Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Bagažinių turgelyje – ir naminiai lašiniai

Pusmetį Dzūkijoje veikiantis bagažinių turgelis snūduriavusį Makniūnų kaimą tarsi pabudino. Lietuvoje tokio pobūdžio veikla praminta „blusų turgumi“. Meškerę vietos žmonėms pamėtėjo šios idėjos sumanytojas, miestą į kaimą iškeitęs ir dabar Raitininkų kaime (Alytaus r.) gyvenantis Juozas Adomaitis. Šalia naudotų daiktų atsirado dar ir ūkininkų ūkio produkcija (lašiniai, kiaušiniai), taip pat meistrų rankų darbo nauji gaminiai – duonos pjaustymo lentelės, žarstekliai.

Nauda ne viena

Makniūnų bagažinių turgelio sumanytojas, buvęs kaunietis, po to – alytiškis J.Adomaitis VL atviravo, kad jis pats su draugais jau senokai įsitraukęs į bagažinių turgelių veiklą. Jis tame mato prasmę, nes senus daiktus galima ištraukti iš palėpių ir prikelti naujam gyvenimui. Su šeima prieš keletą metų persikraustęs gyventi į sodybą Raitininkuose, tokią mintį „pakišo“ Makniūnų sodžiaus bendruomenės pirmininkei Dalei Baranauskienei, o ši taip pat neliko abejinga. Makniūniškiai nusprendė, kad ir provincijoje, savame kaime, galima kažką panašaus sukurti, tam panaudoti turimą erdvų bendruomenės namų kiemą.

„Aš pats buvau prikaupęs daug daiktų. Iš Kauno atsikėliau į Alytų, po to krausčiausi iš Dzūkijos sostinės į Alytaus rajoną ir tuos daiktus vis tampiausi, jie man tapo našta, tokia kupra“, – vaizdžiai apie užgyventą turtą pasakojo J.Adomaitis.

Jis minėjo, kad Makniūnuose įkurto turgelio šūkiui parinko žodžius „Kas vienam šiukšlė, kitam yra lobis“. Veikli bendruomenė idėją greitai iškristalizavo ir vienminčiai nedelsė – pernai rugpjūčio pradžioje Makniūnuose suorganizavo bagažinių turgelį. Į pirmą turgelį, anot J.Adomaičio, suvažiavo tik jo draugai, nes kitiems žmonėms šiame krašte tai buvo iš viso naujas reiškinys, daugelis dar klausinėjo: „Kas čia toks per bagažinių turgus?“ Bet pamažu, po truputį viskas pradėjo „lipdytis“. „Kaip sniego gniūžtė, besirisdama nuo kalno, daugumos dėka vis didėjo. Mes pasiskirstę darbus – kas atsakingas už viešinimą, kas už rodyklių įkalimą, „gaspadinės“ sriubą verda, kiti pagal metų laiką žolę nupjauna ar sniegą kasa“, – vardijo J.Adomaitis.

Jiems dar labai svarbi irekologinė turgelio pusė. Pasak J.Adomaičio, jie ragina nenaudoti vienkartinių plastikinių indų. Turgaus dieną kiekvienas turi savo dubenėlį, puodelį, šaukštą, nes bagažinių turgelyje apsilankęs žmogus, jeigu tik pats to nori, gauna sriubos, arbatos, kavos.

Pačių prekeivių pasiūlymu, renka 5 eurų rinkliavą, bet ne pelno siekiant, o labiau aukos forma. Juozo teigimu, reikia ir tualetą tvarkyti, ir kai ko nupirkti. „Neimame mokesčio, jei žmonės socialiai remtini, jeigu koks vaikas prekiauja“, – kokiu principu veikia Makniūnų bagažinių turgelis, pasakojo įkūrėjai.

Įpynė ir kultūrą

„Makniūnų sodžiaus“ bendruomenės pirmininkė D.Baranauskienė pasakojo, kad jų „gaspadinės“ pušynuose prirenka grybų, uogų. Šeimininkės yra vaišingos, o maistas žmones suvienija. „Kai sriubą verda, iš namų atsineša kopūstų, kitų daržovių, grybų ir dar bryzelį lašinių įpjausto, kad būtų skaniau. Kiekviename turgelyje verdamos vis kitokios sriubos, bet daugiausia daržovienės, dar bijome su mėsomis prasidėti. Vis tiek pandeminis laikotarpis. Mes sriuba neprekiaujame – pavaišiname. Ypač žiemą karštų patiekalų ir gėrimų reikia, tad būna tiekiama garuojanti sriuba, arbata, kava. Už kavą kai kurie įmeta simboliškai. Vis tiek kainuoja ir kava, ir cukrus, net medaus pastatome. Dzūkeliai vaišingi žmonės, stengiamės, kad kiemelis turgelių metu atrodytų lyg namuose pas motulę, kur tau paduotas „kružikucis“ (puodelis) karštos arbatukės, o jei nori – ir sriubukės“, – Makniūnų bagažinių turgaus nuotaiką perteikė bendruomenės vadovė.

