Gamtos prieglobstis vilioja vis daugiau žmonių. Tačiau viena, kai gamtoje poilsiauji laisvalaikiu, kita – kai apsigyveni ten, kur savaitėmis gali nepamatyti žmogaus. Prieš aštuonerius metus klaipėdiškis Romanas Gudlekis Veiviržėnų seniūnijos Tarvydų kaime, Laimės Sodų gatvėje, įsigijo sklypą ir kaip kregždė iš molio ėmė lipdyti savo svajonių namą.

Pavadinta romantiškai

Veiviržėnų seniūnijoje Tarvydų kaime, 2011 metų surašymo duomenimis, gyveno 31 gyventojas. 1902 metais jų čia gyvenę 104. „Dar neseniai mūsų seniūnijoje buvo 49 kaimai. Trijų kaimų nebėra. Vienas iš išnykusiųjų – Arvydiškių kaimas. Jei jo vietoje vėl pradės kurtis žmonės, jie taps Tarvydų kaimo gyventojais“, – rodydamas kelią į R. Gudlekio sodybą šiame kaime pasakojo Veiviržėnų seniūnijos seniūnės padėjėjas Bernardas Andrijauskas. Pasukę už Šukaičių į Laimės Sodų gatvę, kur žemė padalyta į sklypus, pravažiavę pro išnykusio Lamsodžio kaimo kapinaites, stabtelėjome: kelias, abipus kurio ganėsi galvijai, aptverti elektriniu piemeniu, atrodė sunkiai išvažiuojamas. Tačiau seniūnė Edita Sluckienė buvo įsitikinusi, kad kelionės tikslą – atokią R. Gudlekio sodybą – visureigiu pasieksime be didesnių nuotykių. Iš tiesų palingavę per Laimės Sodų gatvės duobes sustojome prie krūmų, iš kurių kaip mat išniro sargus vilkšunis. Čia pat, pakrūmėje, stovėjo ir sodybos šeimininko, atrodo, vienintelio Laimės Sodų gatvės gyventojo, visureigis. Pasisekė, kad Romanas tą dieną darbo reikalais nebuvo išvykęs į Klaipėdą. Jis sutiko papasakoti apie savo apsisprendimą miesto patogumus iškeisti į kaimo buitį ir molinio namo statybas.

Iš miesto – į gamtą

R. Gudlekis, 35 metus gyvenęs Klaipėdoje, – inžinierius-elektrikas. „Projektuoju elektros tinklus, saulės baterijas, dėstau Klaipėdos universitete, nors ši veiklos dalis – labiau pomėgis. Vedu darbų saugos kursus Klaipėdos aukštesniojoje jūreivystės mokykloje. Mano sritis – elektros įrenginiai, automatika, telekomunikacija, apsauginė signalizacija“, – vardijo Romanas. Darbo reikalais jis 3–4 kartus per savaitę iš savo sodybos sakė važiuojantis į Klaipėdą. Vasarą kelias dar pusė bėdos, tačiau pažliugus automobilį palieka ant kalno ties Lamsodžio kaimo kapinaitėmis ir savo namus pasiekia pėsčiomis.

Kas gi paskatino jauną žmogų iš uostamiesčio atsibelsti į tokią nuošalią vietą ir tarp miškų imtis molinio namo statybos? „Gyvenau prie Trinyčių tvenkinio, ten praleisdavau labai daug laiko. Manau, jog tada pamilau gamtą. Vaikystėje ten augo daug erškėtrožių. Jų prisiskindavau arbatai, tad ir čia jų esu pasodinęs kelių veislių“, – dėstė Romanas, beveik prieš dešimtmetį Šukaičiuose šventėje sužinojęs apie vietą, kurioje planuota statyti namus iš molio ir šiaudų. Ir nors aplink plytinčiuose laukuose nesimato nė vieno molinuko iki šiol, Romanas moliniame savo svajonių name žiemojo jau dvi žiemas. Molio statyboms toli nereikėjo ieškoti, žemė čia molinga – išsikasė tvenkinį, taip ir atsirado pakankamai statybinės medžiagos. Šiaudai irgi vietiniai, o vilnų, kuriomis šiltino stogą, važiavo į Telšius.

