Dažniausiai paūksmė laikoma netinkama vieta žydinčioms gėlėms. Ypač jei kalbama apie natūralistinį gėlyną, augantį tarsi savaime. O natūralistinis gėlynas pastaruoju metu ypač madingas – augalai parenkami ne tik pagal grožį, bet ir pagal esamas sąlygas, kad augtų sveiki ir vešlūs.

Astilbė – pavėsio princesė

Astilbės gentis priklauso uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimai. Šioje gentyje yra apie 40 gamtoje aptinkamų rūšių. Astilbių rūšys savaime auga Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Indijos rytuose, Filipinuose, Indonezijos ir Naujosios Gvinėjos salose, JAV pietryčiuose. Gamtoje auga lapuočių miškuose, upelių pakrantėse, kur vasarą išsilaiko drėgmė. Į Europą astilbės atkeliavo gerokai vėliau už daugelį kitų gėlių – beveik prieš 200 metų.

Astilbė – tipiškas natūralistinio apželdinimo, kuris dabar madingas visame pasaulyje, augalas: nereiklus, atsparus, ilgaamžis. Astilbių žiedynai vertikalūs, kūgiški, o spalva ryški – tobulai tinka vadinamiesiems olandiškosios bangos gėlynams. Kuo daugiau vienos rūšies astilbių auga vienoje vietoje, tuo ryškesnis įspūdis. Net mažame kiemo kampelyje verta pasodinti daug šių gėlių, kad liepą jos pražystų visomis vaivorykštės spalvomis. Peržydėję žiedynai gali būti paliekami sudžiūti – jie gražiai atrodys ir žiemą. Kiekvieną pavasarį astilbės išleidžia karpytus lapelius, o vasarą vėl džiugina nuostabiais žiedais. Beje, kai kurių veislių lapai gali būti ne žali, o purpurinio atspalvio.

Astilbės užauga nuo 15–20 cm iki daugiau nei 1,5 m aukščio, lapijos aukštis – 20–70 cm. Lapai dvigubai ar trigubai susiskaidę, kai kurių veislių gana ryškiai blizgantys, kol jauni – nuo ryškiai žalios iki raudonai rusvos spalvos. Šluotelių ilgis – 12–45 cm, skersmuo – 8–40 cm.

Melsvė – klasikinis pavėsio augalas

Melsvė (Hosta) – smidrinių (Asparagaceae) šeimos augalas, nusipelnęs karūnos įspūdinga išvaizda ir patikimumu. Liepos ar rugpjūčio mėnesį šios gėlės išleidžia aukštus stiebus su daugybe žiedelių, dažniausiai violetinių ar balkšvų. Lietuvoje dažniausiai auginama Gyslotinė melsvė (Hosta plantaginea) ir Banguotalapė melsvė (Hosta undulata).

Melsvė – vienas geriausiai žinomų pavėsinių augalų. Tai ilgaamžiai augalai, vienoje vietoje gali augti 10–15 metų. Melsvės auginamos dėl puošnių lapų, tačiau daugelio veislių dekoratyvūs ir žiedai. Melsvės geriausiai auga derlingoje, sunkesnėje, humusingoje dirvoje, daliniame arba visiškame pavėsyje.

Išvesta daug šių gėlių veislių: raukšlėtalapės, raštuotosios, siauralapės, širdžialapės, tiesialapės ir daug kitų. Pavėsyje galima sukurti gražiausią kampelį vien iš melsvių.

Šie augalai nereiklūs, atsparūs, puikiausiai auga mūsų klimato sąlygomis, o priežiūros beveik nereikalauja. Stambiais lapais jos uždengia tam tikrą plotą, tad jame nebelenda ir piktžolės. Todėl jei norima mažiau ravėti, melsvės tikrai tiks.

Vienintelė problema auginant melsves – jų lapus itin mėgsta sraigės ir kiti šliužai. Kad dideli gražūs lapai nebūtų skylėti, patartina naudoti specialias priemones, turinčias geležies fosfato, arba pasirinkti melsvių veislę, kurių lapai tvirti ir kieti, todėl sunkiai įveikiami sraigėms.

Snaputis – paprastas ir nereiklus

Šis augalas nebijo ligų ir kenkėjų, greitai sudaro gražų apvalų kupstą, padengia plotą aplinkui ir neleidžia įsiveržti piktžolėms į savo zoną.

Snaputis (Geranium) – snaputinių (Geraniaceae) augalų gentis. Graikiškai geranos – gervė; vaisius yra panašus į gervės snapą. Genčiai priklauso plaukuotos daugiametės žolės su skiautėtais lapais ir jų pažastyse išaugusiais žiedais.

Augalai paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, nors kai kurios rūšys (boheminis, sibirinis) yra retos. Viso Lietuvoje auga 14 rūšių.

Snapučiai puikiai tinka ir vidury gėlyno, ir palei tako kraštą, ypač jei keletas šakelių gražiai užkrinta ant tako ir sušvelnina aštrias betoninio tako linijas.

Visiškas pavėsis snapučiams nelabai patinka, tačiau dalį dienos gauti šešėlio jam būtinai reikia. Vienoje vietoje snapučiai gali augti daugelį metų. Taip pat yra kiliminių snapučių, kurie dėl puikios išvaizdos bei nereiklumo puikiai tinka ir kapuose.

Alūnių spalvų įvairovė

Alūnėms (Heuchera) botaninis vardas suteiktas pagerbiant botaniką ir daktarą Johanną Heinrichą von Heucherį. Alūnės priklauso uolaskėlinių šeimai, o gentyje suskaičiuojama iki 70 skirtingų rūšių augalų. Gimtoji alūnių šalis – Šiaurės Amerika, tačiau jos puikiai auga ir žiemoja Lietuvoje.

Alūnė – visžalis daugiametis augalas, užaugantis iki 40–70 cm aukščio. Įvairios rūšys išsiskiria išoriniais požymiais, tačiau turi panašių pagrindinių ypatybių, kurios ir sieja rūšį. Alūnių žiedų spalvų gama – milžiniška, viena šalia kitos gali augti ir baltais, ir vyšniniais, ir rausvais žiedais žydinčios alūnės. Lapai šiek tiek karpyti, širdies formos, dydis gali skirtis ir priklauso nuo auginimo sąlygų, taip pat būna pačių įvairiausių spalvų.

Aukštose alūnių stiebuose tarsi maži varpeliai kabo žiedeliai, kurie pradeda skleistis nuo birželio mėnesio, o jų spalva varijuoja nuo baltos iki tamsiai vyšninės, bordo. Alūnės dauginamos sėklomis, auginiais ar dalijant kerą.

Alūnės mėgsta gerai drenuojamą dirvą, kurioje nesilaiko drėgmė. Augalas labai lepus, esant įmirkusiai dirvai gali žūti. Todėl ji turėtų būti lengva, puri, neutrali (pH 7). Alūnės, augdamos saulės atokaitoje, dar ryškiau nusidažo veislei būdingomis spalvomis, pasodintos daliniame pavėsyje užaugina keliskart didesnius lapus. Augalai toleruoja karštį, bet jiems reikia oro cirkuliacijos, kad nesirgtų ir nešustų.