Ji aiškino, kad bendruomenės namai, kada nelikę mokyklų bei kultūros namų, yra tapę kultūros židiniu. Jų žmonės susibūrę į folkloro ansamblį. Anksčiau tai buvo vyresniųjų ansamblis, o kai žmonės sensta, iškeliauja anapilin, dabar ansamblį papildo jaunesni nariai. Įkūrus bagažinių turgų sugalvojo turimas tris valandas išnaudoti įnešant šventinių elementų – pamuzikuoti, padainuoti, pašokti. Dar sukuria ir personažus: gruodžio mėnesio turgelyje apsilankė Kalėdų Senelis, sausį – Trys Karaliai, o vasarį planuojama, kad bendruomenės kiemelyje sudegins Morę, be to, gal atvyks Antanas Smetona, nes labai arti bus Vasario 16-oji.

Nors Makniūnuose yra tuščių namų, kurių šeimininkai jau mirę, D.Baranauskienė kategoriškai nesutinka, kad provincijoje gūdu ir baisu. „Kiek aš aplinkui matau, viskas gerai tuose kaimuose. Jaunos šeimos gyvena, važinėja dirbti į Alytų, vaikelius vežiojasi į darželius, mokyklas. Ir į šventes ateina. Nežinau, mūsų kaimas gyvas“, – džiaugėsi „Makniūnų sodžiaus“ bendruomenės vadovė.

Stebi poreikius

Vasario mėnesį Makniūnuose vyks jau septintasis bagažinių turgelis. Jam bendruomenė ruošiasi. J.Adomaičio teigimu, nuo rugsėjo mėnesio turgus tradiciškai vyksta kiekvieno mėnesio antrąjį sekmadienį nuo 10 iki 13 val. Perkelti į antrąjį mėnesio sekmadienį prašė patys žmonės, nes taip jiems patogiau – jau ir pašalpas, ir atlyginimus būna gavę.

J.Adomaičiui yra tekę bagažinių turgelius rengti miestuose. Jis sako, kad Makniūnuose netgi geriau sekasi, nes kaime ir perkamoji galia geresnė. Be to, ir parduodamų daiktų kaina nėra didelė. „Jeigu žmonės stengiasi atsivežtą daiktą parduoti, ypač į pačią turgaus pabaigą, ir nenori daiktų tįstis atgal namo, tai ir pigiau parduoda, ir išmaino, ir, jeigu mato, kad žmogui tas daiktas – tikras lobis, net padovanoja“, – bagažinių turgaus akimirkas nusakė Juozas.

Jis kartu su bendruomenės aktyvistais pajuokauja, kad Dievulis myli juos – turgaus dienomis pasitaiko geras oras, nors būna pranašauta pūga ar šlapdriba. Turgelis plečiasi, didėja žmonių srautai. Lankytojai pirmuosiuose turgeliuose pasigesdavo kaimiškų kiaušinių ar lašinių, tad sausio mėnesį į bagažinių turgelį jau buvo atvažiavęs ūkininkas iš Merkinės su savo produkcija. Jo parduodami lašiniai buvo šluote iššluoti.

Makniūnų turgus pritraukia ir nemažai organizacijų – jame lankėsi ir žmones švietė Alytaus regioninio atliekų tvarkymo centro specialistai, atšvaitus dalino Alytaus regiono policijos pareigūnai, viešėjo Lietuvos kariuomenės, beglobių gyvūnų „Keturkojo viltis“ atstovai.

Medžioja sendaikčius

Juozui tenka stebėti, kaip prekeiviai renkasi anksčiau nei nurodytas turgaus pradžios laikas, pirkėjai taip pat atvyksta iš anksto. Sako, jog jau nuo 8 val. ryto bagažinių turgelis „juda“, sendaikčių kolekcionieriai iš Vilniaus būna ankstyvi, tikisi rasti kažką tokio – gal koks kaimo žmogus iš palėpės bus nukraustęs vertingą daiktą.

„Jame galima rasti gerų sendaikčių: verpimo ratelių, audimo staklių, spausdinimo mašinėlių, mašinų detalių ir audiokasečių, plokštelių. Jei teisingai supratau apsilankančius kolekcininkus, kas senesnis nei 30 metų – jau yra antikvaras. Taip pat būna ir pašto ženklų, meninių albumų, paveikslų“, – turgelio asortimentą vardijo J.Adomaitis.

Pasak J.Adomaičio, jau buvo sulaukę pageidavimų įrengti pastoges, bet tos minties atsisakyta. Jeigu bendruomenė investuotų, pastatytų stogines kaip tradiciniame turguje, tuomet už kiekvieną prekybos vietą nori nenori reikėtų imti mokestį, atsirastų savotiškas verslas, o sumanytojai to nenori, jų planuose – kuo paprasčiau, tuo geriau.

„Makniūnų sodžiaus“ bendruomenės pirmininkė D.Baranauskienė vardijo, kad juos jau žino ne tik Alytaus, Varėnos, Druskininkų, bet ir kitų Lietuvos kampelių žmonės, nes turgelis – lyg koks fenomenas. „Kiti iš „cekavumo“ atvažiuoja iš toliau pasižiūrėti ir nenusivilia. Kartą teiravosi, ar nepyksta kaimas, kad užgrūstas mašinomis – tiesiog neįmanoma nei praeiti, nei pravažiuoti. Bet iš tikrųjų dvi valandas kaimas džiaugiasi – kai yra judesys, parodoma, kaip galima pabudinti užsnūdusį mūsų kaimelį, ypač pandemijos metu. Juk žmonės taip atitolę vieni nuo kitų, tiesiog mažiau vaikštome, rečiau už vieno stalo susėdame, mažiau pabūname. Net ir dabar, kai vieni pasiskiepiję ar persirgę“, – sakė D.Baranauskienė.

Rekomenduojami video