Molinio namo statybos, pasak Romano, kainuoja panašiai kaip ir karkasinio, tačiau jis norėjo statyti iš ekologiškų medžiagų, kurios atsiėjo apie 8 tūkstančius eurų. Amatų šventėje netoli Ukmergės dalyvavęs vyriškis sužinojo, kad Lietuvoje yra jau apie 200 panašių namų. Pasidairius jų galima pamatyti ir mūsų, ir Kretingos rajonuose.

„Pradėjau statyti prieš 8 metus, kai įsigijau panašiai hektaro sklypą. Namo formą susigalvojau pats, bet projektavo statybos inžinieriai – tingėjau apskaičiuoti medienos apkrovas, o juk noriu, kad namas ilgai stovėtų. Jo statybos – ilgas ir daug mano rankų darbo pareikalavęs procesas“, – šypsojosi apie 50 kv. m molinio namo, kuris įformintas kaip gyvenamasis II kategorijos nesudėtingos konstrukcijos statinys, savininkas. Romanas neslėpė, kad statybos dar tęsiasi: trūksta dar vieno sluoksnio, reikia apkalti pastogę, kurioje lizdus pavasariais lipdo kregždės, yra darbų ir viduje.

Be patogumų

Kadangi Romanas turi nuosavo miško, malkų žiemai pirkti nereikia. „Žiemą šilta, vasarą moliniame name vėsu. Namo sienos pusmetrio storio. Elektrą gamina saulės baterijos, kurias susimontavau pats, juk esu inžinierius-elektrikas. Nuo kovo iki spalio mėnesio elektros užtenka. Planuoju statyti vėjo jėgainę. Man tai įdomu“, – planais dalijosi vyriškis, nusprendęs, kad kol kas standartinis elektros atvedimas per brangus – kainuotų apie 10 tūkst. eurų.

Šalia namo – šulinys, kuriame vandens – per 5 rentinius. „Vandens čia daug visur, sunku būtų rasti vietą, kur aplink jo nėra“, – Veiviržėnų seniūnijos seniūnės E. Sluckienės paklaustas, ar vandens gyslos ieškojo virgulėmis, šypsojosi Romanas. Vandens į namus kibirais vyriškis neneša, iš šulinio į statinę name pumpuoja siurblys. Tualetas lauke be duobės, sausai kompostuojamas.

Nors gyvena apsuptas miško, Romanas sakė, jog dėl biologinės įvairovės sodina įvairius medžius. Prie pat namo jau auga šeivamedis, o iš laukų pusės nuo vėjų gina eglės ir karklai.

Svajodamas apie gyvenimą su šeima gamtos ramybėje, kurią retkarčiais sudrumsčia tik medžiotojai ar medkirčiai, vasarą iš miško galvą kyšteli vienas kitas grybautojas, Romanas veisia sodą. Vaismedžius ir vaiskrūmius jis sodina kiekvieną pavasarį ir rudenį ir ne vienetais skaičiuoja serbentų, agrastų, erškėtrožių, aronijų krūmus, obelis ir kriaušes. Molingoje žemėje, pasak jo, gerai auga medlievos.

Romanas pripažino, kad pirmais metais nepavyko gamtinė žemdirbystė – padarė klaidų. Seminare jas supratęs, dabar daržovių derliumi nesiskundžia. Gyvena, pasak jo, ramiai ir sveikai, propaguoja vegetarišką gyvenimo būdą. Romano planuose – turėti daugiau laiko ir pasistatyti pirtį, apsipjauti aplink žolę bei surasti pragyvenimo šaltinį, kad nereikėtų važinėti į darbą mieste.

Laima ŠVEISTRYTĖ