Sezoninio miego fenomenas, kai gyvūnai po kelis mėnesius ištveria be maisto ir vandens, labai domina mokslininkus ir medikus. Jei nugrimzti į gilų miegą galėtų žmogus, galima būtų išspręsti daug problemų.

Miegodami sezoniniu miegu, gyvūnai sumažina energijos sąnaudas, maisto poreikį ir, pasislėpę giliai po sniegu ar įsirausę į smėlynus, tampa nepasiekiami plėšrūnams. Prieš užmigdami gyvūnai gerai ir sočiai maitinasi, sukaupia žiemoti reikalingų maisto medžiagų.

Daugelio miegančių žvėrių organizmas kaupia ir ruduosius riebalus, kurie, pasak mokslininkų, yra savotiškas termostatas, padedantis palaikyti gyvybę miegant labai įdomiu būdu: kuo didesnis šaltukas spaudžia, tuo daugiau šilumos skleidžia rudieji riebalai. Kad ištvertų ilgą badavimą ir taupytų energiją, gyvūnai elgiasi labai įvairiai: vienų kūno temperatūra sumažėja iki minimumo, kiti taupo energiją nejudėdami, treti retsykiais išlenda iš savo slėptuvių papildyti maisto atsargų ir toliau nugrimzta į ramybės būseną.

Pasak mokslininkų, kiekvieno gyvūno miegas savitas. Miego trukmė priklauso nuo gyvūnų rūšies, nuo to, kaip ir kada jie maitinasi, kiek energijos miegodami išeikvoja, koks jų naudingos veiklos ir rizikos santykis, koks jų migracijos poreikis, kaip jie rūpinasi jaunikliais. Kalifornijos universiteto psichiatrijos profesoriaus ir Miego tyrimų centro direktoriaus Jerome’o Siegelo atliktas tyrimas parodė, kad pagrindinė miego funkcija yra būtent ši – palaikyti gyvūnų aktyvumą ir sumažinti jiems gresiančią riziką. Ilgai buvo manoma, kad miegas nepadeda gyvūnas išgyventi, esą miegodami jie lengvai tampa plėšrūnų aukomis, nes užmigę būna nebudrūs ir nusilpę. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad sezoninis miegas ne tik padeda gyvūnams išgyventi, bet ir yra naudingas kitais atvejais. Pavyzdžiui, įmigę gyvūnai tampa nejautrūs net žalingiausiam aplinkos poveikiui, įvairiems virusams ir mikrobams. Mokslininkai pateikia faktų, kaip radioaktyviaisiais spinduliais švitinamos įmigusios žiurkės, užuot nusilpusios, atsibudo dar žvalesnės ir sveikos kaip ridikai. Meškoms miegant, nesumažėja jų kaulų tankis ir tvirtumas, nes žiemą vykstančių biocheminių procesų metu organizmas gali susigrąžinti kalcį, kuris tampa statybine kaulų medžiaga.

Žiemą sustingsta ne tik varlės, bet ir gyvatės, taip pat daugelio rūšių vabzdžiai. Jie guli kaip negyvi ir kantriai laukia pavasario. Kiti gyvūnai miega būdraudami ir gali greitai pabusti, dar kitų, kai kūno temperatūra nukrinta žemiau normos, visi gyvybiniai procesai sulėtėja.

Kaip žiemoja Lietuvos gyvūnai

Miegapelės, kurių Lietuvoje gyvena nemažai, išmiega net septynis mėnesius, bet įmygio metu dažnai pabunda. Ežiai miega ūkiniuose pastatuose, po stogais ar lentomis. Ten juos gali pažadinti net ir lietaus vanduo. Žiemos miego metu nukrinta ežių kūno temperatūra, suretėja širdies darbas. Žiemą pabudę ežiai dažniausiai nugaišta. Taip nenutiks, jei žmonės juos pagirdys vandeniu, pamaitins žalia mėsa ir nuneš į saugią vietą toliau žiemoti.

Intensyviai maitindamasis rudenį barsukas sukaupia dideles riebalų atsargas, kurias naudoja miegodamas. Užėjus šalčiams, barsukas užmiega. Įmygio metu, kuris trunka apie 5 mėnesius, visi gyvybiniai žvėrelio procesai sulėtėja, nukrenta jo kūno temperatūra. Atodrėkių metu kartais barsukas išeina iš urvo, tačiau neėda.

Iš mūsų šalyje aptinkamų 14 rūšių šikšnosparnių į pietus išskrenda 5 rūšių atstovai. Likę mūsų krašte šikšnosparniai vėstant orams iš pradžių glaudžiasi vadinamosiose laikinose slėptuvėse – medžių drevėse, pusrūsiuose, kitur. Kai paspaudžia šaltis, jie randa geresnių žiemojimo vietų: įsikuria rūsiuose, požeminiuose tuneliuose, senų namų palėpėse ir įminga iki pavasario. Kai kurie šikšnosparniai peržiemoja ir medžių uoksuose.