Vilkaviškio krašto bitininkai draugijos vairą patikėjo teisininkei, mažosios bendrijos (MB) „Devynbitė“ direktorei, amatų mokymų apie bitininkystę lektorei Renoldai Stepanauskaitei-Kubilienei, kuriai bitininkavimas reiškia kur kas daugiau nei pomėgį.

Apsupta bičių ir bitininkų

Kartu su vyru Gediminu bitininkaujanti 54-erių Renolda neslėpė, kad šeimos bitynuose bičių šeimų vystymąsi prižiūri ji pati, tačiau atėjus medunešio pikui be vyro pagalbos niekaip neišsiverčia. „Mano „sunkioji artilerija“ visuomet kartu, kai reikia kilnoti ir nešioti didelius svorius. Sūnus Paulius turi savo jaunuolišką ir nenuginčijamą filosofiją, todėl pastangų įtikinėjimui ar prievartiniam darbui nededu. Viskas paprastai įvyksta savo laiku. Tas laikas ateis ir sūnui...“ – iš kartos į kartą jų giminėje perduodamomis bitininkystės tradicijomis tiki moteris.

Jos pačios kelias į bitininkystę buvo nulemtas nuo mažens. Gimusi ir užaugusi nedideliame, bet gražiame ir jai brangiame Sūduvos mieste – Vilkaviškyje, nuo pat vaikystės Renolda buvo guvi, smalsi, todėl jos pirmasis prisilietimas prie bičių pasaulio įvyko dar vaikystėje, ikimokykliniame amžiuje.

„Pamenu save su juodųjų serbentų šakele ir su dūmine, asistuojančią tėtukui – mamos tėčiui. Jau tada nejaučiau jokios įtampos ar baimės, o ir alerginės reakcijos nebūdavo, jei neatsargiai užmindavau ant bitės basomis vaikščiodama po pievą. Dirbdamas tėtukas kalbėdavosi su bitėmis ir man pasakodavo viską, ką jis daro. Vykdydavau tėtuko nurodymus – išimti, patraukti, pasukti ir t.t., nes jis gyveno ir dirbo tik su viena kaire ranka. Tad mano praktika buvo labai rimta ir atsakinga“, – į mielus vaikystės prisiminimus trumpam nuklydo vilkaviškietė.

Jos burnoje iki šiol tarsi išlikęs vaikystės pusryčių skonis – didelė riekė naminio pyrago, medaus dubenėlis ir pieno puodelis. Taip sutapo, kad ją supo ir daugiau bitininkų – bitininkavo ir tėtukas iš tėčio pusės. Vyro tėtis taip pat bitininkavo iki išėjimo anapilin. „Bitininkavimo pomėgis ir džiaugsmas mūsų šeimoje – iš kartos į kartą perduodamos tradicijos ir įgimta meilė bitelėms“, – apie pomėgį, kuris jai pačiai išsirutuliojo į rimtą verslą, kalbėjo Renolda.

Keturi bitynai

Kubilių šeimos bityno istorija prasidėjo prieš 14 metų. Pradėjus gyvenamojo namo statybas, sklype į žydinčią vyšnaitę susispietė didelė spiečiančių bičių šeimyna. Šeimininkė priėmė tai labai džiaugsmingai, kaip slaptos, stiprios svajonės išsipildymą ir kaip jų sodybvietės palaiminimą. Apgyvendino atklydusią šeimyną skolintame avilyje. Neilgai trukus, avilį skolinęs bičiulis iš savo bityno atvežė Kubiliams dovaną – stipriausią, darbščiausią bičių šeimyną ir palinkėjo, kad naujoje vietoje jai gerai sektųsi, pridūręs, kad bitėms būtina kaimynystė. Taip iš dviejų šeimynų šiandien jau „išaugę“ keturi bitynai su 106 bičių šeimynomis. Vienas bitynas įsikūręs prie Pajevonio, Vištyčio regioniniame parke, antras – už Virbalio, Virbalgirio botaniniame-zoologiniame draustinyje, trečias – prie Gražiškių, Karpiejų kaime, ketvirtas – Kumečių kaime.

