Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Arūnas Prialgauskas: "Rojų galima sukurti bet kur – net ir Darbėnuose"

Arūnas Prialgauskas jau 8-erius metus šalia Japoniško sodo augina levandas ir kuria svajonių sodą. O viskas prasidėjo nuo mažo troškimo, kuris glūdėjo darbėniškio širdyje taip seniai, kiek tik pats save atsimena.

Rojų galima sukurti bet kur

Toli nuo gimtinės Arūnas laimės niekada neieškojo, todėl ir svajonių laukai atsirado čia pat. Taip atsako Arūnas, paklaustas, kodėl Darbėnai, kodėl Kretingos rajonas.

„Kiekvienas žmogus rojų gali susikurti bet kur. Jei nori, gali važiuoti į užsienį ir kurti ten. Išties nėra skirtumo, vieta nėra taip svarbu. Svarbu yra gera kūrybinė energija ir kur ją nukreipi. Man gera kurti tokiu būdu, kurti gražią aplinką sau ir aplinkiniams“, – apie tai, kodėl niekada taip ir neiškėlęs kojos iš savo tėviškės, sako vyras.

Rado svajonių sklypą

„Man visuomet patiko levandos, tai ypatingas augalas, raminantis, gydantis. Man buvo smalsu, kaip ne iš daigų, bet pačiam iš sėklos susidaiginti levandas. Bandžiau ne vieną kartą, vis nepavykdavo“, – pradžių pradžią prisimena darbėniškis.

„Žemės sklypo taip pat vis paieškodavau ir štai kartą, prieš 8 metus, man pavyko. Pasirodo, jos turi kažkaip stratifikuotis, tad nuo rudens per žiemą palaikius jos sušąla ir tada susidaigina. Taigi, levandos pagaliau sudygo“, – toliau pasakoja Arūnas.

Nuo miesto pilkumo pavargusios akys pailsi, išvydusios mėlynus laukus.
Vyras pamena, kaip įprastai užsukęs apžiūrėti dar vieno žemės sklypo. Šį kartą – Darbėnuose.

„Ten tuomet dar gyveno tokia moteriškėlė. Ir man vos ne juokais kilo mintis, kad gal ji parduoda žemę ir užklausiau. Sužinojęs, kad parduos, apsidžiaugiau ir nusipirkau. Iš viso čia – 2 hektarai 73 arai. Mat aš vis žvalgydavausi tos tinkamos vietos, o ši man kažkuo priminė mano viziją, tas erdves, laukus, kuriuos įsivaizdavau. Tik, aišku, tada čia dar nebuvo levandų“, – šypsosi pašnekovas.

Įsivaizdavo tarsi fėjų sodą

„Savo svajonių sklypą įsivaizduodavau tarsi fėjų sodą, bet realiame gyvenime niekur tokio nemačiau, pats tokio neturėjau. Taigi, galėjau tokį nebent sukurti. Tai ir buvo mano sielos troškimas, – atvirauja sodo šeimininkas.

Kodėl taip norėjęs tokios ypatingo sodo? Ramiai paaiškina, kad galbūt todėl, jog vaikystėje matydavęs daug žmonių suvargusiais veidais, nelaimingų, tarsi užguitų. Todėl darbėniškiui ir norėjosi sukurti tokią vietą, kuri gaivintų žmogaus sielą, būtų laisvės vieta, kur siela atsigautų.

Arūno negąsdino net ir tai, kad nusipirkęs sklypą dar kelis metus vargo su netvarkinga dokumentacija. Paskui vyras sklypą lygino, formavo, išsikasė tvenkinį. Ir palengva formuoja ramybės oazę.

Formuodamas sodą šeimininkas stengėsi neišdarkyti natūralaus kraštovaizdžio.

„Man labai patinka parkai ir parko stilistika. Nenorėjau kurti kažko visiškai priešingo tam, kas čia jau buvo, tad tai, ką sukūriau, yra sukurta tarsi vandens tėkmės principu. Kaip upėje vanduo laisvai teka, kol atsimuša į kliūtį, tuomet pasisuka ir teka toliau kiek kita kryptimi, taip ir man ne kartą nutiko. Tarkim, norėjau iškasti daugiau žemės, kažką ketinau daryti vienoje vietoje ir su buldozeriu užkabinom didžiulį akmenį po žeme. Nei jį ištrauksi, nei iškasi, taip ir liko jis. Tokia įdomi vieta gavosi. Akmuo gana didelis ir praktiškai visas po žeme. Išorėje matyti tik maždaug kvadratinio metro nuožulnumas“, – nesustodamas pasakoja.

