Daugelis jau pasiilgo įprastos žiemos, girgždančio sniego ir lengvo šaltuko. Tačiau saulėtose pakrantėse sausio mėnesį sužydėjusios pavasarinės gėlės, pumpurus skleidžiantys krūmai ir medžiai bei vis dar augantys grybai verčia spėlioti, ar žiemos šiemet dar sulauksime.
Buvo ir šilčiau
Kartais tenka išgirsti žmones sakant, kad kažkurių metų žiema buvo labai šalta, tačiau žiemos šaltumo įspūdį gali puikiai sukurti vos 2–3 labai šaltos savaitės, nors visa kita žiema galėjo būti šilta. Daugelis vyresnių žmonių tikrai dar pamena, kad seniau žiemos dažniau buvo ir šaltesnės, ir sniegingesnės (sniegas per žiemą kaupdavosi iki pat pavasario).
Praeityje šaltų žiemų buvo kur kas daugiau. Paskutinė labai šalta žiema pasitaikė jau gana seniai, prieš 29 metus, 1995–1996 m. Tą kartą ji prasidėjo dar lapkričio pradžioje (vidutinė 1995 m. lapkričio mėn. oro temperatūra buvo neigiama). Žiemiškai šalta buvo tiek gruodį, tiek sausį, tiek vasarį. 1996 m. kovas taip pat buvo žiemiškai šaltas, o žiemiški orai visiškai pasitraukė tik balandžio viduryje. Bendrai imant, žiema truko net apie 5 mėnesius.
Šaltos buvo ir 2002–2003, 2009–2010 bei 2010–2011 m. žiemos, per kurias pasitaikė stiprių šalčių, gausesnio sniego. Na o dabar tenka konstatuoti, kad jau 11 žiemų iš eilės buvo šiltos. 2019–2020 m. žiema pasitaikė netgi pati šilčiausia stebėjimų istorijoje. Buvo taip šilta, kad meteorologinė žiema formaliai net nebuvo atėjusi. Labai ilgai tęsėsi vėlyvą rudenį primenantis laikotarpis, kuris pamažu perėjo į ankstyvojo pavasario laikotarpį. Manoma, kad tokių žiemų ateityje daugės, kuomet beveik pusmetį tęsis lapkričiui arba kovui būdingi orai.
Atsižvelgiant į tendencijas, didelė tikimybė, kad 2024–2025 m. žiema irgi bus šiltesnė nei vidutiniškai. Tai nėra gera žinia ūkininkaujantiems, nes po šiltos žiemos pavasarį anksčiau gali susiformuoti sausros, o tai galop nulemia prastesnį derlių.
Kenkia visai gamtai
Tokios šiltos žiemos labai kenkia ne tik žemės ūkiui, bet ir visai gamtai, nes medžiai turi žiemoti, o šilti mėnesiai kenkia žemės ūkio augalijai. Kai matome sužaliavusius peraugusius žiemkenčius, galima tik įsivaizduoti, kokių nuostolių sulauktų ūkininkai, jei, nesant sniego, paspaustų šaltukas. Kai nėra sniego, visa augalija gali nukentėti nuo šalčio – pradėję skleistis augalai lengviau pasiduoda šaltukui. Kita vertus, neiššąla tie patys parazitai, erkės, dėl to padidėja jų platinamų ligų skaičius.
Žiema – labiausiai šylanti iš visų keturių metų laikų. Tai reiškia ir kritulių pokytį, nes žiema siejama su sniegu, ledu, todėl sparčiai kylant temperatūrai keičiasi ir kritulių bazė, nėra sniego, kuris pavasarį tirpdamas papildo gruntinius vandenis, suteka į upes. Praėjusių metų sausra susijusi su upių nuotėkiu, mažai kritulių, nebuvo sniego tirpsmo ir pavasarinio potvynio, todėl upių lygis buvo smarkiai nukritęs. Tuomet automatiškai upėse didėja tarša, visa sistema yra labai sudėtinga.
Visame pasaulyje kyla temperatūra ir daugėja katastrofinių reiškinių – oro
sąlygos tampa ekstremalesnės. Skirtinguose pasaulio regionuose tai pasireiškia
skirtingai. Pavyzdžiui, Europoje atsiranda sausesnių laikotarpių, po jų gali
įsivyrauti drėgnesni. Tokias tendencijas gerai iliustruoja paskutiniai keleri
metai Lietuvoje. Štai 2017 m. iškrito labai didelis kiekis kritulių, miestai
skendo, ūkininkai negalėjo nuimti derliaus, o 2018 m. buvo itin sausringi ir
vėl nukentėjo ūkininkai, vyko gaisrai, kankino padidėjęs miestų užterštumas.
Šiemet užklupo ankstyvoji sausra, kuri irgi rodo ekstremalius orus. Taip pat stiprėja vėjo greitis. Kitaip tariant, visa orų sistema šyla, o kai sistema keičiasi, meteorologiniai reiškiniai tampa ekstremalesni ir dėl to sunkiau prognozuojami, o dažnai netgi katastrofiški, kaip dabar vykstantys sausros sukelti gaisrai Kalifornijoje (JAV). Apskritai, sausra laikoma daugiausia žalos darančiu meteorologiniu reiškiniu, nes ji yra ilgalaikė ir apima didelę teritoriją.
Globalųjį pasaulį gąsdina ir sparčiai tirpstantys ledynai, kylantis vandens lygis. Vandens lygis, kad ir kaip būtų keista, daugiausia yra susijęs ne su ledo tirpimu, bet su oro temperatūros kilimu – dėl terminio plėtimosi savybės šylantis skystis (šiuo atveju pasaulinis vandenynas) plečiasi. Kylantis vandens lygis pakelia bendrą pasaulinio vandenyno bazinę ribą. Jei stiprėja vėjas, didėja jo greitis, siaučiant audroms vandens lygis dar labiau pakyla ir būna niokojamos teritorijos. Nukenčia ne tik jūrų pakrantės, bet ir į vandenynus įtekančios upės. Pakyla jų vandens lygis, patvinsta krantai, įvyksta visokių nelaimių.
Tačiau nereikia galvoti,jog dabar vykstantys gamtos pokyčiai – vien intensyvios žmogaus ūkinės veiklos rezultatas. Gamta nuolatos keičiasi ir gyvena pagal savo dėsnius. Kažkada net Sacharos dykumos vietoje buvo derlinga žemė, o pusę Europos dengė pelkės. Tai, kas mums – visas gyvenimas, gamtai – tik akimirksnis, todėl tai, ką mes kartais vadiname globaliais pokyčiais, gamtai tėra įprasti vyravimai ar ciklai.
VL