Amatų mokymuose „Bitininkystė“ R.Stepanauskaitė-Kubilienė dalyvavo kaip šios srities žinovė-lektorė. Ją apėmė nenusakomas jausmas, kuomet tarp ketinančių bitininkauti išvydo ne tik jaunus vyrus, bet ir garbius senjorus.

Renoldai su vyru Gediminu bičių priežiūra – visų metų užsiėmimas. Nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio trunkantį bitininkavimo procesą ji prilygina maratonui, nes visus darbus reikia atlikti laiku. „Padarysi per anksti – blogai, per vėlai – irgi blogai. Svarbi nuolatinė, kassavaitinė kontrolė, priežiūra – pamatyti, suprasti, išgirsti ir teisingai pasielgti. Net pagal avilio garsus galima daug pasakyti apie šeimoje vykstančius procesus. Užtenka prieiti prie avilio ir pažiūrėti, ar bitės tvarkingai skraido prie lakos. Jei bitės tvarkingai ir darniai skraido, o ant kojelių matyti žiedadulkės, vadinasi, motina viską prižiūri ir avilyje palaiko tvarką“, – pasakojo rūpestinga bityno savininkė.

Anot vilkaviškietės, praėjusios žiemos darbai buvo skirti sėkmingam vasaros darbui pasiruošti. Jos įsitikinimu, kiekvieno dirbančio bitininko sezono tikslas – užtikrinti šeimos gausumą, stiprumą, produktyvumą ir sukontroliuoti spietimo procesą. „Šylant orams, nekantriai laukiame tinkamos – 15 laipsnių šilumos, nes labai smalsu pažvelgti į avilio vidų, pamatyti motinėlės darbo ženklus: padėtus į akeles kiaušinėlius, besivystančius bičių perus“, – nekantraudama sulaukti svarbios akimirkos VL sakė R.Stepanauskaitė-Kubilienė.

Sugrąžino jėgas

Mykolo Romerio universitete teisę baigusi moteris 14 metų dirbo didelėje tarptautinėje įmonėje. Pradėjo dirbti teisininke, vėliau buvo paskirta dirbti į vadovaujančias pareigas įmonės padalinyje – darbas buvo atsakingas, netrūko streso, o atostogos būdavo labiau tik teorinės.

„Atsirado labai rimtų sveikatos sutrikimų, prireikė operacinio gydymo. Tuomet labai aiškiai supratau, kad labai myliu gyvenimą, savo šeimą, man smagu, įdomu šiame pasaulyje. Supratau, ką turiu daryti, kaip gyventi, ką keisti, ką rinktis. Teisingas buvo sprendimas, kai pritarus šeimos nariams pasilikau prie hobio-darbo, kurį myliu, kuris teikia sveikatą, džiaugsmą, pasitenkinimą, kuris ilgina gyvenimą. Nieko nėra geriau, kai hobis sutampa su darbu! Sprendimas pasiteisino su kaupu. Neįkainojamas fizinio kūno stiprinimo, psichinės savijautos gerinimo ir dvasinės terapijos būdas. O dar žiedadulkės, medus, bičių duonelė, pikis, motinos pienelis. Kiek šiuose bičių produktuose gėrio – stiprybės ir sveikatos garantijų“, – bitininkystės teikiamą naudą vardijo dabar sveikata nesiskundžianti Renolda.

Dirba įvairiomis kryptimis

Nuo pat bitininkavimo pradžios vilkaviškietė bitininkė nedideliais kiekiais gamino ir midaus gėrimą. Aktyvi moteris dabar priklauso Lietuvos vyndarių asociacijai, puoselėja midudarystės amatą.

„Visas gaminamo midaus rūšis kasmet teikiu vertinimui. Midus mūsų šeimoje gaminamas iš tradicinių žaliavų – mūsų šeimos iškopinėto medaus, sode užaugintų uogų. Puikaus skonio midų pagaminti pavyksta su pamiškėse suskintomis šermukšnių uogomis, pamiškės kirtimuose surinktomis avietėmis, Paširvinčio pelkės dovanomis – spanguolių uogomis...“ – nesigirdama pasiekimais kalbėjo bitininkė, midudarystės amato žinovė, pati gilinusi žinias Kauno kolegijoje, mokymuose apie vaisių-uogų vyno ir midaus gamybą.

