Puansetija laikoma pagrindiniu didžiųjų metų švenčių augalu, tačiau yra ir daugiau pretendentų į šią vietą.

Kalėdinis kaktusas

Šalčiausiu metų laiku pražysta viena gražiausių gėlių – vadinamasis kalėdinis kaktusas, arba tikrasis plokštenis. Šio augalo žiedai būna raudonos, baltos, geltonos arba rožinės spalvos ir nuostabiai papuošia kiekvienus namus.

Kalėdiniams kaktusams reikia mažai šviesos, tad nestatykite jų ant pietų ar vakarų pusėje esančių palangių. Labiausiai tiks vieta ant stalo arba lentynos, esančios toliau nuo tiesioginių saulės spindulių. Jie geriausiai auga šiltoje, sausoje patalpoje. Tinkamiausia temperatūra – 18 °C šilumos. Tačiau žiūrėkite, kad temperatūra būtų pastovi – šie augalai nemėgsta didelių jos svyravimų. Vasarą tikrąjį plokštenį galima išnešti į balkoną. Temperatūrai nukritus iki 5–10 °C šilumos, įkurdinkite jį kambaryje.

Vasarą gėlę laistykite dažniau, tik žiūrėkite, kad žemė neįmirktų – augalas pradės pūti. Rudenį ir žiemą kalėdiniam kaktusui reikia mažiau drėgmės – tik tada per didžiąsias metų šventes jis sužydės gausiai ir puošniai. Žydintį augalą tręškite daug kalio turinčiomis trąšomis (puikiai tiks ir pomidorams skirtas tirpalas).

Augalui nužydėjus, šiek tiek apkarpykite jį: atsargiai pašalinkite po kelis narelius nuo kiekvienos šakelės. Nukirptus narelius galite sukišti į drėgnas durpes, gausiau palaistyti. Greičiausiai jie išleis šaknis. Jei augalo lapai raukšlėjasi, didelė tikimybė, kad oras per sausas arba perdžiūvo žemė. Kalėdinį kaktusą laikant per vėsiai, per šiltai arba per tamsiai, ima kristi pumpurai.

Pavojingasis bugienis

Kalėdinių augalų grupei priskiriamas ir bugienis. Jo uogos iš dalies yra nuodingos žmogui. Kita vertus, mirties atvejų beveik nėra žinoma. Augalo vaisiai labai svarbūs paukščiams ir kai kuriems laukiniams gyvūnams. Tiesa, rudenį ir ankstyvą žiemą uogos net ir gyvūnams atrodo neskanios. Bet kai jos gerai sušąla arba apšarmoja, suminkštėja, pasidaro švelnesnio skonio ir gardesnės. Per didžiuosius žiemos speigus paukšteliai įsikuria medžio kamieno ertmėse, apsigindami ir nuo grobuonių, ir čia pat rasdami maisto. Bugienio žiedus kartais valgo ir kai kurios lervos.

Bugienio šakelės su raudonomis uogomis pagyvina žalią vainiką. Asmeninio archyvo nuotr.

Bugienis dažniausiai atsimenamas prieš Kalėdas. Iš esmės tai – kalėdinis augalas. Jo šakelės, pasidabinusios raudonomis, viliojamai atrodančiomis uogomis, gali nuostabiai papuošti ir pagyvinti namus prieš didžiąsias metų šventes. Bugienis naudojamas gaminant kalėdinius vainikus: vietoje eglišakių ar kitų spygliuočių, imami šio visžalio augalo lapai, o raudonos uogelės tik pagyvina žalią vainiką.

Daugelis rūšių bugienių auginami kaip dekoratyviniai augalai soduose ir parkuose. Jie dažnai naudojami ir formuojant gyvatvores, mat pro dygliuotus lapelius, kurie itin glaudžiai susijungia, gali būti labai sunku prasibrauti. Kita vertus, bugienius itin lengva genėti ir karpyti, formuoti.

Meilenis, arba amarilis

Namus gaubiančias žiemos sutemas įspūdingais žiedais prasklaidantis meilenis, dar vadinamas amariliu, daugelyje šalių laikomas Kalėdų augalu, mat jį nesudėtinga pražydinti per didžiąsias metų šventes.

Parduotuvėse galima įsigyti meilenių svogūnų ar žydėti besirengiančių augalų. Jų įvairovė tiesiog begalinė, be to, skirtingų rūšių meileniai gana lengvai tarpusavyje sukryžminami, tad selekcininkai gali sukurti daugybę naujų nuostabių gėlių.

Meileniai persodinami kasmet prieš ramybės periodą ar jam besibaigiant. Senos šaknys pašalinamos, o žemės likučiai nupurtomi. Svogūnėlį sodinkite į nedidelį, bet gilų vazoną, kad iki jo kraštų liktų apie 3 cm atstumas. Vazono apačioje įrenkite drenažą, ant jo užpilkite derlingo komposto ar jo mišinio su durpėmis. Pasodinus pusė svogūnėlio turi likti išorėje. Meilenis gausiai žydi 5–7 metus, tad kas kelerius metus pasilikite po dukterinį svogūnėlį, kuris sužydės jau po 2–3 metų.

Sausio, o kartais gruodžio mėnesį meilenis nubunda ir ima dygti. Tada iš tamsesnės vietos jį perkelkite į šviesą, laikykite kambario temperatūroje. Žemę po truputį drėkinkite, nes per didelė drėgmė trukdo žiedynui formuotis. Kol žiedkotis mažas, laistykite šiltu vandeniu, o jam pasiekus 10–15 cm aukštį, tai darykite reguliariai (nepersistenkite!), kas dvi savaites patręškite.

Žiedai skinami dar neprasiskleidę, bet pumpurui jau nusispalvinus. Jei nupjovus kotą ant lapo ar svogūno užbėgo sulčių, nusausinkite servetėle, žaizdą pabarstykite medžio anglimi. Vasarą laikykite saulėtoje ar šviesioje vietoje. Kad gerai žydėtų, lapai turi būti kuo vešlesni. Laistykite kas 2–3 d., tręškite kas 10–14 d. kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Vasaros pabaigoje patręškite fosforo trąšomis, kurios padeda formuotis žiedams, laistykite vis rečiau. Rugsėjį palaistykite paskutinį kartą ir pastatykite sausoje prieblandoje. Kai lapai nudžius (nekirpkite!), padėkite į tamsią vėsią vietą (apie 15C) arba apgaubdami sukurkite tamsą.

Vesta Daujotienė