Kalėdų eglutė yra bene svarbiausias gražiausių metų švenčių atributas. Kiekvienuose namuose stengiamasi ją papuošti kaip įmanoma gražiau ir originaliau. Tačiau yra ir kitų augalų, kurie gali net pakeisti Kalėdų eglutę.

Kalėdų gėlė

Puansetija (Euphorbia pulcherrima lot.) yra vienas ryškiausių Kalėdų simbolių. Augalas pasižymi ryškiais žiedlapiais su smulkiais žaliais ir geltonais žiedeliais viduryje. Puansetijų būna įvairiausių spalvų – nuo baltos iki oranžinės, tačiau pati populiariausia yra raudonųjų puansetijų rūšis.

Šis augalas yra kilęs iš Centrinės Amerikos – actekai jį naudodavo puošybos ir gydymo tikslais, rašoma ftd.com. Šiandien puansetijos naudojamos kaip dekoratyvinis elementas įvairiausiose vietose, nuo bažnyčių iki namų durų. Kad puansetijos ilgai džiugintų savo ryškumu, jomis reikia tinkamai rūpintis.

Puansetijos geriausiai auga žiemos mėnesiais – būtent todėl jos tokios populiarios Kalėdų laikotarpiu. Jei tinkamai šiuo augalu rūpinsitės, puansetijos grožis neišblės dar ilgai po švenčių. Kadangi puansetijos yra kilusios iš tropikų, joms geriausiai tinka būtent tokias sąlygas simuliuojanti aplinka.

Kadangi puansetijos yra kilusios iš Centrinės Amerikos, jos yra įpratusios prie saulės kaitros. Rekomenduojame augalą laikyti prie gerai apšviesto lango, kad jis gautų daug saulės. Geriausiai tinka rytiniai langai, kad puansetija gautų visus ryto spindulius ir šildytųsi popiečio saulės šilumoje. Patikrinkite, ar jokia augalo dalis neliečia lango – tai gali puansetijai pakenkti.

Puansetiją reikėtų laistyti kaskart pajutus, kad žemė yra sausa, arba jei pastebite, kad kai kurie lapeliai vysta. Svarbiausia, kad vanduo galėtų nutekėti vazono apačioje ir puansetija nebūtų panirusi į vandenį. Jei ta vieta, kurioje laikote savo puansetiją, yra gan sausa, laistyti gali reikėti ir kasdien.

Kad puansetija nuolat žydėtų, turi būti palaikoma 18–23 °C aplinkos temperatūra. Pasirūpinkite, kad nebūtų staigių temperatūros pokyčių – dėl jų augalo lapeliai gali greitai nuvysti. Geriausia puansetiją laikyti šiltame kambaryje ir kasdien ją apipurkšti vandeniu. Tokiu būdu bus simuliuojamas tropinis klimatas.

Kalėdinis kaktusas

Šalčiausiu metų laiku pražysta viena gražiausių gėlių – vadinamasis kalėdinis kaktusas (kitaip – tikrasis plokštenis). Šio augalo žiedai būna raudonos, baltos, geltonos arba rožinės spalvos ir nuostabiai papuošia kiekvienus namus.

Tikrasis plokštenis (Schlumbergera truncata) – kaktusinių (Cactaceae) šeimai priklausantis augalas, kilęs iš Brazilijos, tačiau dabar kaip kambarinis augalas paplitęs visame pasaulyje. Natūraliai auga kaip epifitai drėgnuosiuose miškuose Brazilijos plokščiakalnyje (1 000–1 700 m aukštyje) į šiaurę nuo Rio de Žaneiro.

Kalėdiniams kaktusams reikia mažai šviesos, tad nestatykite jų ant pietų ar vakarų pusėje esančių palangių. Labiausiai tiks vieta ant stalo arba lentynos, esančios toliau nuo tiesioginių saulės spindulių. Jie geriausiai auga šiltoje, sausoje patalpoje. Tinkamiausia temperatūra – 18 °C šilumos. Tačiau žiūrėkite, kad temperatūra būtų pastovi – šie augalai nemėgsta didelių jos svyravimų. Vasarą tikrąjį plokštenį galima išnešti į balkoną. Temperatūrai nukritus iki 5–10 °C šilumos, įkurdinkite jį kambaryje.

Vasarą gėlę laistykite dažniau, tik žiūrėkite, kad žemė neįmirktų – augalas pradės pūti. Rudenį ir žiemą kalėdiniam kaktusui reikia mažiau drėgmės – tik tada per didžiąsias metų šventes jis sužydės gausiai ir puošniai. Žydintį augalą tręškite daug kalio turinčiomis trąšomis (puikiai tiks ir pomidorams skirtas tirpalas).

Augalui nužydėjus, šiek tiek apkarpykite jį: atsargiai pašalinkite po kelis narelius nuo kiekvienos šakelės. Nukirptus narelius galite sukišti į drėgnas durpes, gausiau palaistyti. Greičiausiai jie išleis šaknis. Jei augalo lapai raukšlėjasi, didelė tikimybė, kad oras per sausas arba perdžiūvo žemė. Kalėdinį kaktusą laikant per vėsiai, per šiltai arba per tamsiai, ima kristi pumpurai.

Pavojingasis bugienis

Bugienis (Ilex lot.) – bugieninių (Aquifoliaceae) šeimos augalas, paplitęs Azijoje, Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Amerikoje. Savo gimtinėje tai visžaliai krūmai arba medžiai, pasiekiantys iki 25 m aukštį. Augalas dvinamis. Lapai iki 7 cm ilgio, banguotu ir stambiai dantytu pakraščiu; bet aukščiau augantys lapai (kurių nepasiekia nugraužti žinduoliai) spygliukų neturi.

