Veiklios ir išradingos sūduvos kaimo bendruomenės vis sugalvoja kuo nustebinti aplinkinius. Šį rudenį Vilkaviškio rajono Didžiųjų Šelvių kaimo bendruomenė įsigijo bičių apiterapijos namelį, kurį pavadino „Dūzgiančiu bičių nameliu“. Namelio šeimininkai tikina, kad nors po juo keturiuose aviliuose gyvens bitės, tačiau viršuje beveik valandai apsilankiusiems žmonėms bus visiškai saugu.

Bites apgyvendins pavasarį

Pasak Didžiųjų Šelvių kaimo bendruomenės pirmininkės Linos Bakaitienės, šio namelio jiems prireikė todėl, kad norėjosi dar labiau patobulinti jau turimas edukacijas, padaryti jas patrauklesnes, šiuolaikiškesnes. Ypač, kad dabar, kai susiduriama su COVID-19 pandemija, žmonių sveikatinimas yra „ant bangos“, tampa būtinybe.

„Perskaičiau nemažai literatūros. Jau seniai pastebėjau, kad yra tokių namelių. Su vyru bitininku Zigmu kartą kalbėjomės, gal ir mums sodyboje savo šeimai įsirengti tokį apiterapijos namelį. Bet nusprendėme, kad mūsų bityne ir taip yra visos galimybės panorėjus parymoti prie avilių. Tada pradėjau galvoti, kaip būtų gerai bičių apiterapijos namelį turėti mūsų bendruomenės edukacijoms. Dabar galėsime tą namelį pritaikyti ne vien tik apiterapijai“, – sumanymu dalijosi L.Bakaitienė.

Jos teigimu, namelio naudojimo principas gana paprastas – šeima atvažiuoja sveikatintis ir jiems pasiūloma jame pagulėti ant gultų. Namelis skirtas dviem žmonėms. Apačioje po gultais yra 4 aviliai. Kol kas dar ten tylu, jie tušti, bet bus gyvi, kai pavasarį apsigyvens darbštuolės bitės.

„Mes namelį įsigijome visai neseniai – rugsėjo mėnesį. Dar nebuvo galimybių jį apgyvendinti. Kai tik prabus bitės, kai tik jos bus aktyvios, bitininkas iš karto suleis bičių šeimas į avilius po nameliu. Jos ten gyvens ir dirbs – neš žiedų nektarą, rinks žiedadulkes, gamins bičių duonelę, vašką. Ten gyvens bičių motinėlė ir augins biteles“, – aiškino L.Bakaitienė.

Bitininko žmona ir bendruomenės vadovė minėjo, kad gyvame, dūzgiančiame namelyje ir prasideda apiterapija, nes yra sklendės, kurios visiškai atsidaro. Pro jas į namelio vidų iš avilių pasklinda kvapas, į namelį kyla bičių dūzgimas, jų skleidžiami garsai. Nors namelis nedidukas, kvadratinės formos, 2x2 metrų ploto, jame telpa du gultai, o gultui tenka du aviliai. Namelio vidus iškaltas natūralia mediena, nenaudota nei lako, nei dažų, todėl viduje justi ir medienos kvapas. Atsidarius sklendėms, pasklis bičių garsai ir kvapai. Tačiau svarbiausia – bičių keliama vibracija. 

Vaišės namelyje  

L.Bakaitienė tikino, kad net ir tiems, kurie bijo bičių, namelis yra saugus. Nes angas saugo tanki plėvelė, kuri neleidžia bitėms patekti į namelį, tačiau praleidžia garsus, kvapus, vibraciją, kurią bitės sukelia savo mažais sparneliais. Ta vibracija, pasak L.Bakaitienės, gerina žmogaus medžiagų apykaitą, nervų sistemos veiklą, širdies darbą. Tai įrodyta mokslo. Negana to, iš avilių sklindantis kvapas, bičių dūzgimas veikia raminamai. Pagal gydytojų rekomendacijas, toks apiterapijos seansas gali trukti apie 45 minutes – daugiausia iki 1 valandos.

Apiterapijos nameliu jau domimasi. Žmonės klausinėja, pasiima kontaktinius duomenis, sako, kad nekantriai lauks pavasario – nori atvažiuoti į Didžiųjų Šelvių kaimą.

