Laukuose be maisto ir vandens pririštą kaulėtą ir žaizdotą arklį pamatė mergina, su draugėmis jį išpirko ir atgabeno mums, portalui LRT.lt pasakoja Olga Choroškova, kartu su globojamais arkliais gyvenanti „Arklių slėnyje“ netoli Vilniaus. Moteris kiekvieną globotinį kuo puikiausiai pažįsta – baltas ponis Kutas turi draugę, o arklys Snaigis elgiasi kaip nepaklusnus paauglys. „Jis prisidirba net ten, kur neįmanoma prisidirbti“, – juokiasi ji ir kviečia patiems susipažinti su išgelbėtais arkliais.

„Arklių slėnio“ gyventojai

Olga plačiai atveria vartus ir įsileidžia mus, LRT.lt žurnalistę ir fotografą į „Arklių slėnį“, šiek tiek utopinę vietą, kurioje iš blogų rankų paimti arkliai atranda ramų gyvenimą. Moteris iš karto pasiteirauja, ar kišenėse neturime kokių skanėstų – pasirodo, užuodę juos arkliai gali imti ir susikivirčyti, kuriam tie gardumynai turėtų atitekti.

Olga su šeima ir 10 globojamų arklių šalia Dūkštų kaimo ir Neries regioninio parko įsikūrė šių metų rugsėjį, 18 ha plotą pavadino „Arklių slėniu“: „Su Žirgų globos asociacija (toliau – ŽGA) bendradarbiauju dvejus metus. Apie metus buvome apsistoję Dzūkijos nacionaliniame parke, netoli nuo Marcinkonių, savo žeme leido naudotis vienas ūkininkas. Kai kurie arkliai buvo pas mane sodyboje netoli Druskininkų. Paskui pasisekė ir atvykome čia.“

Moteris sako, kad atsidurti šalia Dūkštų buvo tarsi stebuklas. „Buvo metas, kai rinkome pinigus nedideliam žemės gabaliukui pirkti. Viena pora visiškai netyčia rado mus internete ir pasiūlė šią vietą – ją nupirkti, įrengti ir leisti mums naudotis be jokio atlygio. Tie žmonės nenori būti skelbiami“, – apie geradarius pasakoja Olga.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Mus einančius ir besišnekančius pastebi keli arkliai ir tuoj pat atbėga susipažinti. „Jūsų kuprinės, daiktai – viskas arkliams yra nauja, – sako Olga kasydama kaklus atbėgusiems gyvūnams. –  Arkliai yra be galo smalsūs gyvūnai. Jie susipažįsta su viskuo čiupinėdami lūpomis, uosdami – palaižyti, pačiupinėti yra labai smagu. Skiriasi arklių charakteriai ir istorijos, tačiau visais galima pasitikėti, nebijoti.“

Paklausta, iš kur „Arklių slėnio“ gyventojai buvo paimti, moteris sako, kad dalis bandos atsirado, kai 2013 m.  iš  ūkininko A. Kaušakio buvo konfiskuoti per šimtą arklių. Yra tokių, kurie buvo išpirkti kitų žmonių ir atkeliavo pas mus, ar tokių, kurie priklausė ŽGA, rado naujus namus, bet vėliau teko juos susigrąžinti. „Yra tokių, kurie dėl savo fizinių problemų tiesiog tapo per seni, per ligoti ir atkeliavo pas mus“, – priduria Olga.

„Arklių slėnyje“ arkliai visą laiką gyvena tik natūraliomis sąlygomis, t. y. lauke. Anot  pašnekovės, svarbu, kad teritorijoje būtų miškelių arba pašiūrė, kurių labiausiai reikia vasarą apsisaugoti vabzdžių. Žiemą, pavasarį ir rudenį arkliai puikiai prisitaiko prie bet kokių oro sąlygų, nes jų vidinė termoreguliacinė sistema veikia puikiai.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Kiekvienas turi savo istoriją

Vaikščiojame po pievą, kurioje arkliai rupšnoja žolę. Prisiartina ponis ir nesibaimindamas pakramto fotografo krepšį. „Arklių istorijų yra skirtingų, pavyzdžiui baltas ponis Kutas buvo išpirktas ŽGA. Kutas labai mėgsta, myli žmones, nori bendrauti. Kutas gyvenime veikė labai daug – nuo ūkio darbų iki vaikų vežiojimo. O čia Kuto nusižiūrėta mylimiausia draugė“, – kitą gyvūną pristato Olga. Kutas – tikras pozuotojas ir fotoaparato visiškai nebijo.