Šiandien ji gamina 7 rūšių midų, ieško naujų skonių bei poskonių. Midus jai – istorijos, kultūros ir tradicijų neatskiriama dalis, jis buvo laikomas šventu, kasdieniniu gėrimu, naudotas apeigoms, ritualams.

Antroji jos veikla – gardėsių iš medaus ir liofilizuotų uogų, vaisių, žolelių gamyba. Šiuos produktus vadina tikromis imuninės sistemos stiprinimo bombomis. Anot Renoldos, liofilizavus uogą, vaisių ar vaistažolę, lieka joje esantys vitaminai, mineralai, mikroelementai ir visos jų savybės. „Tereikia suvalgyti visai mažą kiekį produkto, kad organizmas gautų reikalingą normą vitaminų. O skonis – dieviškas“, – sakė vilkaviškietė.

Trečioji jos veikla – vaško žvakių liejimas. Ši veikla jai kaip meditacija, kaip tautinio paveldo, šeimos paveldo dalis. Vaško žvakes lieja iš savo šeimos bitynuose pagaminamo vaško. „Kvapnaus, geltono vaško žvakių liejimui negailime. Naudoju senas gamybos technologijas ir įrengimus“, – aiškino Renolda.

R.Stepanauskaitė-Kubilienė yra įkūrusi MB „Devynbitė“. Čia siūlomos prekės paženklintos ženklu „Pagaminta Vilkaviškyje“, todėl jaučiasi esanti savo krašto ambasadore, reprezentuojančia paveldą, papročius, darbštumą, pasaulėjautą. Pasak jos, ne kartą ir ne du savo adresu buvo sulaukusi pastebėjimų: „Barbė devyndarbė“, „Devyni amatai, dešimtas – badas“, „Devintą klumpių porą nespėsi sunešioti...“, „Paskęsi po devyniais prakaitais...“ Besiklausant šovė į galvą mintis, kaip MB pavadinti, nes jos darbdaviai – bitės, devynių amatų priežastis – taip pat bitės, todėl ir pritapo pavadinimas „Devynbitė“.

Įgijo autoritetą

Amatų mokymuose „Bitininkystė“ R.Stepanauskaitė-Kubilienė dalyvavo kaip šios srities žinovė-lektorė. Ją apėmė nenusakomas jausmas, kuomet tarp ketinančių bitininkauti išvydo ne tik jaunus vyrus, bet ir garbius senjorus. „Nutarėme, jog bitininkystė yra sudėtinga ir subtili profesija. Susipažinome su bitininkavimo abėcėle, teisiniu reglamentavimu. Pasidalinau asmenine patirtimi ir pavyzdžiais, kaip ir ko reikia, kad lydėtų sėkmė. Mokymai buvo įdomi ir vertinga patirtis“, – sakė teisininkė, bitininkė, VGG kursų lektorė.

Šių metų visuotiniame Vilkaviškio krašto bitininkų draugijos susirinkime Renolda buvo išrinkta pirmininke, iki jos draugijai vadovavo keturi vyrai bitininkai. Vilkaviškio bitininkų draugijoje šiemet bičiulių skaičius svyruoja apie 70, amžiaus vidurkis – pagarbus.

„Visus pasiūlymus, pasvajojimus ar planus aptariame siauresniame aktyvesnių bičiulių rate – valdybos posėdžiuose. Turime planų, tačiau lai jie bręsta iki tampant kūnu. Turiu savybę planais nesigirti, bet pasidžiaugti juos įgyvendinus, smagiais rezultatais“, – sumaniai aiškino naujoji pirmininkė.

Žvelgia plačiau

Anot R.Stepanauskaitės-Kubilienės, į bitininkystės perspektyvą galime pažvelgti iš keleto „bokštų“ – bitininkystė kaip hobis, kaip terapija, kaip pragyvenimo šaltinis, kaip svarbus ūkio sektorius, padedantis išsaugoti biologinę įvairovę ir ekosistemų tvarumą. Bičių darbas ne tik gaminti medų, bet ir apdulkinti augalus, kurie žmonėms yra esminis maisto šaltinis.

