Prieš trisdešimt metų įveisiau sodą. Ne kartą teko nukentėti nuo kiškių ir kitų Dievo sutvėrimų, kurie tik ir taikosi paragauti tai žievės, tai šakelės vaismedžių, kuriuos rūpestingai auginu, kad turėčiau derliaus. Juk nepaaiškinsi, lentelės nepakabinsi, kad tai mano, liesti negalima. Taigi, pasidalinsiu savo patirtimi. Pirmiausia žiemą atvykę į sodą apmindžiokite žemę prie medelių kamienų.

Po puriu sniegu labai dažnai urvelius įsirengia pelės. Jos gali pridaryti daug žalos pagrauždamos vaismedžio kaklelį. Taip nenutiks, jei prie pat žemės augalo kamienas bus aprištas tinkleliu. Apsaugai tinka ir išilgai perpjautas plastikinis butelis. Galima naudoti ir nuodus, tik reikia pasirūpinti, kad jų nepasiektų paukščiai.

Skaitytojos nuotr.

Kol nebuvo specialių plastikinių tinklelių, žmonės gindamiesi nuo kiškių vargo kamienus rišdami nendrėmis ar eglišakėmis. Dabar nusipirkai plastikinio tinklo mažesnėmis ar didesnėmis akutėmis, vienas du, ir tiek to darbo. Vis dėlto patarčiau netingėti ir prisiminti senolių naudotus būdus. Pirma, jie ekologiški, antra, tokie aprišalai neleis vasario ir kovo saulei įkaitinti vaismedžių kamienų. Ypač nuo dienos ir nakties temperatūrų skirtumų gali nukentėti kaulavaisiai.

Kai kurie sodininkai daro labai išmintingai – parengia kiškiams vaišių stalą. Žinoma, galima pakabinti ir morkų ant šakų, tačiau jos sušąla, ir ilgaausiai nepuola jų graužti. Geriau, jei kur nors sodo kampe bus padėta rudenį nugenėtų obelų šakų. Radę patogiai pasiekiamo skanėsto miško svečiai nesivargina eiti prie obelų, stiebtis, ieškoti, kur minkštesnė žievė.

Mums parašė "Valstiečių laikraščio" skaitytoja

Milda