Arūno sodas yra visiškai ekologiškas. Jame draugiškai auga ir graikinių riešutų medžiai, ir pušys. Yra šalavijų, ir kitokių, ne kiekvienam pažįstamų augalų. Tačiau akį labiausiai traukia violetinė spalva, tai yra, levandų laukai, nuo kurių ore tvyro švelnus aromatas, kurį kartais sujudina vėjas.

O kodėl levandos?

„Levandos man visada labai patiko. Tai – ypatingas augalas, ir ta violetinė spalva man labai patinka. To ir norėjau, kad violetinės spalvos būtų daug, kad pasižiūri – ir akys nustemba nuo to kontrasto, kai mieste pilkuma, asfaltas, o čia staiga atsiveria tokia violetinė jūra. Ir augalas raminantis, pušys skleidžia eterinius aliejus, fitonicidus, oras labai geras. Gerai žmogaus sielai ir kūnui. Čia mano oazė. Nors atrodo, kad erdvė uždara, mažai kas žino dar vieną sodą, esantį priešais Japonišką sodą. Visi daugiau eina ten. O čia yra ramybės ir laisvės vieta. Gyvenimas labai trumpas, kad žmonės būtų nelaimingi ir susigūžę. Laisvas gimei, laisvas ir turi būti, todėl aš kuriu tokią erdvę, kur esu laisvas, pirmiausia sau pačiam“, – mintimis dalijasi Arūnas.

Šio daug kam nežinomo sodo šeimininkas pastebi, kad aplink daug chaoso. Žmonės ypač šiuo metu jaučia didelį nerimą dėl ateities.

„Bet štai mes dabar kalbamės, po mūsų kojomis – žemė ir virš galvos kabo dangus. Jokių rūpesčių, visiška laisvė. Ai, dar tolumoje matyti ežeras“, – pamoja ranka į už laukų plytintį Lazdininkų ežero ruoželį. – Kartais žvelgiu į besipykstančius žmones, visus nesutarimus. Man tai kelia juoką. Aišku, galbūt pačiam įsijautus, problema irgi rimta pasirodytų. Tačiau iš tiesų sunkumų nėra. Mūsų mintys turi didžiausią slėgį. Nukreipk savo mintis, požiūrį, pakeisk jų tekėjimo kryptį ir pamatysi, kad viso to, dėl ko taip jaudinaisi, neliko“, – ramiai kalba Arūnas.

Mes patys – savo pačių namai

Jo pastebėjimu, žmonės pernelyg dažnai apsikrauna naštomis mintyse, kas bus, jeigu.

„O galbūt kartais savęs mes tiesiog nesuprantam, – svarsto sodo darbėniškis, – nes tos mūsų mintys skrenda į nereikšmingus dalykus. Apsikraunam ir tuomet jau viskas atrodo nepakeliamai sunku. Bet juk tu ir esi savo paties namai, tu už juos ir atsakingas, todėl atsakingas ir už „šiukšles“. Vienu metu galvojau, kad gal kiti laimingesni nei aš, kodėl jie tokie. Tarsi graužė pavydas kažkoks, bet supratau, kad pavydas niekur neveda. Lygiai, kaip ir pyktis. Tik užsisuki tame destrukciniam rate, įkalini save nelaimingume, bet juk jei esi visiškai atviras, niekas negali tavęs suvaržyti ar numenkinti tavo džiaugsmo“.

Ir rodydamas liepą intensyviai žydėjusias levandas džiūgauja: „Ir kiek čia vasara bičių, joms čia taip pat – mažytis laimės kampelis. Žinau, kad kažkur toliau yra avilių, tad ten jos turbūt suduzgena ir medų nuo mano levandų“.

Arūnas laukia kiekvieno, kuris ieško ramybės oazės. Kiekvienam mielai aprodo savo rojaus kampelį.

Rekomenduojami video