuo 1890 m. Tai – lapus metantis krūmas, užaugantis 2–3 m aukščio, arba iki 5 m medelis plačiai išsiskleidusiomis šakomis. Mūsų krašte ji auga puskrūmiu: ūgliai sumedėja tik iš dalies. Žiemą apšąla, todėl niekada nebūna aukšta, dažniausiai tik 1–1,5 m. Nušalęs arba nugenėtas krūmas atželia greitai, vėl pasiekia buvusį dydį ir žydi. Jauni ūgliai šiek tiek briaunoti, žali su pilku atspalviu, išlinkstantys nuo lapų ir ypač žiedų svorio. Žiedai balti, alyviniai arba violetiniai, stipriai kvepiantys medumi, susitelkę į tankias stačias arba nusvirusias kekes, kurios gali būti iki 40 cm ilgio. Žydi kasmet gausiai vasaros pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Sėklos subręsta rugsėjį–spalį. Sėjinukai pražysta po 3 metų. Dar lengviau šią rūšį dauginti auginiais vasaros pabaigoje. Davido budlėjos sodinamos nedidelėmis grupėmis, derinant jas su daugiametėmis gėlėmis ir nedideliais krūmais.