Klausiu, ar čia vyksta tarpusavio dramos? Olga juokiasi, kad Kutas labai prisirišęs prie draugės, visur paskui ją sekioja, o štai ji – kaip tikroje muilo operoje, gali ir be jo būti.

„Labutis! Atėjo mūsų tankas, bačkutė mūsų, – dar vieną atėjusį pasmalsauti arklį pasveikina Olga. –  Kakava taip pat buvo paimta iš ūkininko A. Kaušakio. Tuo metu ji buvo tokia silpna, kad negalėjo stovėti ant kojų ir atrodė, kad turi mažai galimybių pasveikti. Ir štai, ji čia. Aišku, ne per puikiausiai atrodo – nutukusi, bet tai yra badavimo pasekmės. Jos organizmas stengiasi pasiruošti ir apsaugoti save.“

E. Blaževič/LRT nuotr.

Atokiai nuo visos bandos stovi vienišas arklys vardu Fuksė. Ji turi rimtų sveikatos problemų, todėl yra papildomai šildoma apsiaustu, laikoma aptverta, o naktį statoma į gardą. Klausiu, kas atsitiko Fuksei. Olga skausmingai įkvepia: „Fuksė anksčiau dirbo Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre ant taip vadinamų prakatų – ant jos mokydavo joti vaikus ir suaugusius. Per dieną jai galėdavo tekti 20–40 žmonių. Vėliau ji neaiškiomis aplinkybėmis buvo perleista privačiam žmogui.

Prieš 3–4 mėnesius Fuksę, pririštą laukuose be maisto ir vandens, pamatė mergina, kuri anksčiau ja jodavo. Iš arklio buvo likusi oda ir kaulai, pilna žaizdų, ji buvo supančiota. Ta mergina su draugėmis ją išpirko tam, kad išgelbėtų. Tokiu būdu Fuksė atkeliavo pas mus. Ji turi nepagydomų artritų, skausmo krizių ir kitų problemų, jai sunku judėti.“

Netoli laigo Snaigis ir bando atkreipti Fuksės dėmesį. Deja, traumuotas arklys šalinasi tiek žmonių, tiek kitų bandos narių. O štai Snaigis jau beveik išsigydė žaizdą kaktoje. Olga sako, kad jis ir du kiti arkliai – tarsi paaugliai: „Jie prisidirba net ten, kur neįmanoma prisidirbti. Snaigis sugebėjo prasimušti sinusą. Galiu tik įsivaizduoti, kad trenkėsi kažkur į šaką. Bet dabar jau viskas gerai, sveiksta.“

E. Blaževič/LRT nuotr.

Iš Italijos į „Arklių slėnį“

Kalba pakrypsta apie Olgą, nors moteris ir sako, kad apie ją šnekėti visai nereikia – arkliai yra šio reportažo ir „Arklių slėnio“ herojai.  Visgi moteris atskleidžia, kad 16 metų su šeima praleido Italijoje, o į Lietuvą grįžo prieš dvejus. Paklausta, iš kur atsirado meilė arkliams, Olga sako su ja paprasčiausiai gimusi: „Kiek save atsimenu, tiek mane be galo traukė prie jų. Italijoje turėjau galimybę lankyti žirgyną, mokiausi jodinėti, paskui tapau trenere.“

Grįžusi į Lietuvą moteris netyčia internete surado ŽGA ir susisiekė su jos vadove R. Matukonyte. „Rūta man davė neįkainojamą galimybę tapti asociacijos dalimi. O kuo giliau nėriau į asociacijos reikalus ir gilinausi į bendrą arklių situaciją Lietuvoje, tuo didesnis noras kilo daryti kuo daugiau, jiems padėti, parodyti, kad yra kitokių bendravimo su arkliais būdų ir kokie arkliai yra iš tikrųjų – neagresyvūs, be galo jautrūs, smalsūs, norintys bendrauti“, – pasakoja Olga.