„Apiterapija – kaip sanatorijos procedūra. Penki kartai – idealus kursas. Apiterapijos namelį mes įtrauksime ir į savo „Medkopio“ programą, kurios metu mūsų svečiai patys kopinėja medų, paskui vaišinasi šviežiu medučiu, kitais bičių produktais. Nueisime ant tų gultų pasėdėti. Mūsų svečiai ten išgers žolelių arbatos, pasivaišins pačių išsisuktu medumi, girdės garsus, užuos kvapus, kurie dar labiau sustiprins įspūdį“, – sumanymus vardijo kaimo bendruomenės vadovė, pridurdama, kad jų planuose – arbatos gėrimu apiterapijos namelyje užbaigti ir kitas šios bendruomenės namuose populiarias edukacines programas, kurių iš viso nuo pavasario turės devynias.

Bendruomenės vadovė džiaugėsi, kad apiterapijos nameliu jau domimasi. Žmonės klausinėja, pasiima kontaktinius duomenis, sako, kad nekantriai lauks pavasario – nori atvažiuoti į Didžiųjų Šelvių kaimą. „Tada ir pradėsime įgyvendinti sumanymą. Kai tik nubus gamta, atšils, ir bitės pradės savo aktyvią veiklą. Iš tikrųjų bitės veiklios visus metus, bet žiemą amoralu judinti bičių šeimą, kuri ruošiasi žiemai, ir perkelti ją į tuščią avilį. Dar turi avilius pikiu išpikiuoti ir juos paruošti. Reikia, kad bitelė nejaustų perkėlimo. Laiko pagulėti ant avilių užteks – tai bus galima daryti visą šiltąjį periodą, kol jos neš gėrybes iš laukų“, – kalbėjo bendruomenės namų šeimininkė.

Veiklas inspiravo bitės

Didžiųjų Šelvių kaimo bendruomenė nuo 2015 metų turi įkūrusi Medaus edukacinį centrą, kuris juos garsina ne tik savame krašte. Pasak L.Bakaitienės, Didžiųjų Šelvių kaimo bendruomenės atstovus žmonės gali sutikti daug kur – kasmet Vilkaviškio rajono žemdirbių derliaus šventėse, Vilkaviškio krašto bendruomenių sąjungos renginiuose. Visur stengiasi dalyvauti. Šios kaimo bendruomenės produktai keliauja ir į respublikinę žemės ūkio produkcijos parodą Kaune. L.Bakaitienė VL sakė, jog Medaus edukacinis centras pasitarnauja ir bendruomenei, ir visuomenei.

Trumpai nupasakodama jo įsikūrimo istoriją, bendruomenės vadovė priminė, kad jų kaimas labai senas, 2022 metais švęs 400 metų jubiliejų, o Didžiųjų Šelvių kaimo bendruomenė kitų metų sausio mėnesį minės 15 metų gyvavimo sukaktį. 2007 m. bendruomenę įkūrė labai aktyvi vietos gyventoja Leonarda Gaurylienė, kuri tebegyvena Didžiuosiuose Šelviuose, bet jau mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Po Leonardos nuo 2011 metų bendruomenės vairą perėmė pedagogė L.Bakaitienė.

„Galvojome, ką čia daryti, ką prasimanyti, kaip išgyventi, nes reikia ir savo kaimo, jo žmonių poreikius tenkinti. Pradžių pradžia buvo pažintis su Vilkaviškio „Lions“ klubu. Jie tuo metu kaip tik padėjo vietos kaimo bendruomenėms išgryninti socialinį verslumą. Tiesiog žaidimo forma. Visos bendruomenės dalyvavo, bet jie atsirinko 5, jų manymu, perspektyvias bendruomenes, tarp kurių pateko ir Didžiųjų Šelvių kaimas“, – pamena Lina.

Anot dabartinės bendruomenės vadovės, pirmininkei daugiausia tenka generuoti ir siūlyti idėjas, o kiti žmonės eina paskui. „Esu bitininko žmona, o dar labai pasitarnavo ir sena kaimo istorija: prieš daugelį metų valdžia Šelvių kaimą buvo priskyrusi Vilkaviškio bažnyčios išlaikymui – čia gyvenę žmonės tada turėjo padėti maistu, daržovėmis, ir, aišku, bažnyčiai reikėjo žvakių. Beveik kiekviena sodyba turėjo po keletą bičių kelmų, taigi turėjo savo medaus, vaško. Ir privalėjo atiduoti duoklę, nes tokia buvo valdininkų sąlyga. Užtat bitininkystės idėja ir prilipo. Juolab kad savo krašte tuo metu turėjome 4 bitininkus, tarp jų mano vyras Zigmas, bitininkaujantis jau apie 40 metų“, – pasakojo Lina.

