Pora po keturiasdešimties metų grįžo į sutuoktinio gimtąją sodybą. Čia kurdami senovinių daiktų muziejų žmonės apgailestauja, kad nebeliko senųjų kaimynų, su kuriais galėtų pabendrauti, ir paukščių gausybės.

Susikalba be žodžių

Parovėjos kaimo vienkiemyje gyvenantys sutuoktiniai Emilija ir Bronius Karavaičiai savo namus iš naujo puoselėja aštuonerius metus. Šeima nupirko Broniaus gimtąją sodybą ir į ją įžengė gyventi po keturiasdešimties metų. Šiame vienkiemyje pora mėnesį gyveno iškart po sutuoktuvių. Po to persikėlė į Biržus.

B. Karavaitis šioje sodyboje gimė 1946 metais. Jis turėjo vyresnį brolį Vytautą, kuris jau yra miręs. Bronius prisimena, kad Vytautas labai norėjo atgaivinti netoli namų tekantį Švento Jono šaltinėlį. Deja, to padaryti nepavyko, nes jį sunaikino melioracija.

B. Karavaičio tėvelis Pranas kolūkyje dirbo statybininku, vėliau brigadininku. Mamytė Ona buvo namų šeimininkė. Šeima dirbo 10 hektarų senelio žemės.

Bronius mokėsi Parovėjos, Medeikių mokyklose, vėliau baigė Vilniaus proftechninę mokyklą, įgijo statybininko specialybę.

Savo būsimą žmoną Bronius juokauja sutikęs pakrūmėje. Emilija užaugo netoliese esančiame Jukniškio kaime, dvaro palivarke. Į šį kaimą galima buvo nueiti tiesiai takeliu palei krūmus.

Emilija gailisi, kad Jukniškio kaimo nebėra, jis prijungtas prie Pajukniškio. Sako vis pasvajojanti savo gimtajam kaimui pastatyti atminimo akmenį.

Porą 1970 metais Nemunėlio Radviliškyje slapčia sutuokė tuo metu tremtyje buvęs vyskupas Vincentas Sladkevičius.

Emilija sako, kad juos tuokusio kunigo ranka buvo lengva. Gal todėl jie gyvenime niekada nebuvo rimtai susipykę.

Ir dabar jie abu, rodos, susikalba be žodžių. Užtenka vienam į kitą pasižiūrėti, ir viskas būna aišku.

Pora užaugino tris sūnus – Ramūną, Tomą ir Liną. Tėvai džiaugiasi, kad nė vienas sūnus nepasirinko ieškoti laimės svetimose šalyse. Nors Lietuvoje sūnūs dirba daug ir sunkiai, tačiau sako į svetimas šalis nenorintys važiuoti.

Sūnus Tomas su šeima gyvena Vilniuje, kiti du sūnūs – Biržuose. Senelius džiugina ir keturi anūkai.

Iki šiol jaučia lašinių kvapą

Emilija ir Bronius Karavaičiai pasakoja, kad Biržuose pasistatytuose namuose gyveno keturiasdešimt metų. Bronius dirbo tarpkolūkinėje organizacijoje, vėliau – „Naftotiekio“ avarijų likvidavimo komandoje. Sako, matęs visko. Teko ir naftoje išsimaudyti, ir žiemą vandenyje braidyti. Emilija dirbo medicinos seserimi, 20 metų – rentgeno laborante.

Karavaičiai pasakojo, kad Broniaus tėvai savo namus Parovėjos vienkiemyje pardavė 1975 metais ir atėjo gyventi į Biržus pas vaikus.

Broniaus tėtis mirė 1984 – aisiais, mamytė 2002 – aisiais.

Gimtoji Karavaičių sodyba buvo parduota jų pusseserei. Ji, kol galėjo, gyveno ir tvarkėsi viena. Tačiau vėliau jos sveikata sušlubavo.

Emilija sako matydavusi, kad jos sutuoktinis labai ilgisi savo gimtosios sodybos. Ilgą laiką į ją net neužsukdavęs. Tik vėliau, po daugelio metų, jis paprašė giminaitės leisti pasidėti iš miško ištrauktas malkas. Po to pas ją pora pradėjo lankytis dažniau, atveždavo jai valgyti.

Kad giminaitė parduoda sodybą, pora sužinojo praėjus 37 metams po to, kai ją paliko. Iškart atvažiavo pas pardavėją, susitarė dėl kainos.

Emilija sako nėjusi gyventi į nupirktus namus dar dvejus metus – tol, kol nebuvo suremontuotas gyvenamasis namas. Kadangi jis buvo apkaltas medžiu, sūnūs pasiūlė gaminti langus, kad jie būtų kaip senovėje. Taip ir padarė.

