Jaunatviškos išvaizdos vyrą, iš kurio akių žvelgia gyvenimiška patirtis bei išmintis, pastaruoju metu dažnai galima sutikti Biržų kavinukėje „Cafe plius" ar „Rimi" prekybos centre. Profesionalus miškininkas, statybininkas Remigijus Globys jau kelerius metus domisi žolininkyste. Tačiau pokalbis su juo sukosi anaiptol ne vien apie vaistinius augalus.

„Kai apsilankę pas gydytoją pasiskundžiame širdies negalavimu, daktaras išrašo vaistų, tačiau jis nepajėgus išgydyti mūsų gyvenimo", - filosofiškai yra sakęs garsus vaistininkas ir žolininkas Virgilijus Skirkevičius.

Tad ir apie gydančią gamtos galią, ir apie gyvenimą, už kurį atsakingas ir pats žmogus, kalbėjomės su Remigijumi Globiu.

Nuo Karališkojo miško iki Biržų girios

„Biržietis esu jau trisdešimt metų", - sako Remigijus Globys, kilęs iš Raseinių rajono, kaip sako pats, nuo Karališkojo miško pakraščio. Ten šio žmogaus gimtinė, tame krašte, Ariogaloje, gyvena sūnaus Renato šeima. Ariogaloje vykstančiuose tremtinių sąskrydžiuose Remigijus lankosi ir kaip žmogus, kurio giminė patyrė tai, kas vadinama tremtimi. Jo teta Domicelė iš to paties Karališkojo miško pakraščio sodybos į Sibirą buvo ištremta su keturiais vaikais.

Miškininkystės mokslus baigęs Remigijus studijavo tuometiniame Vilniaus inžineriniame institute (dabar - Vilniaus Gedimino technikos universitetas), įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją.

Profesiniai keliai nuo eilinio statybos meistro iki įmonės vadovo vedė nuo Raseinių rajono iki Panevėžio. Iš šio miesto Remigijus atvyko į Biržus, tuometinę politechnikos mokyklą. Čia dirbo profesijos mokytoju.

„Dešimt metų dirbau statybininku, dešimt - mokytoju ir dar dešimt miškų projektuotoju", - profesinę patirtį vardija pašnekovas.

Remigijus turi du vaikus. Dabar sūnus Renatas baigia psichologijos studijas. Londone koledže ir universitete žurnalistikos studijas baigusi dukra Ema - po pasaulį keliaujanti žurnalistė.

Apie Biržuose gyvenantį Remigijų nuolat buriasi žmonės, besidomintys jo siūlomais vaistiniais augalais. Šie gražiai supakuoti traukia ir praeivius, ir jau nuolatiniais tapusius klientus. Prie vaistažolių stendo ar stalelio dažnai sustoja atvykusieji iš Vilniaus, Kauno.

„Su dideliu susidomėjimu pasižiūri, įsigyja, dažnai grįžta ar skambina, tariasi", - apie klientus iš didžiųjų miestų pasakoja Remigijus. Pokalbio dieną jis skubėjo ruošti Biržų krašto vaistažolių bei kitų miško gėrybių siuntinį į Londoną

Kai kuriuos vaistinguosius augalus - siauralapį gaurometį, graikinį riešutmedį, paprastąją gervuogę, juodąjį serbentą ir kt. - žolininkyste besidomintis vyras fermentuoja.

- Kaip Jūsų kelyje atsirado žolininkystė? Ar seniai domitės gamtos dovanojamais ir žmogaus sveikatai naudingais lobiais?

