Dienos vis ilgyn, tad ant palangės jau galima turėti savų vitaminų. Reikia labai nedaug: pipirinių sėklų, indo, terpės, kurioje augs augalai. Ir, žinoma, vandens, nes be jo niekas negali augti.

Pipirnės kaip kultūrinis augalas auginamos labai seniai. Jos buvo žinomos jau senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje. Į Centrinę Europą pipirines atvežė Romos legionieriai. Istorikai teigia, kad persų jaunuoliai, eidami medžioti arba kariauti, pasistiprindavo duona, apibarstyta pipirnių lapeliais. Tad kodėl to nepadarius mums?

Pipirnes šeimininkės vartoja sriuboms, padažams, sūriui, mėsai, žuviai, sumuštiniams paskaninti, taip pat kaip priedą prie kitų salotų.

Pipirnės užauga labai greitai (per 2–3 savaites). Jas galima auginti ištisus metus. Galima pradėti sėti anksti pavasarį. Nebijo ir pavėsio, nors tada daugiau ištįsta. Pradėjusios žydėti maistui netinka. Todėl pipirines reikėtų sėti kas dvi savaites 20–25 cm eilutėmis, sėklas įterpiant 0,5 cm gylyje. Sudygusias pipirines būtina praretinti, paliekant tarp augalų 8–10 cm atstumą. Dabar ir netgi žiemą pipirnių galima užsiauginti kambaryje ant sudrėkintos vatos arba lignino, įdėto į lėkštutę. Galima sėti ir į durpių substratą. Pipirnių sėklos sudygsta per 2–3 dienas. Prasiskleidus skilčialapiams jas jau galima nukirpti žirklėmis ir vartoti.

Kuo naudingos pipirnės

Maistui vartojami jauni pipirnių lapeliai arba vos išsiskleidę skilčialapiai, kurie skoniu šiek tiek primena garstyčias ar krienus. Pipirnių lapuose yra eterinio garstyčių aliejaus, jodo, kalcio, geležies druskų, karotino, B grupės vitaminų ir ypač gausu vitamino C. Suvalgius 50 g pipirnių, organizmas aprūpinamas vitaminais visai dienai. Jos tinka avitaminozėms gydyti ir jų profilaktikai. Pipirnėse esantys lakūs garstyčių aliejai turi ir antibiotinių savybių.