Paklausta, ar psichologiškai veikla yra sunki, moteris sako, kad tai sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tačiau tikrai verta: „Kai matai arklius čia, šeimoje, matai, kaip jie atsigauna, kai iš besikankinančio žvilgsnio jis tampa švelnus, ramus, pilnas absoliučios ramybės – tai yra neįkainojama.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Tai yra sunku psichologiškai, nes yra atvejų, kai tu tiesiog nesugebi pateisinti, kaip žmogus taip gali elgtis su gyvūnu. Tai yra sunku, bet viskas atsiperka, – pakaso nosį vienam iš nuo mūsų niekur nesitraukiančių arklių. – Kai tu juos matai laimingus, visa kita yra nesvarbu. Mes negalime pakeisti viso pasaulio, bet galime pakeisti arklio pasaulį. Tai yra daug, nes jam tai – viskas.

Tai kad mes juos šeriame, nereiškia, kad jie turi mums kažką duodi – bet jie duoda. Būna kartais žiauriai sunku, bet tu ateini tarp jų pabūti ir net nepajauti, kaip pasikrauni ramybės. Tai yra labai daug, ypač šiandieniniame gyvenime, kuriame labai sunku rasti tikrą ramybę. O arkliai tai dovanoja ir nieko už tai neprašo.“

Moteris prisipažįsta, kad didžiąją dalį darbų ji nudirba viena. Jai padeda 6 savanoriai, tačiau jų neužtenka, nes darbo yra įvairiausio – tenka rūpintis maistu, komunikacija, reklama, buhalterija, rašyti raštus, gilintis į teisės aktus. „Tai yra nuolatinis didžiulis darbas ir atsakomybė. Retas prisiima atsakomybę ir yra pasiryžęs neatlygintinai dovanoti savo laiką, net tik tam, kas jam patinka, bet ir daryti tai, kas nepatinka“, – sako moteris ir viliasi, kad savanorių bus daugiau.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Trūksta elementarių žinių

Pašnekovė teigia Lietuvoje priešiškumo arkliams neįžvelgianti, tačiau, anot jos, trūksta žinių ir vyrauja prosenelių požiūris į arklius – kad jie yra skirti tik darbui ar jojimui, kad iš arklio naudą reikia gauti čia ir dabar neatsižvelgiant į gyvūno etologiją, psichologiją ir poreikius.

Šią spragą stengiasi užpildyti ŽGA. „Labai stengiamės užsiimti edukacija, priartinti žmones prie tokio santykio su arkliu, kai gyvūnas turi galimybę rinktis, ar jis nori su tavimi bendrauti. Norime kalbėti apie arklių prigimtį, kaip ir ką jie mąsto, elgesio priežastis, apie jų fiziologiją. Ši dalis daugelyje žirgynų yra praleidžiama, – pastebi Olga.

Čia vėl prisimename Fuksę. Anot pašnekovės, Lietuvoje tokių vietų yra labai daug: „Visgi manau, kad tai nėra vien tik paslaugos teikėjų kaltė. Labai svarbu, kad bet kuris iš mūsų, atėjęs nusipirkti tą paslaugą, žinotų, ką jis perka, kas įeina į tą kainą, ką tai reiškia gyvūnui. Būtina prisiminti, kad nesu vienintelis tos dienos klientas – mūsų gali būti 10–20, galbūt daugiau. Gyvūnas nuolat dirba. Visa tai yra mažyčiai niuansai, apie kuriuos pardavėjai nešneka.“

E. Blaževič/LRT nuotr.

Paklausta, kaip žinoti, kokiomis sąlygomis yra laikomas ir dirba arklys, Olga sako, kad prieš važiuojant į žirgyną ar pramogų parką tuo reikėtų pasidomėti. Deja, konstatuoja ji, ne kiekvienas to nori ar turi laiko. „Kai pradedame mokytis vairuoti, išmokstame taisykles, pasidomime mašinos veikla ir panašiai. Kodėl mes nedarome to, kai kalba eina apie gyvus padarus? Jie nėra mechaniniai daiktai – jie mąsto, jaučia, turi savo kalbą. Bet per pastaruosius metus, galiu pasakyti, situacija keičiasi, atsiranda žmonių, kurie nori ir tikrai pateikia tą informaciją, stengiasi priartinti arklį prie žmogaus. Tam reikia laiko, žmonių noro.“

Susipažinti su „Arklių slėnio“ veikla ir jo gyventojais gali visi norintieji, tai – ŽGA veiklos dalis. „Jeigu yra norinčių atvažiuoti ir kokį darbą nudirbti – valio, labai laukiame. Tik reikia susisiekti iš anksto“, – atvykti kviečia Olga ir priduria, kad laukiami ir norintys tiesiog pasivaikščioti, pabūti su arkliais.

Dalia Smagurauskaitė