Žalumoje skendinčią, iš daugelio pastatų susidedančią sodybą Kėdainių rajone, Kilbisų kaime, atidžiau apžvelgti pavyktų nebent vieninteliu būdu – iš paukščio skrydžio.

Pakeitė neatpažįstamai

Sodybos šeimininkas Česlovas Pacauskas, UAB „Kamesta“ komercijos direktorius, pirmiausia įpūtė gyvybę į aptrešusį tėvų namelį, neatpažįstamai pakeitė lauko virtuvėlę, vietoje daržinės patupdė didžiulį gyvenamąjį namą, dar atrestauravo ūkinį pastatą (dirbtuves), o šiek tiek atokiau –pastatė kelių aukštų pastatą svečiams, su pirtimi ir baseinu, šalia iškasė tvenkinį (iš viso sodyboje telkšo trys tvenkiniai), o kur dar lauko pavėsinė, sūpynės, žaidimų aikštelės suaugusiesiems ir vaikams...

Šiandien pasidairius po Aluonos (upelis, tekantis žemėliau Česlovo namų) apylinkes, retai kur išvysi sodybą, o kažkada jų čia būta ne vienos. Dviejų galų gryčią turėjo Česlovo tėvo brolis, kurioje kurį laiką sutilpo abiejų brolių šeimos. Česlovas jautriai prisimena, kaip į pradinę mokyklą, esančią už 4 km, siaučiant pūgai, brisdavo drauge su vienmete pussesere Skaiste. Kai tik išgalėjo, Česlovo tėvas toje pat vietovėje pasistatė savo nedidelį namelį, beveik tuo pačiu metu naujus namus rentė ir Skaistės tėvai. Deja, visoje Lietuvoje praūžusi melioracija nušlavė daugybę sodybų, sugrūdo žmones į kolūkio gyvenvietes. Neliko Skaistės sodybos, o Česlovo tėvai, matyt, per stebuklą išvengė to paties likimo.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kai tik buvo atkurta teisė į nuosavybę, Česlovas, nupirkęs pusseserės Skaistės žemę ir Aluonos upės slėnį, suformavo 10 ha plotą. Dalį dirbamos žemės nuomoja, kitą dalį, palei upę, pavertė nuostabia poilsio zona: iškirto, išgenėjo prižėlusius brūzgynus, per kuriuos nebuvo matyti šaltiniuotos upės, pastatė, kaip juokdamasis pristatė, paukščių stebėjimo bokštelį, ypač mėgstamą anūkų, išasfaltavo keliukus...

Namelis tėvo statytas

„Tėvų 45 kvadratinių metrų rąstinis namelis,apkaltas toliu, su trimis kambariais ir virtuve, buvo pastatytas 1958 metais. Aš buvau 10 metų vaikėzas, brolis Albinas – keleriais metais jaunesnis,–pasakojo Česlovas. – Tas namukas stovėjo iki 1985 metų, iki mamos mirties. Kol mama buvo gyva,nieko nekeičiau, suprasdamas, kaip seniems žmonėms viskas brangu – kiekviena lentelė. Paminėjęs mamos išėjimo metines, staigiai mečiausi į darbus. Namelį, kuriame augau,dar tėvelis statė, tiesa, padedamas kaimyno staliaus, tad perstatinėdamas stengiausi išsaugoti bent vieną vidinę sieną. Nepavyko – medis buvo gerokai papuvęs. Liko tik krosnis su virykle (ji su metaliniais apvadais, anais laikais buvusi graži, madinga) ir kaminas, prie kurio mes, vaikai, miegodavome. Dabar čia brolio šeima gyvena. Lygiagrečiai ėmiausi lauko virtuvėlės – mamos pasididžiavimo. Mano vaikystėje lauko virtuvės buvo dažnos – ir gyvuliams, ir žmonėms maistą gamindavo kieme, kad troba neprisineštų...“

Asmeninio archyvo nuotr.

Ten, kur kažkada stovėjo tėvų ūkinis pastatas, kuriame buvo daržinė ir tvartas, Česlovas pagal savo fantaziją pastatė namą. Apačioje įsikūrė pats, antrame aukšte – vaikai, anūkai, viršuje dar įrengė biliardo, sporto salę, kurioje žiemą pasportuoja, bet labiausiai ši patalpa mėgstama anūkų.

Žinojo, kad čia gyvens

„Kažkada užteko energijos, architekto pagalbos praktiškai nereikėjo, – pasakojo Česlovas. – Tiesa, architektė padėjo parengti dokumentus. Tais laikais to užteko, aš turėjau ūkininko statusą ir savo žemėje galėjau statyti, ką noriu. Žingsniais atmatuodavau, nusakydamas, ką ir kaip daryti. Statybininkai buvo supratingi, iškart mintį pagaudavo... Visada žinojau, kad čia liksiu gyventi. Kaunas čia pat, už 30 km, augo trys vaikai, beldėsi anūkai, oho, kiek mūsų daug, kai visi suvažiuoja. Čia mano gimtinė. Kraštovaizdis nuostabus, ypač upelio slėnis, kur kiekvieną medį pažinojau. Čia aš augau, o dabar auga mano vaikai ir anūkai. Čia jie su keturračiais malasi, čia žaidžia krepšinį, lauko tenisą, laksto su riedlentėmis, dviračiais, aš pats čia mankštinuosi, tvenkinyje maudausi, ir jokių svetimų aplink. Galiu nuogas lakstyti, dainuoti, rėkauti. Statant man buvo svarbu erdvė. Ne prabanga, bet patogumas. Ir kad būtų daug medžio, kad nereikėtų baltų staltiesių, lėkštę galėtum pasidėti ant natūralios medienos...“

Asmeninio archyvo nuotr.