- Jau gal kokius dvejus metus, kai baigiau miškų projektuotojo karjerą. Nors miškininku nei miškų projektuotoju nebedirbu, po miškus vaikštinėju toliau. Juose, kaip sakau, yra ne tik rąstų ir malkų. Miške yra tikrai labai daug žmogui naudingų augalų. Domiuosi jų poveikiu sveikatai - skaitau įvairią literatūrą, lankau seminarus. Man svarbi bei įdomi žolininkystę propaguojančių profesionalių farmacininkų mokslinė bei praktinė patirtis. Jos semiuosi iš profesionalių žolininkų Virgilijaus Skirkevičiaus, Mariaus Lasinsko, žymaus farmacininko Juozo Vasiliausko šeimos, provizorės vaitininkės Jadvygos Balvočiūtės, šviesaus atminimo gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šinkūnaitės bei Lietuvos vegetarų motina tituluojamos chemijos mokslų daktarės Ksaveros Vaištarienės knygų, publikacijų. Devintą dešimtį baigiančią K. Vaištarienę, pas kurią teko būti, aš laikau viena pirmųjų savo mokytojų.

- Kadangi kalbamės siaučiant visokiems virusams, kaip nuo jų patartumėte gintis?

- Rekomenduočiau siauralapio gauromečio arbatą. Gaurometis, kuris nuo įvairių ligų gelbėjo žmones ir Sibiro tremtyje, yra ypatingas augalas - stiprina imunitetą, malšiną stresą, skystina kraują, pagyvina kraujotaką, mažina skrandžio rūgštingumą.

Atsparumą ligoms didina bei kraują skystina pelkinė vingiorykštė, kuri, kaip žino medikai, yra natūralus aspirinas.

- O jeigu žmogaus imunitetas ėmė ir neatsilaikė prieš gripo ataką? Ko imtis pajutus pirmuosius šios ligos požymius?

- Lygiomis dalimis imti pelkinės vingiorykštės, juodojo šeivamedžio, vakarui dar pridėti paprastosios avietės ir gerti daug šio mišinio arbatos. Šalutinio poveikio arbata tikrai neturės, padės lengvinti ligos simptomus. Tokia arbata, tik silpnesne, galima mėgautis ir nelaukiant, kol susirgsi - gėrimas gali padėti išvengti gripo.

Tiems, kurių organizmui trūksta geležies, siūlyčiau dilgėlių miltelius. Jų taip pat turiu. Puikūs ir naudingi augalai yra miško viržis, paprastasis kadagys, balinis ajeras, miškinis asiūklis ir kiti. Jie turi aibę naudingų savybių, apie kurias daugelis nežino.

Beje, visų šių ir kitų vaistažolių galima rasti ir jų arbatų paragauti kavinėje „Cafe plius" (buvusios pieninės viešbučio pastate).

- Stebėdamas žmones įžvelgiate ir tai, kas juos labiausiai kankina, slegia?

- Įtampa. Ypač jaunus žmones, kurie turi be galo daug darbo, lekia, skuba ir apie jokius arbatų gėrimus neturi net kada susimąstyti. Jaunus žmones gena noras viską greitai turėti ir... įstatymų kaita. Juk ką gali žinoti, ar kaipmat nepasikeis ta galimybė, kuria gali naudotis šiuo metu? Tai anais laikais viskas buvo penkmečiais planuota ir...

- Tai gal kartais to sovietmečio ilgitės?

- Kaip aš galiu ilgėtis? Tautų kalėjime tikrai nenorėčiau gyventi.

- Tačiau juk girdime, kad ne tokią Lietuvą kūrėme, ne tokios laisvės tikėjomės. Ir ta pašaipiai labai dažnai tariama frazė - „taigi laisva Lietuva..." - trenkia panieka laisvai tautai, sovietizmo ilgesiu...

- Mes juk patys kuriame tą laisvę - tokią, kokią turime ir iš kurios kai kurie patys tyčiojamės. Dėl to kiti nekalti. Laisvę pirmiausia reikia jausti, auginti savyje.

- O jeigu žmogaus viduje kaip koks virusas gyvena ir visaip mutuoja sovietizmas?