Ji yra bitininko žmona, o jos vyras Zigmas – pagrindinis šios kaimo bendruomenės rėmėjas. Lina aiškino, kad bendruomenės Medaus edukaciniame centre jie produktų negamina, tiktai supažindina atvykusius žmones su jais. „Tokia ir buvo idėja, kad reikia pasirinkti tokią sritį savo verslumui, kad pritrauktume žmonių“, – sakė ji.

Įsikūrę jaukiai

Sulaukę svečių, savo ekskursiją pradeda prie naujam gyvenimui prikeltos, restauruotos Vilkaviškio geležinkelio stoties, nes šioje vietoje vienoje geležinkelio pusėje įsikūręs Didžiųjų Šelvių, o kitoje – Mažųjų Šelvių kaimai. Kartais pavyksta ir traukinį sutikti – jį pasitikti arba palydėti. Pamojavus traukiniui, L.Bakaitienė visus pakviečia pėsčiomis keliauti į Saulės gatvės 8 numeriu pažymėtą namą, kurio vienoje pusėje yra Didžiųjų Šelvių kaimo bendruomenės namai. Juose vietos užtenka ir Mažųjų Šelvių kaimo gyventojams.  

Jos teigimu, ilgą laiką jie neturėjo savo bendruomenės namų, vis dairėsi į kairę ir į dešinė. Bet jų kaimas neturi nei kultūros centro, nei bažnyčios, nei bibliotekos, todėl nebuvo kur glaustis. 2009 metais, padedant geradariams, nusipirko pusę gyvenamojo namo ir pritaikė bendruomenės poreikiams. L.Bakaitienė minėjo, kad talkose teko daug padirbėti visiems kaimo žmonėms, kol ten buvo galima įsikurti ir pavadinti jaukiais namais. Išsigręžė vandens gręžinį, pasistatė biovalymo įrenginį.

„Mūsų kaimo poreikiams ir edukacijoms, sportui vietos sočiai, viską darome mobiliai vienoje patalpoje ir viskas telpa. 2015 metais įsigijome visą medaus edukaciniam centrui reikalingą įrangą – inventorių bitininkystei, žvakininkystei ir popieriaus karpymui. Mus patraukė seni amatai – bitininkystė, žvakių liejimas ir popieriaus karpymas. Aišku, dar įtraukėme ir margučių marginimą vašku. Kodėl neparodyti ir nepakviesti žmonių išbandyti tai, ką pati moku?“, – pasakojo Lina, teigdama, kad, pasitelkus senuosius amatus, suteikiama galimybė pauostyti, paliesti, išbandyti, padaryti, patiriant visus pojūčius.

Į bityną vaikų ir suaugusių žmonių jie nesiveda, bet turi stiklinį aviliuką, kuriame vasarą galima stebėti bičių veiklą. Dar edukacijų vadovė turi ir vieną eksperimentinį avilį, iš kurio ima visą edukacijoms būtiną produkciją – korius, medų, bet jį prižiūri bitininkas. „Edukacija „Maža bitutė, saldus medutis“ apie bičių produktus, skirta pristatyti pačią bičių istoriją pagal amžių. Stebiu, kokie žmonės susirenka. Aš pati pedagogė, tai jaučiu, kiek reikia vaikui, kada gana, kiek priima, ir suaugusiems yra, kad žmonėms būtų įdomu, kai kurie nustemba, kiek daug jie nežino. Atrodo, bitė – paprastas vabaliukas, bet jos gyvenimas be galo įdomus“, – sakė bendruomenės vadovė.

Anot jos, tikrai ne viena viską daro, turi ir būrį pagalbininkų. Kaimo bendruomenėje nuoširdžiai triūsia Astutė ir Vytas Puidai, Vilma ir Virginijus Navickai, Rolandas, Oksana, Mindaugas Bušauskai, Juozas Stoškus, Valdas ir Dalia Vasiliauskai, Elytė Makackienė, Birutė Kuklierienė, Daiva, Algirdas, Vladas Totoraičiai bei kiti. 

Ši veikla padeda išlaikyti bendruomenės namus, susitaupo per metus vienai kelionei, koncertui, kaimo šventei.