Tvenkinys pats apsivalo

Aplinką reikėjo suformuoti iš naujo. Vienas iš pirmųjų darbų – drenažas, nes aukštokas gruntinis vanduo beveik prilygo paviršiniam vandeniui. Lietaus nuvedimo sistemos,nutekinančios lietaus vandenį į tvenkinį, mažai gelbėjo. Štai ir pravertė drenažas – po žeme nedideliu nuolydžiu sukloti vamzdžiai, kuriais į upelį nuteka per didelis paviršinio vandens kiekis.

Rūpestingas sodybos šeimininkas, praeidamas pro artimiausią tvenkinį ir pastebėjęs pakraščiuose vos vos žydintį vandenį, paaiškino: „Laimė, apylinkės gana šaltiniuotos, tvenkinys ir be dirbtinio įsikišimo išsivalo, be to, prileidau atitinkamą kiekį – ne per daug ir ne per mažai – amūrų (vadinamųjų tvenkinių karvių), kurie suryja nereikalingus vandens augalus. Tai puikus tvenkinys pasimaudyti po pirties. Čia pirmąsias plaukimo pamokas gavo ir trylikametis anūkas Emilis, šiandien įvairių jaunučių plaukimo varžybų nugalėtojas, pelnęs net 40 medalių už šį sportą“, – džiaugėsi sodybos šeimininkas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Daržai – moterų rūpestis

Drauge su tėvu sodintos senos obelys dar gyvos, Česlovo stropiai prižiūrimos, kas pavasarį genimos, mūsų apsilankymo metu elegantiškai barstė baltus lyg sniegas žiedlapius. Jo mama kažkada puoselėjo gėlių darželį, daržą, dabar šis rūpestis atitekęs žmonai, dukroms. Savaitgaliais, kai visa šeima susibėga į sodybą, moterys maunasi pirštines ir – į daržus, darželius, vyrai – įrankius, jis pats sėda ant traktoriuko ir su malonumu pjauna žolę Alantos slėnyje...Tik paskui visi sėda prie stalo – pietus užsitarnavo. Česlovas su žmona Nijole užaugino tris vaikus – dukras Kristiną ir Indrę, sūnų Marių, didžiuojasi keturiais anūkais – trimis berniukais ir viena mergaite.

Asmeninio archyvo nuotr.

Puošia medžio skulptūromis

Pakvietęs į vaikams pastatytą namelį, sodybos šeimininkas ranka pliaukštelėjo per masyvų stalą, medžio skulptoriaus Adolfo Teresiaus išskobtą kaip senais laikais iš storo ąžuolo kamieno. Česlovas šį medį laiko šventu, mat jis augo Panevėžiuko bažnyčios šventoriuje ir jau buvo bevirstąs... Medis atiteko jam už gerus darbus bažnyčiai. Pasakodamas šeimininkas nusijuokė, kad dangų gal jau užsitarnavo, nes nemenkai padėjo Babtų ir Panevėžiuko bažnyčioms. Pastarąją vaikystėje lankydavo įsikibęs mamos rankos, o dabar – su savo vaikais. Kai klebonas pasiskundė dėl senų, sutrešusių bažnyčios grindų, jis negalėjo likti abejingas...

Sodybvietėje yra daug A.Teresiaus medžio skulptūrų. Viena didžiausių ir gražiausių – pievelėje priešais sodybą. „Į šią skulptūrą sudėjau viską, kas man brangu tėviškėje: sėjėją, greta jo šuniuką, kačiuką, paukščiukus... Norėjau, kad tai būtų panašu į smūtkelį šalia vieškelio. Pašventinome, dabar stovi ir saugo namus. O štai Teresiaus dirbdintas nykštukas, laimingas, pagavęs laimės paukštį. Eglės – žalčių karalienės bei Kanklininkės skulptūrėlės netgi įdėtos į knygą, kurią išleido autorius. Pelėdą atsivežiau iš Zarasų, kaukės, mediniai šaukštai, pritvirtinti ant lauko sienos, likę iš senosios sodybos. Beje, vargas medžiui lauke, jį gairina lietus, vėjas, galbūt, kai kurias skulptūras jau laikas restauruoti“, – pasakojo Česlovas.

Ką jis patartų įsigijusiam ar bandančiam prikelti naujam gyvenimui tėvų sodybą? Negailėti laiko, fantazijos ir pagal galimybes gražinti aplinką. „Žinoma, tam reikia turėti gyslelę, – sakė sodybos šeimininkas. – Man malonu anksti rytą basam po rasotą žolę pabraidžioti, gyvatvorę apkarpyti, medelius palaistyti...“