Dabar baltomis juostelėmis perskirti langai – tikra namo puošmena.

Prie buvusios pirties šeimininkai pastatė priestatą. Pirtyje iki šiol jaučia rūkytų lašinių kvapą. Medžiu padengta ir dalis daržinės. Jos sienose nuo karo buvo likusios kulkų ir skeveldrų žymės.

Nebėra žmonių ir paukščių

Sugrįžusi gyventi į kaimą kurį laiką pora ūkininkavo. Tačiau vėliau suprato, kad to daryti neapsimoka. Dabar šeima augina vieną ožką ir tris į ją panašias raguotas avis. Avys nėra kerpamos, jų mėsa esanti labai skani. Nors ūkį sumažino, šeimos nariai sako dirbantys kiekvieną dieną - reikia prižiūrėti sodybą. Emilija išgyvena, kad šios vasaros karščiai išdžiovino gėles. Kad jų sodyba gražiai puoselėjama, prižiūrima ir džiugina praeivių akį, liudija ir bendruomenės įteiktos padėkos.

Į klausimą, koks jausmas gyventi tėviškėje, B. Karavaitis atsako: „Galvojau, kad bus truputį kitaip.

Senųjų kaimynų nė vieno nebėra. Žukausko gryčioje neaišku, kas gyvena. Zakrio nupirkta, įleisti kiti žmonės. Už krūmų tik Gailutė Tamulėnienė gyvena“.

O Emilija užsimena pasiilgstanti žmonių, nes neturi su kuo moteriškai paplepėti. Tad labai džiaugiasi sulaukusi atvažiuojančių vaikų iš Biržų. Dar gailisi, kad neliko „varikliuko“ Parovėjos kaimo bendruomenėje, su kuria visokių švenčių švęsta - renginių iniciatorė susirgo.

„Nei gyventojų, nei paukščių. Nebėra natūralių pievų, paukščiams nebėra kur perėtis. Visai jų balsų nebegirdime“, - apgailestauja Emilija.

Šaukštai ir muziejus

Emilija išduoda, ką jos vyras veikia ilgais žiemos vakarais. Jis pradėjo skaptuoti iš medžio šaukštus, kultuves, įvairius indelius. Šie daiktai net buvo eksponuojami Biržų pilyje vykusioje tautodailininkų parodoje. Beje, tautodailininkų parodose su savo mezginiais kadaise dalyvaudavo ir jų sūnus Tomas. Tiesa, jis dabar nebeturi tam laiko, nes daug dirba. Bet Biržų ilgisi – šiemet per miesto šventę renginio „Biržų kilometrai“ metu bėgo pusmaratonį. Bronius apgailestauja, kad turguje jo sukurtus daiktus žmonės perka ne itin noriai. Dvi dienas dirbus prie vieno šaukšto nesinori jo pusvelčiui parduoti. O pirkėjai mieliau renkasi pigesnius technika išskobtus masinio vartojimo gaminius.

B. Karavaitis pirties antrajame aukšte yra įkūręs senovinių daiktų muziejų. Čia galima rasti įvairiausių senovinių rakandų, padargų, baldų.

Surinkta visa rūbų kolekcija – sovietinė mokyklinė bei rusų ir vokiečių armijos kareiviškos uniformos. Čia gali rasti kareiviškų batų ir gertuvių bei sagų, senovinių naginių. Įspūdingai atrodo senovinių laikrodžių kolekcija. Yra ir medinis mokyklinis „karmonas“ su knygomis. Bronius sako su panašiu ir pats į mokyklą eidavęs.

Tarp eksponatų – ir grafo Tiškevičiaus mašinos ratai, senovinės spausdinimo mašinėlės, radijo aparatai.

Tarp austų ir siuvinėtų darbų yra ir Emilijos pusseserės tremtinės Birutės Šernaitės siuvinėtas pagalvės užvalkalas su užrašu „Laimink, Dieve, mus ištrėmime“.

Šeimininkas sako, kad eksponatus savo muziejui renka pats, žinodami jo pomėgį atveža draugai, pažįstami.

Sau ir artimiesiems linki sveikatos

Karavaičiai prisimena praėjusiais metais švęstą Broniaus septyniasdešimtmetį. Ta proga sūnus iš Vilniaus atvežė angelą, kuris papuošė šulinį. Vaikų šeimos užsakė ir atvežė į sodybą medinį rūpintojėlį – kad tėvus ir jų namus saugotų... Ko Karavaičiai sau palinkėtų? Tik vieno. Kad nesirgtų ir neatsigultų „ant patalo“, kad jų nereikėtų slaugyti. Viso kito jiems užtenka.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"