Jau rudenėlis. O seniau (aišku ne dabar, kai visi tapome ponais) būdavo mada susirinkti visai giminei ir pradėti giminės šventę – bulviakasį. Nebūdavo tada nemalonu nei kišti rankas į žemę, nei klūpėti ir rinkti bulves. Jeigu duona kasdieninė yra pagrindinis maistas, tai bulvė (jei nesi atsisakęs šio maisto) tikrai antroje vietoje.

Pasiruošimas, įranga, rūšiavimas

Pirmiausia - kada? Rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Svarbu, kad temperatūra neviršytų 18 laipsnių, bet ir nebūtų šaltesnė nei 10 laipsnių.

Jokio lietaus! Pirmiausia, įsivaizduokite lietui lyjant (kad ir nestipriam) klupote ar pasilenkę renkate bulves. Jokio malonumo? Telkšo balos, purvas, sunkiai, oi sunkiai dirbasi. Jei visgi surinkote šlapias bulves, jokiu būdu neneškite į rūsį, įsiveisus puvėsiui, neteksite didelės dalies bulvių. Galima išpilti pašiūrėje ir laukti kol pilnai išdžius (jeigu leidžia gamtos sąlygos).

O dabar - pasiruošimas! Ko mums reikia? Laisvos aprangos, užrišamų maišų ir prasideda „loginiai if‘ai“ (kas žino Excel, tas supranta, apie ką kalbu). Jeigu nusprendėte nerūšiuoti, reikia vieno krepšio, jeigu rūšiuojama į dvi dalis: kiaulines (tai mažos bulvės, kadangi jas sunku skusti, šeriamos kiaulėms) ir valgomas - du krepšiai. Standartas Aukštaitijoje trys krepšiai: mažos – kiaulinės, vidutinės – sėklai kitiems metams, didelės – valgyti. Aišku, jeigu ateis „Babutė“ (kaime tai didžiausias autoritetas!) ir pasakys : „Kaskite vaikai vienan, paskui kiemi išrūšiuosta“, teks taip ir padaryti. Kitas „Ifas“ - su kuo kasime - turi tokius pasirinkimus:

• Kastuvas
• Šakės
• Bulvių kasamoji, prijungta prie traktoriaus
• Arklys ir plūgas

Kas bandė kasti kastuvu, ko gero prisimena, kaip būna: atrodo, stengiesi kaip įmanoma atsargiau iškasti krūmą, bet vis ima ir pasigirsta tas nemalonus trakštelėjimas: perpjovė bulvę. Šakėmis galima iškasti lizdą, bet reikia žymiai daugiau fizinės jėgos, ypač jeigu žemė kietoka ir, beje, taip nesaugu dviese dirbant. O dar pabandykite įsivaizduoti: dirbate dviese, bulvių „jaktaras“, o pasirinkimas - kastuvas ar šakės. Pakelkite rankas, kas apsiimtų!

Bulvių kasamoji (dažniausiai mėlynos spalvos, prikabinama prie traktoriaus) -  tai populiariausias bulvių kasyklos įrankis. Praaria „traktariokas“ ir tiesiog renki bulveles. Aišku, įvertinant dyzelio kainą, amortizaciją, bulvės tampa aukso vertės.

Beje, netgi 21 amžiuje arklys ir plūgas populiarūs kasyklos įrankiai. Kiek teko kaime įrodinėti dėdėms Vytautui ir Vaškeliui, kad plūgu išartas bulves rinkti labai nepatogu, jiems tai ne motais. Tiesiog įprotis, kurį išmušti vyresnio amžiaus žmogui labai sunku, o gal ir neįmanoma. Taip arė mano tėvokas, senelis ir aš toliau tai galiu pratęsti.

Kodėl bulvė tauriau už bananą, arba kodėl aš (ne)galiu nusipirkti kilogramo bulvių Maximoje už 25 euro centus?

Miesto žmogui, tai sunkiai suvokiama : geriau nusipirkti bulvių iš „Maximos“ ir tuo laiku, kai kiti kasa, prasėdėti „faceibuky“. O kaimo vaikas pasakys : „Ko tan miestan, plytu graužti?“.  Nežinau, kurio pusėje esu, bet bulvių kasykla ir „Maxima“ turi privalumų ar trūkumų.

Pirmiausia, ekonominis aspektas – keturių asmenų šeimai reikia 100 kilogramų bulvių, tai jei perku iš „Maximos“ už 25 euro centus už kilogramą, sumoku viso 25 eurus. Galvos nesuku, nei kaip pasodinti, nei kaip ravėti, nei kaip rinkti kolorado vabalus, ne kaip nukasti. O dar, kaip pas žmones būna, tie daržai kaimuose ar toliau nuo namų, įvertinkime kuro sąnaudas ir panašiai. Kosmosas! Kiek daug rūpesčio už tuos 25 eurus!

O dabar kita medalio pusė. Paragaukite pirktines bulves iš prekybos centro ir savo išaugintas ekologiškas. Ar jaučiate skonį??? Ar reikia komentarų?

O dar senais laikais „prie ruskio“ būdavo visi „suveina“ per bulviakasį, giminėmis bendrauja. O dabar kas - „sulindi visi telefoneliosna“, „savo tam faceisbuki“ ir „žmagaus“ nemato. Taigi bulviakasis - tai proga susibėgti giminei ne tik per laidotuves ar vestuves.

Taigi, ar tęsime mūsų protėvių tradiciją?