- Gyvenimas bėga, ta karta jau išmiršta. Tikrai nenorėčiau linkėti, kad sovietinės tikrovės garbintojai kuo greičiau iškeliautų, bet linkiu jiems pakeisti mąstymą - pradėti suprasti, įvertinti, ką Lietuvoje turėjome anksčiau ir ką pasiekėme.

- Nors tas sovietmečio garbinimas ar ilgesys ne gripas, tačiau prilygsta ligai - yra užkrečiamas, neretai perduodamas vaikams. Kaip tą įveikti, kokiais žolynais išrūkyti ar arbatomis išplauti?

- Tik žmonių atmintimi ir išmintimi. O išmintį, leiskite ištarti su šypsena, skatina ajeras, taip pat gaurometis.

O jei rimčiau, tai pravartu klausti savęs, ką aš pats padariau, kad mano šaliai būtų geriau. Kaltiname įvairių lygių valdžią nesąžiningumu, o patys ar visada elgiamės pagal sąžinę? Ar kritikuodami kitus nejaučiame, kad ir į mus galima mesti kaltinimų akmenį?

Reikėtų atprasti dairytis į tai, ką turi kiti, o vertinti savo galimybes. Suprasti, kad ne visi gali būti lygūs ir gyventi panašiai. Neaukoti šeimos dėl pinigų. Juk ne tiek daug jų reikia, kad galėtum gyventi normaliai.

- Ką reiškia tas „normaliai"?

- Pagal Semeniškių ir pasaulio žmogų Joną Meką, tai reikštų - paprastai. Nedemonstruojant savo pranašumo, mylint šeimą, artimuosius. Savo gyvenimo nematuoti kitų atžvilgiu, pirmiausia „ravėti savąjį daržą" ir nepastumti silpnesnio. Juk vietos po saule yra užtektinai visiems.

- Šiuo metu šalis ima karščiuoti ne tik dėl virusų - vis labiau įsigali rinkimų karštinė. Ar jau žinote, už ką balsuosite?

- Taip, tikrai žinau. Tuo reikia domėtis, negalima kaip stručiams kišti galvų į smėlį, reikia prisiimti atsakomybę už tuos, ką išrenkame į valdžią. O neidamas balsuoti neturėtum bėdoti dėl to, kad kiti „ne tuos" išrinko.

- Kaip manote, ką išsirinksime šalies prezidentu?

- Manyčiau, kad rinkimus laimėti turėtų moteris. Todėl, kad išsivysčiusių Europos šalių valdžiose moterų yra nepalyginamai daugiau.

- Taip ir girdžiu kartojant, kad vieną moterį mes jau turėjome...

- O ar blogai, kad turėjome? Ji pademonstravo neeilinį gebėjimą ir ryžtą, kad pasaulis pastebėtų ir vertintų Lietuvos valstybę.

Neretai mūsų mąstymas apie valdžią nesusijęs su mūsų pačių atsakomybe. Grubiai tariant, kai kas norėtų, kad valdžia atvažiuotų ir suremontuotų stogą. Turime mokytis reikalauti iš valdžios atsakomybės už tam tikrus veiksmus, o tie reikalavimai, kartoju, priklauso nuo mūsų išprusimo bei išminties.

- Ar dėl ko nors neramu stebint rinkimų nuotaikas?

- Nerimą kelia ne nuotaikos, o kaimyninės valstybės veiksmai. Tačiau turime ne bijoti, bet įvertinti situaciją. Daryti viską, kas nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kad niekas ir niekada negalėtų pasikėsinti į mūsų laisvę. Ir reikėtų to nepamiršti einant balsuoti.

- Kas labiausiai žmogui padeda išgyventi, kai pasaulis, atrodo, aplink jį ima griūti?

- Optimizmas. Supratimas, kad pasaulis iš esmės nėra teisingas, kad ne visi mes esame ir galime būti vienodi bei lygūs - skiriasi ir genai, ir karminiai dalykai. Svarbu realiai įvertinti galimybes ir su meile gyventi savo gyvenimą.

Alfreda Gudienė

www.siaure.lt