Žiedeliai balti, kvapnūs, vaisiai apvalūs, iki 1 cm skersmens, ryškiai raudoni, kybo ant kero visą žiemą. Dauguma bugienių subrandina raudonas, kai kurių veislių – geltonas uogas. Bugienio uogos iš dalies yra nuodingos žmogui. Kita vertus, mirties atvejų beveik nėra žinoma.

Augalo vaisiai labai svarbūs paukščiams ir kai kuriems laukiniams gyvūnams. Tiesa, rudenį ir ankstyvą žiemą uogos net ir gyvūnams atrodo neskanios. Bet kai jos gerai sušąla arba apšarmoja, suminkštėja, pasidaro švelnesnio skonio ir gardesnės. Per didžiuosius žiemos speigus paukšteliai įsikuria medžio kamieno ertmėse, apsigindami nuo grobuonių ir čia pat rasdami maisto. Bugienio žiedus kartais valgo ir kai kurios lervos.

Bugienis dažniausiai atsimenamas prieš Kalėdas. Iš esmės tai – kalėdinis augalas. Jo šakelės, pasidabinusios raudonomis, viliojančiai atrodančiomis uogomis, gali nuostabiai papuošti ir pagyvinti namus prieš didžiąsias metų šventes. Bugienis naudojamas gaminant kalėdinius vainikus: vietoje eglišakių ar kitų spygliuočių, imami šio visžalio augalo lapai, o raudonos uogelės tik pagyvina žalią vainiką.

Daugelis rūšių bugienių auginami kaip dekoratyviniai augalai soduose ir parkuose. Jie dažnai naudojami ir formuojant gyvatvores, mat pro dygliuotus lapelius, kurie itin glaudžiai susijungia, gali būti labai sunku prasibrauti.

Bugienis nemėgsta tiesioginės saulės, gerai jaučiasi pusiau pavėsyje, pakenčia paunksmę. Sodinami į lengvą, drėgną ir puveningą lapinę žemę, labai tinkamas daržinio komposto ir lapuočių medžių paklotės mišinys. Auga lėtokai, juos galima karpyti, formuoti. Besniegę, sausą žiemą, ypač ankstyvą, gali nukentėti nuo tiesioginių saulės spindulių, nes lapai išgarina šiek tiek vandens, o šaknys jo nepasiima iš dirvos, ir augalas perdžiūsta.

Meilenis arba amarilis

Namus gaubiančias žiemos sutemas įspūdingais žiedais prasklaidantis meilenis daugelyje šalių laikomas Kalėdų augalu, nes jį nesudėtinga pražydinti per didžiąsias metų šventes.

Amarilis (Amaryllis lot.) pas mus atkeliavo iš Pietų Afrikos. Tai – dideliais ir labai kvapniais žiedais žydinčios svogūninės gėlės, šiuo metu jau nebe tokios paplitusios lietuvių namuose. Vazonuose dažniau auginami jų modernesni hibridaimeileniai (hippeastrum lot.), kurie žydi didesniais, bet bekvapiais žiedais. Žiedlapių spalvos gali būti įvairios: balta, raudona, rožinė, oranžinė, taip pat pasitaiko margų.

Amariliai yra tikros žiemos gėlės. Parduotuvėse galima įsigyti meilenių svogūnų ar žydėti besirengiančių augalų. Jų įvairovė tiesiog begalinė, be to, skirtingų rūšių meileniai gana lengvai tarpusavyje sukryžminami, tad selekcininkai gali sukurti daugybę naujų nuostabių gėlių.

Meileniai persodinami kasmet prieš ramybės periodą ar jam besibaigiant. Senos šaknys pašalinamos, o žemės likučiai nupurtomi. Svogūnėlį sodinkite į nedidelį, bet gilų vazoną, kad iki jo kraštų liktų apie 3 cm atstumas. Vazono apačioje įrenkite drenažą, ant jo užpilkite derlingo komposto ar jo mišinio su durpėmis. Pasodinus pusė svogūnėlio turi likti išorėje. Meilenis gausiai žydi 5–7 metus, tad kas kelerius metus pasilikite po dukterinį svogūnėlį, kuris sužydės jau po 2–3 metų.

Sausio, o kartais gruodžio mėnesį meilenis nubunda ir ima dygti. Tada iš tamsesnės vietos jį perkelkite į šviesą, laikykite kambario temperatūroje. Žemę po truputį drėkinkite, nes per didelė drėgmė trukdo žiedynui formuotis. Kol žiedkotis mažas, laistykite šiltu vandeniu, o jam pasiekus 10–15 cm aukštį, tai darykite reguliariai (tik nepersistenkite!), kas dvi savaites patręškite.

Žiedai skinami dar neprasiskleidę, bet pumpurui jau nusispalvinus. Jei nupjovus kotą ant lapo ar svogūno užbėgo sulčių, nusausinkite servetėle, žaizdą pabarstykite medžio anglimi. Vasarą laikykite saulėtoje ar šviesioje vietoje. Kad gerai žydėtų, lapai turi būti kuo vešlesni.

Laistykite kas 2–3 dienas, tręškite kas 10–14 dienų kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Vasaros pabaigoje patręškite fosforo trąšomis, kurios padeda formuotis žiedams, laistykite vis rečiau. Rugsėjį palaistykite paskutinį kartą ir pastatykite sausoje prieblandoje. Kai lapai nudžius (nekirpkite!), padėkite į tamsią ir vėsią vietą (apie 15 °C) arba apgaubdami sukurkite tamsą.