„Šiandien ypač didelė problema bičių ūkiams yra naujos kartos pesticidų naudojimas ir bičių ligos, kurios kelia grėsmę bičių populiacijai. Skaičiau apie Bristolio universiteto atliktą tyrimą, kuriuo nustatyta, kad trąšos keičia augalų elektrinį lauką, o tai keičia būdą, kuriuo bitės jaučia gėles. Šie pokyčiai atbaido jas nuo gėlių lankymo. Intensyvėjant ūkininkavimui, išnaikinamos laukinių gėlių pievos, kartu ir bičių buveinės. Žmonės privalo kuo greičiau sugrįžti į „žmogaus ir bitės ratą“, kuris gyvavo šimtmečius visame pasaulyje. Nes jau ir natūralus vaškas iš bičių yra atimtas. O kad jos galėtų auginti sveikus perus, daugintis, reikalingas jų pačių pasigamintas natūralus, be priemaišų vaškas“, – patirtimi dalijosi vilkaviškietė.

Jos teigimu, Lietuvoje turime archajiškas, stiprias bitininkystės tradicijas. Tačiau šias tradicijas reikia sujungti su iniciatyvomis, orientuotomis į ateities krizių sprendimus. Galvojant apie visų ateitį, jos įsitikinimu, būtina aktyvinti bičių bei jų produktų terapijas, taip pat spręsti bičių apsaugos klausimus, nes tai svarbu ir sveikatos krizių, ir klimato kaitos problemų fone. Vilkaviškio krašto bitininkų draugijos pirmininkės tikinimu, tai jau ne atskiro regiono, ne Lietuvos ir net ne Europos iššūkiai, prie šių problemų sprendimo gali prisijungti kiekvienas bičiulis kaip pilietis, sąžiningai ir tvarkingai bitininkaudamas savo ūkyje.

Dažnas bitininkas šiandien ieško medaus realizacijos kelių, nes pastaruoju metu tai viena didžiausių problemų. Anot Renoldos, Lietuvoje bitininkų yra labai daug, nes ir vieną bičių šeimą prižiūrintis bičiulis yra bitininkas. Ir nors šiandien medų vietoje cukraus renkasi vis daugiau žmonių, girdisi daug nepasitenkinimo dėl mažo medaus vartojimo ir kasmet žemėjančių didmena parduodamo medaus kainų.

„Taip, šiuo metu bitininkystė išgyvena sunkius laikus – sparčiai brangsta tiesioginės bityno išlaikymo išlaidos, o medaus kaina išlieka ta pati. Didmeninėje prekyboje fiksuojamas kainos kritimas. Pastebiu noro kooperuotis, susijungti ir ieškoti tiesiausių medaus realizavimo kelių, be perpirkėjų pagalbos, trūkumą. O šiandien perpirkėjų siūlomi centai – žeminantys“, – kalbėjo R.Stepanauskaitė-Kubilienė.

Taip pat ji kvietė nepamiršti, jog medus yra tik vienas iš lengviausiai gaunamų bičių produktų ir, deja, pats pigiausias. Jos nuomone, gal reikėtų skirti laiko informacijos paieškoms, apsiginkluoti kantrybe, užsispyrimu ir pasiūlyti vartotojui puikių, jo ieškomų apiterapijos produktų. O gal pasitelkti fantaziją ir uogomis, vaisiais, daržovėmis ar vaistažolėmis suteikti medui išskirtinį skonį, spalvą, formą – juk šiandien gausu technologinių galimybių ir sprendimų.

„Tad, nepaisant iškylančių sunkumų ar problemų, linkėčiau kuo daugiau žmonių tapti bitininkais. Daugiau gerumo ir jautrumo rastųsi tarp žmonių. Juk bitės moko gerumo, švelnumo, atidumo, darbštumo“, – teigė Vilkaviškio krašto bitininkų draugijos vadovė.